Dr. Liliana NARKOWICZ. „SODŲ AISTRA“ – GAMTOS, KULTŪROS IR ISTORINIŲ PARKŲ PAVELDAS

Dr. Liliana NARKOWICZ. „SODŲ AISTRA“ – GAMTOS, KULTŪROS IR ISTORINIŲ PARKŲ PAVELDAS...Gėriuosi gamta, domiuosi parkais, todėl iškart užsisakiau neseniai Vilniuje išleistą knygą „Sodų aistra“ (Aukso žuvys, 2025). Jos autorė – Danguolė Butkienė, kartu su vyru Viktoru Butkumi sostinėje (Pylimo g. 17) įkūrusi modernaus ir šiuolaikinio meno muziejų MO. Pagal išsilavinimą biologė, ji supranta ir myli meną, gerbia ir puoselėja kultūros paveldą. Savo knygoje Butkienė ne tik atskleidžia botanikos sodų, istorinių parkų grožį įvairiuose pasaulio kampeliuose, bet savo pasakojimais vedžioja po juos tarsi patyrusi gidė. Viešėdama Kinijoje aplankiau ne vieną parką ir botanikos sodą, kur viskas remiasi konfucianizmo filosofija. Nesvarbu, ar tai viešas, ar privatus želdynas, viskas dvelkia ramybe, darna ir tvarka. Didžiojoje Britanijoje nakvojau lordo pilyje, apsuptoje didžiulio privataus parko; Madeiroje – botanikos sodo teritorijoje; Prancūzijoje, Portugalijoje ir Italijoje – vilose, skendinčiose gėlių ir vešlios žalumos jūroje. Be to, aplankiau privačius želdynus Afrikoje, Amerikoje, Australijoje. Tai buvo nepamirštami sąlyčiai su gamta, o tie įspūdžiai gyvai atsinaujino, skaitant „Sodų aistrą“. Gyvenu Drezdene, beveik kasdien einu pasivaikščioti aplink Cvingerį, dažnai užsuku į Bad Muskau, apie kurį rašoma ir „Sodų aistroje“ (p. 419–422). Kiekvienąkart užburia ne tiek pati kunigaikščių pilis, kiek harmonija to, ką sukūrė gamta ir be jokio žalingo kišimosi papildė žmonės: natūralios kalvos, krūmeliai ir gėlės, sukuriančios unikalias salas, upeliai, vingiuojantys per parką, seni medynai. Parko įkūrėjas Hermanas von Pückleris-Muskau mėgo kartoti, kad privatūs parkai ir sodai turi ne tik derėti prie namo, bet ir susilieti su aplinka. Jam priklauso ir šiandien aktualūs žodžiai: „Sodas yra vietos, kurioje gyvename, grožio tęsinys. Reikalauja rūpestingos priežiūros ir tiek puošnumo, kiek leidžia mūsų galimybės.“ Dėl „Sodų aistros“ apimties – 568 puslapiai, neįmanoma jos kaip vadovo pasiimti su savimi, vykstant į kelionę. Tačiau knygą studijuodami praturtiname savo žinias apie istorinius parkus, kurie dabar pripažinti gamtos paminklais, ar tiesiog yra verti, kad juos aplankytume dėl išskirtinio grožio ir originalumo. Kaip suprantu, pagrindinis autorės tikslas – žadinti ne tik domėjimąsi gamta, bet ir pagarbos jai jausmą. Ugdyti estetinį jautrumą, atsiveriant grožiui, išlaisvinant vaizduotę. Kontempliuoti grožį, kuriamą ne tik gamtos erdvių architektų, planuotojų, sodininkų, bet ir talentingų mėgėjų. Kaip pažymėta „Pradžioje“, dėl žodžių „parkas“ ir „sodas“ vartojimo tiesiog reikia priimti „terminų sąlygiškumą“ (p.10). Vis dėlto didžiųjų pasaulio parkų (o knygoje daugiausia kalbama apie juos) nevadinčiau sodais, nes botanikos sodai, nesvarbu, ar po pastoge, ar po atviru dangumi, yra nedidelio ploto, juose vyrauja reti augalai. Parkai nuo sodų skiriasi plotu, išdėstymu ir stiliumi. Dažniausiai jie kuriami vietoj senų medžių, sodinami daugiamečiai augalai, gėlės, samanos, vietinis kraštovaizdis papildomas iš užsienio atvežtais augalais, dekoratyviniais elementais iš medžio ar akmens. Kad ir kokius žodžius vartotume, nepamirškime, kad praeityje parkas, sodas, net daržas buvo skirstomi į dvi pagrindines dalis: reprezentacinę (pasivaikščiojimui, rekreacijai) ir ūkinę, kur dvaro reikmėms buvo auginamos daržovės, vaisiai, vaistažolės ir kt. Knygoje Danguolė Butkienė plačiai pristato sodų ir parkų įvairovę, parodo, kaip keitėsi jų samprata, skoniai ir mados. Knygoje pasakojama ir iliustruojama, kaip buvo suprantamas gamtos grožis, kokios reikšmės suteikiamos gėlėms ir medžiams. Architektūriniai dekoratyviniai elementai dažnai įpinti į želdinius ar tiesiog juose paslepiami kaip „staigmenos“ – alegorinės, religinės figūros, laiptukai, koplytėlės, tvorelės, baliustrados, tilteliai, urnas primenančios vazos gėlėms, dirbtinės uolos, fontanai, tvenkiniai. Jie rodo, kaip vienas ar kitas savininkas suprato estetiką, ir kad kartais požiūris labai individualus. Parkų istorija sudaro specifinį meno istorijos skyrių. Istoriniai parkai yra menas savaime. Skirtingai nuo paveikslų, skulptūrų ar grafikos, jie nuolatos kinta, kiekvienu metų laiku atrodo vis kitaip. Tuo jie patrauklūs ir unikalūs. „Sodų aistroje“ man pritrūko žiemai būdingų iliustracijų, gražių auksinio rudens spalvų. Gaila, leidinyje net nepaminėtas, pavyzdžiui, kunigaikščių Oginskių parkas Plungėje, pagal kurį buvo modeliuojamas ir Užutrakio parkas (baliustrada, laiptai, tiltelis, dekoratyvinės vazos, gėlynai). XIX–XX a. sandūroje net ir gėlės abiejuose buvo sodinamos tokios pačios. Manau, Lietuvoje jau seniai laukta tokio pobūdžio knygos. Kuris iš Lietuvos specialistų ėmėsi rašyti knygą apie gimtinės parkus? Tik vienas autorius – Antanas Tauras sovietmečiu parengė du leidinius: „Lietuvos TSR parkai“ (1966) ir „Mūsų parkai“ (1989). Jie svarbūs ir šiandien jau vien todėl, kad išsamiai aprašyti tais laikais išsaugotų Lietuvos parkų formų kontūrai, plotai, išlikę medžiai, kuriais, deja, ne visada pasirūpinta net atgimusios Lietuvos laikais. Išmanyti pasaulinį, bent jau Europos sodų meną yra gerai (daug metų tokio pobūdžio literatūra leidžiama Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje), bet visų pirma reikia išmanyti ir suprasti savą, artimą. Todėl būtų naudinga, jei ateityje atsirastų knyga „Lietuvos sodų aistra“. Iš asmeninės patirties žinau, kad kuo daugiau knygoje puslapių, tuo sunkiau išvengti klaidų. „Sodų aistros“ atveju turiu galvoje „suklupimus“, susijusius su Lietuvos parkų – sodų savininkų istorija. Neatsitiktinumas, kad aristokratų šeimos per krikštą suteikdavo naujagimiui vieną, du ar net penkis vardus. Tiškevičių giminėje Juozapų, Mykolų, Benediktų, visų pirma, Jonų buvo daug, tad neįsigilinus lengva susipainioti, apie kurį iš giminės kalbama. Keleto vyriškų vardų suteikimas Tiškevičių giminės protėviams buvo ne tik tradicija, bet ir prievolė, gyvuojanti iki šiol. Todėl verta pataisyti tam tikrus netikslumus, įsivėlusius šioje knygoje, taip pat ir datas, susijusias, pavyzdžiui, su buvusiomis gyvenamosiomis vietomis ir jų savininkais Lietuvoje. Pateiksiu keletą pavyzdžių. Juozapas Tiškevičius, kilęs iš Voložino dabartinėje Baltarusijoje, prieš apsigyvendamas Vokėje (dab. Trakų Vokė), vedė Oną Zabielaitę. Kaip matyti iš santuokos liudijimo, jie susituokė ne 1826 m. (p. 531), o 1824 m. Savo sūnui Jonui Vitoldui Emanueliui (gim. 1831 m.) tėvai suteikė tris, o ne keturis vardus. Su savo giminaite iš Lohojsko Izabele Julija Marija Tiškevičiūte jis susituokė ne 1866 m. (p. 531–532), o 1859 m. Turėjo ne keturis, o septynis vaikus, neskaitant kelių, mirusių kūdikystėje. Ateityje šeimas sukūrė Mykolas, Jonas, Kristina, Joana ir Marija. Dukra Izabelė mirė nuo smegenų uždegimo, sulaukusi 20 metų, o Rozalija – dėl hidrocefalijos, išgyvenusi vos iki paauglystės. Nurodyta keista Jono Vitoldo Emanuelio anūko – Jono Mykolo Tiškevičiaus vestuvių data (1920), nes jo žmonos Onos Janinos Radvilaitės gimimo metai (1907) tekste teisingi. Išeitų, kad santuokos dieną nuotakai buvo tik 13 metų (p. 537), o tai prieštarautų anuomet galiojusiam santuokos įstatymui! Tiškevičius vedė Radvilaitę 1931 m., tą liudija santuokos metrika. Be to, šį faktą plačiai aprašė prieškario laikraščiai. Gaila, kad klaidos įsivėlė į tokį vertingą kūrinį, nebuvo patikrintos ir pataisytos, dirbant su tekstu, jų neperžiūrėjo specialistai, nagrinėjantys dvarų ir genealogijos temas. Dar apie iliustracijas. 532 puslapyje yra Jono Vitoldo Emanuelo žmonos Izabelės Julijos Marijos Tiškevičienės, mirusios 1907 m. Vokėje, portreto fragmentas. Jos vardas trijose skirtingose knygos vietose (p. 531, 534, 536) rašomas skirtingai. Būtų buvę gerai suvienodinti, kad skaitytojai nesipainiotų. Kadangi parašuose po fotografijomis paprastai nurodoma autorystė, pridurkime, kad grafienę nutapė prancūzų tapytojas Carolus-Duranas, iškilus akademizmo atstovas. Tame pačiame 532 puslapyje įdėta jos vyro nuotrauka sukėlė abejonių šeimos palikuonims. Dar gyvam būnant jo proanūkiui Zigmuntui Jonui Tiškevičiui (1934–2023), bandėme pataisyti šią klaidingą informaciją, tačiau valstybinių įstaigų darbuotojai, įsikūrę buvusiuose Tiškevičių rūmuose, nesureagavo. Noriu dar kartą pacituoti Vokės grafo proanūkio teiginį: „Užtikrinu jus, kad tai ne mūsų prosenelio nuotrauka. Jonas Vitoldas Emanuelis niekada nebuvo plikas! Iki pat gyvenimo pabaigos jis turėjo tankius plaukus, kuriuos nuo pat ankstyvos jaunystės (ir net senatvėje) šukavo taip, kad jie buvo perskirti per vidurį. Pridedu jo XIX a. 9 d-mečio fotografiją – 1892.“ Be abejo, solidus ir milžiniškas Danguolės Butkienės veikalas yra savotiškas žinių apie parkus ir pasaulio sodus meno sąvadas. Be kita ko, labai įdomiai aprašoma Azijos augalų simbolika (p. 300) ir poetika (p. 382–385). Tačiau gaila, kad autorė, turinti biologės išsilavinimą, didelius įgūdžius ir kompetencijas kaip augalų žinovė, labai mažai rašo būtent apie Lietuvos augalus, pavyzdžiui, skyriuje apie Užutrakį pakartota tai, kas jau aptarta kitų autorių (p. 520). Mano nuomone, leidinyje trūksta profesionalios informacijos būtent apie Lietuvos dvarvietėse augančių medžių, gėlių, krūmų, samanų ir kt. pavadinimus, estetines vertybes, jų spalvas, parkų kompozicijas, didelių ir mažų parterių prie buvusių rezidencijų išdėstymą, gėlynų apvadų formas, sodinimo techniką, laistymo sistemas, proporcijų ir šviesos svarbą, stalų ir gyvenamųjų kambarių, įvažiuojamųjų vartų į dvarus, pilis, rūmus dekoravimą. Manau, informacija apie Lietuvos bajorų ir aristokratų dvarviečių „žaliuosius plaučius“ būtų ir įdomi, ir naudinga skaitytojams, praturtintų bendras istorines žinias apie želdinius gimtinėje. Juk labai trūksta patikimos analizės apie Lietuvos florą, buvusius bei šiandien dar išlikusius augalus, jų populiaciją. Todėl tikiu, kad tiek viešieji, tiek istoriniai parkai ateityje sulauks dėmesio, aprašant ne tik jų steigėjų, dvarų savininkų istoriją, bet ir biologijos, botanikos, dendrologijos aspektus, vietinių sodininkų, arboristų nuopelnus. Danguolės Butkienės knyga turėtų patenkinti tiek žaliųjų erdvių mylėtojus ir sodininkus, tiek bibliofilus. Spalvingas, gausiai ir įdomiai iliustruotas leidinys (dizaineris Liudas Parulskis) iš pirmo žvilgsnio išsiskiria patraukliu viršeliu – įdėtas fragmentas neišlikusio žiemos sodo, kadaise buvusio Verkių rūmuose (XIX a. I pusė), garsėjusio retais egzotiniais augalais, pavyzdžiui, Musa paradisiaca ir Ananas comosus (bananmedis ir valgomasis ananasas). Pridursiu, kad grožio sampratos susikirsdavo ne tik skirtingomis epochomis, bet ir toje pačioje kultūroje, tame pačiame regione. Tam darė įtaką vietinė tradicija, mados tendencijos, individualus skonis, estetikos supratimas. O sodų atveju – ir požiūris į gamtą. Bet, kaip žinome, grožio samprata, nors jos apraiškos įvairios, išlaiko tam tikrus pastovius bruožus. Kaip tik apie tai, apie istorinių ir dabartinių parkų bei botanikos sodų grožį ne tik specialistams pasakoja „Sodų aistra“, galinti tapti žaviu estetiniu ir intelektualiniu nuotykiu. Nors perskaityti ją visą reikia laiko ir kantrybės, rekomenduoju pasimėgauti šia išskirtine knyga.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama