Hans BELTING. MIMIKA, VEIDO IR KAUKĖS VAIDMENYS (3)

Hans BELTING. MIMIKA, VEIDO IR KAUKĖS VAIDMENYS (3)...Apie veido kultūros istoriją. Masinio informavimo priemonės veidų ženkliškumą perskaito taip, kaip senais laikais traktavo kaukes. Televizijoje matome bekūnius paviršius, niekas neapsikeičia žvilgsniais su stebėtojais. Šiuo požiūriu jie veikia taip, kaip seniau veikė kaukė. „Veidų visuomenė“ (faciale Gesellschaft), kaip ją vadina Thomas Macho, masinio informavimo priemonėse užvaldė veidus ir sukūrė naujo tipo „garsų veidą“. „Gyvename veidų visuomenėje, kuri nepaliaujamai produkuoja veidus.“ „Niekas daugiau nebedrįsta, neturėdamas [garsaus] veido, pasirodyti ant reklaminio stendo.“ Veidų politika, reklamos estetika veidą ir politizavo, ir komercializavo. „Veidiškumas“ (Facialität) daugiau nebesiejamas su natūraliu veidu, bet uzurpuoja ekranus, pateikdamas nuogą veido schemą. Pats turėdamas anonimišką veidą, žiūrovas vartoja ekrano veidus, į kuriuos visuomenė projektuoja savo galią. Viešasis veidas sukūrė savo kaukę. Tokios veidiškos kaukės viešajame gyvenime atsiranda ir tada, kai kalbėtojas stovi po monitoriumi, kuriame pavaizduotas milžiniškai išdidintas jo veidas tam, kad būtų galima tą susitikimą transliuoti per televizorių. Taip jis tampa savo paties kaukės kalbėtoju. Net ir teatre įsitvirtina paprotys vaizdo įrašą su aktoriaus veidu rodyti stambiu planu (Close-up). Kai tokiu būdu veidas priartinamas, dėl šio padidinimo jis nevalingai virsta kauke. Kasdienybėje veidas virsta kauke, pasitelkiant šukuoseną ir kosmetiką. Kirpėjai labiau paklausūs negu kaukių gamintojai. Net plaukų spalva viešajam veidui reiškia daugiau negu kitiems. Vokietijos kancleris Schröderis dėl teiginio, kad dažosi plaukus (tą griežtai neigė jo kirpėjas Udo Walzas), 2002 m. pavasarį pradėjo teisminį procesą, kurį laimėjo. Visuomenė laikėsi nuomonės, kad pakeitęs plaukų spalvą jis klaidino dėl savo išvaizdos. Tačiau diskusijos apie „tikrąjį“ kanclerio veidą išleido iš akių, kad jis ir taip prisidengia medijų [sukurtu] veidu, kad įtikintų rinkėjus. Pasak žinių tarnybos, tik viena įvaizdžio patarėja įvertino tai nepalankiai, esą Schröderis, slėpdamas žilus smilkinius, praranda įtikinamumą. Asmeniniame gyvenime kaukė visada čia pat, kai norima savo odą (o kas gi yra kaukė, jeigu ne antra oda?) atkurti, naudojant kosmetiką ir kremą. Nes čia gali laimėti vien į tam tikrą tikslą nukreiptas grožis. Kosmetinė kaukė ekstremaliu atveju yra pasiskolintas veidas, nuasmeninantis pirminį. Tai tinka ir norui pasidaryti plastinę operaciją, kad veidas būtų pagražintas (kai siekiama atkurti panašumą su prigimtu veidu). Tik labai retais kosmetinių operacijų atvejais norima, kad nuosavas veidas taptų panašus į kokios nors garsenybės veidą. Tada labiau norima tapti kieno nors kopija, negu turėti savąjį nemylimą kasdienybės veidą ir jį ištverti. Tai ne savo paties, o svetimo Aš mimezė, pasitelkiant jo kaukę. MTV 2004 m. transliavo amerikietišką realybės šau „Noriu žinomo veido“. Jame maždaug dvidešimties metų žmonės „leidosi, kad juos operacijomis permodeliuotų ir jie taptų panašūs į savo žvaigždes“. Taigi iš dalies galima kalbėti apie „veidiškas kaukes“ (faciale Masken). Bet argi ne visada kaukės vaizdavo veidus ar buvo į juos panašios? Antraip kam išvis jos būtų atsiradusios? Vis dėlto šiandien situacija kitokia, nes masinio informavimo priemonės produkuoja vien bekūnes kaukes, įrašomas, transliuojamas kaip veidai. Jos neigia save kaip kaukes arba leidžia pamiršti, kad yra kaukės. „Veidiškumas“ tapo kaukių, užėmusių veidų vietą, prekės ženklu. Kai miršta garsenybė, publikuojami vaizdai iš jos gyvenimo, nes medijos platina tik gyvus veidus, nors jie jau mirę. Veidus galima vartoti tik tada, kai jie vaizdais rodo gyvenantys, tačiau tai kaukės gyvenimas. Vis dėlto kalbėjimas apie kaukę ir veidą nėra tapęs vien tautologija. Kaukės ir veido negalima pakeisti vieno kitu, net jeigu jų santykis medijų visuomenėje tapo neperregimas. Veidu į veidą (face to face) kontaktas pasitraukė į internetą, pats pavadinimas Facebook, nepaisant beveidžių tekstų, vis dar primena asmeninius veidus. Masinio informavimo priemonės atima veido kūniškumą, juslinio suvokimo įpročius paversdamos nekūniškais. „Viešasis“ arba „garsus“ veidas, visur esantis face, jau nebėra tam tikro visuomenės sluoksnio išraiška, nes garsenybės atsiranda tik medijų pastangomis. Globalizacijos laikmečiu globalizuotas ir veidas, jis jau nebesiejamas su pažįstamomis vietinėmis fizionomijomis. Procesas, kuris medijų laikmečiu viską užlieja veidiškomis kaukėmis, vyksta ne tiesiai ir nebūtinai taip, kaip to reikalautų nesulaikoma medijų pažanga. Vis dar egzistuoja natūralūs veidai, o medijų raidą daugelyje pasaulio vietų dar galima pakeisti. Todėl veidų istorija, jeigu ją suvokiame ne kaip gamtos, bet kaip kultūros istoriją, tam tikru atžvilgiu yra nuosekli. Gamtos istorija rodo, kad žmogaus veidas vystėsi palaipsniui, atsirandant specifinei mimikai, kuri kaip komunikacijos priemonė buvo pirmesnė už kalbą. Veidas geba išreikšti, lygiai kaip žvilgsnis geba atpažinti išraišką kito veide. Šių gebėjimų stoka šiandien yra tapusi klinikinių tyrimų objektu. O kultūra visada linkusi kontroliuoti išraišką, taigi ją suvisuomeninti – čia tampa svarbiausi kolektyviniai standartai, lūkesčiai ir tabu. Kaukė yra kultūros išradimas, nesvarbu, ar ja virsta gyvas veidas, ar kas nors užsideda dirbtinę kaukę. Tokią „veidų proliferaciją“ Thomas Macho kildina iš modernių technikų, skirtų „padauginti portretą“. Su portretu prasidėjo nauja veido istorija. Portretas tapo ikonos įpėdiniu, vaidmens visuomenėje atvaizdu. Šią istorijos tėkmę dar medijų laikmečio išvakarėse paspartino ir demokratizavo fotografija. Nuo tada jau neįmanoma suvaldyti veidų gausos. Reprodukavimo įkarštyje jie ėmė vis labiau dominuoti, kartu darėsi vis bekūniškesni. Kaip atsakas į modernų veido vartojimą kilo tikrojo veido nostalgija, kur svarbią vietą užima Georgo Simmelio estetika ir Emmanuelio Levino ontologija. Modernusis menas, čia dar kartą pacituosiu Macho, „veido politikos ir reklamos estetikos maksimas“ laiko netinkamomis, veidą bando išgelbėti iš viską apimančio vartojimo. Veido istorija galop tampa istorija visuomenės, kuri paklūsta veidui ir jame atsispindi. Kitą veido buvimo visur, suvokiamo ir kaip veido krizė, paaiškinimą pateikia Gilles’is Deleuze’as ir psichiatras Félixas Guattari’s knygoje „Tūkstantis plokštikalnių“, dabar jau virtusioje klasika. Jų argumentaciją galima suprasti tik tada, jei suprantame, kad jie nori suvesti sąskaitas su kolonijine baltųjų istorija. Krikščioniškoji Europa veikia kaip „abstrakti mašina“, kuri savo galios pretenzijas projektuoja į veidą ir į „kiaurą ekraną“. Skyriuje apie ženklus rašoma: „Kaukė nepaslepia veido, ji yra veidas. Šventikas naudoja Dievo veidą. Viskas, kas vieša, yra vieša dėl veido.“ O skyriuje „Nuliniai metai. Veido sukūrimas“ sakoma lakoniškai: „lemiamas nėra veido individualumas, lemiamas yra veido scematizavimas vieninteliu standartu, kurį jis patiria. Tam tikros galios struktūros turi poreikį produkuoti veidą, o kitos ne. […] Veidas yra tipinis europietis.“ Todėl iš veido dekonstrukcijos autoriai tikisi išganymo, – taip esą galima išsivaduoti iš kolonijinio laiko gniaužtų. Galima įsivaizduoti ir kitą išeitį kaip alternatyvą interpretuoti veido istoriją kitose kultūrose. Abu autoriai ėjo ir šiuo keliu. Tačiau jie užsibrėžė naują ribą, kad galėtų apginti savo argumentus apie šiandieninį „suveidinimą“ (visagéité, Vergesichtlichung). Jų tezė skamba taip: „primityvios tautos neturi veido, joms jo ir nereikia“. Bet jeigu kaukės istoriją tirsime kulte (kaip toliau ir tyrinėjame šioje knygoje), pasieksime kitokių rezultatų. Ceremonijose naudojama kaukė aiškiai dominavo ją nešiojusiojo kūno atžvilgiu, nes reikėjo daugiau veido, negu suteikė kūnas. Deleuze’as argumentą iš „Tūkstančio plokštikalnių“ toliau plėtojo knygoje apie tapytoją Francis’į Baconą, kurį vadino „galvų, o ne veidų tapytoju“. Ir čia tinka kritinis požiūris. Baconas protestavo ne prieš veidą, bet prieš portretą, kad išlaisvintų iš tradicijų ir su trenksmu paverstų jį gebančiu išreikšti, tokiu būdu stengėsi išklibinti vaizdavimo tradicijas. Deleuze’ui ir Guattari’ui lemiama yra absoliučios veido ir galvos priešybės tezė. Galvą jie priskiria kūnui, o veidą atskiria nuo kūno. Kadangi veidas tarnauja kaip išraiška ir dominuoja kūno atžvilgiu, ši tezė visai nestebina. Kultūros istorija patvirtina faktą, kad išraiškos atžvilgiu su veidu buvo kovojama, jis buvo išnaudojamas. Problema atsiranda tada, kai ieškoma kaltų dėl galios veidui taikymo. Šiuo požiūriu abu autoriai Kristaus veidą vadina atsakingu už veido dominavimą kūno atžvilgiu. Šiam vaizdui krikščionybė netaikė „nulinės valandos“, labai nutolo nuo Rytų ir jų ištakų (kur nebuvo paveikslų), kai vėlesniais šimtmečiais Kristaus ikoną pakylėjo iki kultinio paveikslo. 1992 m., praėjus maždaug dešimčiai metų po Deleuze’o ir Guattari’o knygos pasirodymo, Fondation Cartier Paryžiuje paskyrė parodą veidui („À Visage découvert“), prieštaraujančią abiem autoriams. Ji atskleidė plačią pasaulio kultūrų panoramą, kurioje veidas pasirodė ne kaip sustingusi schema, o kaip atvira forma, nuolat peržengianti esamybės ir reprezentacijos (nesamybės), artumo ir nutolimo ribas. Šioje panoramoje veidas nėra nei paslėptas, nei apsuptas vaizdų, kurie atveria daugybę įsivaizdavimų ir išplečia veido sąvoką iki mitinio, religinio, oficialaus ir intymaus vaizdinių centro. Taigi veidas yra vaizdas, keičiamas kitų vaizdų, ir pats savo ruožtu keičiantis vaizdus. Veido kultūros istorija yra vaizdų istorija, prasidedanti kulte. Išvertė Inga BARTKUVIENĖ Versta iš Hans Belting. Faces. Eine Geschichte des Gesichts, München: C. H. Beck Verlag. 2019.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama