Hans BELTING. MIMIKA, VEIDO IR KAUKĖS VAIDMENYS (2)

Hans BELTING. MIMIKA, VEIDO IR KAUKĖS VAIDMENYS (2)...Vaidmuo. Jeigu tenka sunki užduotis aptarti veidą, neišvengiamai susiduriama su kauke. Mimika ir žvilgsnis pateikia beribį kaukių arsenalą, balsas, dalyvaudamas veido prisistatyme, irgi virsta kauke. Veidas dažnai elgiasi kaip vaidmenų kaukė, kad būtų priimtas visuomenės, ir vaidina tą vaidmenį, kokio iš jo tikimasi. Todėl ir išraiška yra veiksmas, kurį atliekame. Natūralus veidas visada pasirengęs veikti kaip kaukė, nes vaidmenų veidas jo turėtojui suteikia socialinę tapatybę, o kaukė veikia kaip apsauga. Tačiau kaukė turi atrodyti kaip „tikras“ veidas, todėl atsiranda paradoksas – veidai slepia būtent tai, kad jie pakeičiami. Vaidmenų teorija Naujaisiais laikais visuomenę suvokė kaip teatrą, kuriame kiekvienas vaidina savo vaidmenį. Tie vaidmenys – tai kaukės, kurios bando „susidoroti“ su socialine situacija, ypač kai negalima pasirinkti vaidmens. Veido ir kaukės debatai nuolatos linksta į moralinio pobūdžio įsivaizdavimus. Tai, kad veidas atskiriamas nuo dirbtinės kaukės, yra susiję su moraliniais tiesos ir klaidinimo principais. Tačiau patirtis šių prielaidų nepatvirtina. Antropologas Helmuthas Plessneris ilgai delsė veido išraišką tapatinti su tikru veiksmu, nes išraiška tik „primena“ veiksmą. Vienoje ankstyvųjų studijų teigė, kad mimika „veikia kaip veiksmo simbolis“ Tačiau kur glūdi skirtumas? „Mimikos vaizdas“, kaip teisingai jį vadina Plessneris, akivaizdžiai yra valdomas ketinimo nutaisyti tam tikrą išraišką. Tad mimika yra veiksmas, kurį atlieka veidas, produkuodamas kaukes, kai „ima veikti“ arba kai atsitveria nuo kito. Į klausimą dėl išraiškos Plessneris bandė atsakyti esė apie aktorių. Žinoma, veido mimikos negalima taip įtikinamai interpretuoti, kaip analizuojant vaidinimą, kuris turi scenarijų. Plessneris kalba apie „dvejopą vaidmenį, kurį žmogus atlieka savo veidu, tuo pat metu vaidindamas kokį nors personažą ir perteikdamas save patį.“ Tačiau į klausimą apie save Patį, modernybėje pakeitusį sielą, lieka neatsakyta. Psichoanalizė Aš ir kaukę priešpriešina bekaukei nesąmoningumo sferai. Bet ir sąvokos yra kaukės to, ką jos apibrėžia. Vaidinimas visada geriau perregimas negu patys vaidintojai. Aš vaidmenys savo ruožtu visada priklausomi nuo konkrečios visuomenės elgsenos normų. Naujaisiais laikais tai tęsėsi priešais veidrodį. Veidrodis tarnavo socialiniam prisitaikymui ir slaptam norui sutikti čia tikrąjį save patį. Tik iš „įtampos tarp abiejų“, anot Sabine’os Melchior-Bonnet, atsiranda savęs patyrimas. Pats, net stovėdamas prieš veidrodį, nėra vienas, jaučiasi stebimas visuomenės. „Teisė pažvelgti į save patį pavaldi moralinei kontrolei.“ Čia stebėtojas paklūsta cenzūrai, tapusiai vidine jo paties cenzūra. Descartes’o pasekėjai apskritai atmetė galimybę savęs paties ieškoti mechaniniame veidrodžio atspindyje. Subjektas negalėjo jį varžančių grandinių nusimesti net prieš veidrodį. Shakespeare’o Ričardas II, pasitraukęs iš pareigų, sudaužo meilikaujantį veidrodį (the flattering glass), nusivylęs, kad šis visada rodo tą patį veidą, kurį jis laikė karališkuoju savo Paties atvaizdu. Kadaise šis vaizdas pavaldinius apakindavo tarsi saulė, kol varžovas, atėmęs iš Ričardo II sostą, pavertė karalių beveidžiu (outfaced). Supykęs tas išmetė savo atvaizdą kartu su veidrodžio šukėmis. Buržuazinį veidą aptarė Jeanas-Jacques’as Rousseau, iškėlęs prigimtį ir priešpriešindamas ją dvaro dirbtinumui. „Nekenčiu kaukių“, – sako vienas iš jo personažų. „Nedrįstama pasirodyti tokiam, kokiu esama“, o „ši banda, kuri vadinasi visuomenė“, nuolat paklūsta prisitaikymo ar apsimetinėjimo prievartai. Susvetimėjama su pačiu savimi, jei įsipainiojama į žaidimus, kurie nustato gyvenimo dvaruose tvarką. Taip atsirado „žmonių nelygybė“, prieštaraujanti prigimčiai. Garsi jo knyga pavadinta „Samprotavimai apie žmonių nelygybės kilmę ir pagrindus“ (Discours sur l’origine et les fondements de l’inégalité parmi les hommes, 1755). Tačiau kas yra tikrasis veidas? Nepakako nusimesti kaukės ir tapti vien žmogumi. Veidui vėl reikėjo mokytis išreikšti tai, kas natūralu. Vis dėlto svajonei reprezentuoti tikrąją žmogaus prigimtį nebuvo lemta išsipildyti. Noras išreikšti save priešinosi būtinybei vaidinti vaidmenį, kurį primygtinai diktavo dvaras (už jo ribų nebuvo galima prisiimti jokių vaidmenų). Kovingas raginimas turėti natūralų arba tikrą veidą paskatino žmones išsilaisvinti nuo kaukės, kokios reikalauta dvare. Rousseau amžininkas Louis-Sébastienas Mercier nelaikė savęs kaltintoju, aprašė dvarą kaip metraštininkas, laikydamasis ironiškos distancijos. Ten esą kiekvienas išstudijavęs savo veidą, o „moterys pakeisdavo savo veidus net labiau negu vyrai. Ir vis dėlto visi šie veidai, nepaisant kaukių (malgré leur masques), nepaslepia aistrų, kurios juos kankina.“ Mercier negalėjo aprašyti visko, nes jo niekada neįleido į vidines menes. „Ir vis dėlto aišku, kad ten galima pamatyti vien paviršius (surfaces) ir kad visos tos asmenybės tėra figūros ant gobeleno. [Veido] darbas paslėptas už drobės (le travail caché derrière la toile).“ Šis komentaras parašytas keletą metų prieš tai, kol šis triukšmas nutilo per Prancūzijos revoliuciją, bet vien tam, kad leistų veiduose atsispindėti dabar jau respublikoniškajam patosui. Apšvietos epocha ėmė reklamuoti universaliąsias žmogaus teises, nepavaldžias esamai visuomeninei santvarkai. Fizionomiką, kaip ją aprašė šveicarų pastorius Lavateris, irgi galima laikyti kampanija prieš dvaro vaidmenų veidą, kadangi norėta parodyti žmogaus be kaukės didingumą. Tačiau euforija truko tik tol, kol egzistavo buržuazinė visuomenė. Kai moderniosios masinio informavimo priemonės ėmė tiražuoti masių veidus, paaiškėjo, kad kaukių išvengta ne visiems laikams. „Mimikos“ sąvoka, kurios šaknys, kaip žinome, veda prie Antikos mimų, tik vėliau apsiribojo veidu. Johannas Jacobas Engelis, brolių Humboldtų auklėtojas, 1785 m. išleido knygą apie vaidybos meną, pavadintą „Idėjos apie mimiką“ (Ideen zu einer Mimik). Jis mimiką suvokė kaip bendrą teatro vaidinimą, nesiedamas jo išskirtinai vien su veidu. Vertėjas į prancūzų kalbą pavadinime esančią mimikos sąvoką pakeitė žodžiais „gestas“ ir „veiksmas“ (geste et action), kad labiau atitiktų knygos turinį. Tačiau „mimikos“ pasitelkimas rodo, koks glaudus ryšys tarp vaidinimo ir veido. Jei toliau plėtotume šią mintį, mimika reikštų vaidinimą, atliekamą savo veidu. Išties paradoksali sąvoka charakterio kaukė paaiškinama tuo, kad charakteriai buvo tapatinami su luominiais vaidmenimis. Rousseau epochoje debatai apie tikrąjį žmogaus charakterį tapo svarbia tema. Fizionomika bandė iš veido pažinti charakterį, netapatindama jo su mimika. Vokiečių rašytojas romantikas Jeanas Paulis „veidą ar žmogaus išorę“ aprašė kaip „paslėptojo Aš charakterio kaukę“. Denis Didderot teigė, kad „komedijoje svarbiausias charakteris, o luomas (état) – tik atsitiktinis.“ Tačiau jis nenorėjo su tuo susitaikyti, nes juk pirmiausia vaidinamas savas luomas ir „nebuvo įmanoma neteikti reikšmės luomo priedermėms“. Marxas charakterio kaukės sąvoką pasitelkė tam, kad siuzerenų ir vasalų vaidmenis aprašytų kaip „ekonomines charakterio kaukes“ produkcijos procese. Kantas šią sąvoką vartoja tai apibrėžimui, tai normatyviai – pastaruoju atveju atmeta, kad „moteris turi konkretų charakterį“. „Konkretus charakteris“ buvo laikomas išskirtinai vyro privilegija. Vaidmenų, kurie vaidinami, prisidengus kauke, klausimas dar kartą iškilo lyčių debatuose. Lyčių vaidmenys, akyse keičiantys būties regimybę, su malonumu aprašomi kaip „kaukės“, kuriomis apsiginklavusios lytys. Tačiau tos kaukės sukyla ir maištauja prieš tuos, kurie jas dėvi. Lyčių teorija skiria tai, kas determinuota biologiškai ir kas yra visuomeninis vaidmuo. Šiuolaikinė visuomenė transvestitų taip nemėgsta todėl, kad jie „griauna“ visuomenės žaidimo taisykles. Joana Riviere jau 1929 pateikė argumentą, kuris toliau buvo svarstomas lyčių debatuose. Jei lyčių vaidmuo yra kaukė, tai kas už jos slepiasi? Pasak Riviere, už kaukės nėra subjekto, kuris ja naudojasi. Ji kalbėjo apie dvejopas kaukes: moteriškumo (mask of womanliness) ir feminiškumo (mask of feminity). Tačiau, jei už kaukės neveikia moteriškasis subjektas, skirtis tarp moteriškumo ir kaukės praranda prasmę. Tikrasis moteriškumas ir jo kaukė, anot Riviere, yra „tas pats“. Būtent šis teiginys lyčių debatuose sulaukė prieštaravimo. Straipsnių serijoje „Kultūros studijos“ (Cultural studies) Judith Butler tai apibrėžė kaip daugialypę, gebančią keistis tapatybę. Jei lyčių vaidmuo vaidinamas su keičiamomis kaukėmis, nelieka tikros prieštaros tarp savęs paties ir kaukės. Lyčių skirtumas, anot Inos Schnabert, yra „kultūrinis konstruktas“, kurį sudaro vaidmenų ir kaukių kaita. „Lyčių maskarade“ esama jėgos ir baimės gestų, tačiau galimi ir išsilaisvinimo veiksmai. Jei neegzistuoja nepakeičiama lytis, tada negalima „aiškiai ir griežtai skirti kaukės ir to, kas glūdi už jos“. Tik prisiimant vaidmenis atsiranda ir primenama lytis. Savo paties kaukės. Priešinga vaidmens sąvokai yra sąvoka aš Pats, savo ruožtu paklūstantis būtinybei vaidinti. Teisė turėti savastį leidžia kelti klausimą, kas gi esu aš Pats, o tai veda prie kito klausimo – kiek patikima mano veido išraiška. Aš esu vedamas impulso išreikšti save patį, negalintį pasirodyti „savaime“. Veidas priklauso kažkam, ko mes nepažįstame be veido. Nors iš veido galima išskaityti kolektyvinius bruožus, amžių ir lytį, bet ar jame atsiskleidžiu ir aš pats? Sunku permatyti savo paties ir išraiškos santykį. Veido išraiška atsiranda veidui dirbant, o tam pasikeisdami vadovauja mimika, žvilgsnis ir balsas. Todėl veidas yra veikiau scena negu veidrodis. Kai išraiškos darbas baigiamas, scena ištuštėja. Tik mirtis leidžia vienai kaukei paimti viršų prieš kitas, kurios tai užmaskuoja veidus, tai vėl pranyksta. Savęs pavaizdavimo impulsas produkuoja daugybę kaukių tam pačiam veidui. Jos priklauso nuo poveikio, kurį darome kitiems žmonėms. Pasauliui rodome savo veidą, tačiau žaidimas, nutaisant minas, transformuoja veidą į kaukes. Net kalbėjimo aktą dažnai lydi žaidimas minomis ir žvilgsniais. Tą galime lengvai pamatyti, stebėdami mobiliaisiais telefonais kalbančius žmones. Jie „išžaidžia“ visą savo mimiką, net negalėdami matyti partnerio. Ant to paties veido be atvangos keičiamos kaukės, padedančios atsitraukti ar pasirodyti. Bet kas yra tie „mes“? Ir ką (kokį dalyką ir asmenį) pavaizduojame, vaizduodami save pačius? Tarp veido ir savęs paties nėra stabilių santykių ir jokio patikimo atvaizdo. Dar daugiau – žvilgsniu, balsu ir mimika vis iš naujo treniruojame saviraišką. Nerimą kelia klausimas, ar tik produkuojame save pačius, kad išreikštume savastį? Regima valia ir būtinybė pavaizduoti arba priešingai – paslėpti Patį save. Išties negalime savęs atvaizduoti veidu, nes Pats, kad ir kaip būtų aprašomas, galop nėra atvaizduojamas. Nepaisant to, jis formuoja save tik atvaizdavimo vyksme. Taigi, ar mimetinis impulsas pavaizduoti save prieš kitus leidžia pasirodyti ir Pačiam? Tokiam elgesiui, „suderintam su veidu“ arba „noru išsaugoti“ veidą, Ervingas Goffmanas pasiūlė sąvoką face-work. Bet ar tikrai „veidas yra savęs Paties atvaizdas“, kaip jis rašo? Ar egzistuoja Pats, kuris jau nėra vaizdas, kai išreiškia save? Tai komplikuotas klausimas apie vaizdą, nes neatsako, ar Pats suprantamas tik pradėjus dirbti veidu, ar jis yra saviraiškos valia? Jei tęstume šią mintį, susidurtume su tuo, kad saviraiška (kitaip negu savimonė) pirmiausia yra išskaičiavimas ir kaukė. Neįmanoma savęs Paties tvirtai priskirti vaizdams, kuriuos produkuoja veidas. Akivaizdus tik faktas, kad tarp išraiškos ir asmens, kuris nori save išreikšti, egzistuoja intencijos santykis. Aš yra (pa)vara, prasidedanti nuo to, kad vaikas pasako „aš“, taigi pabrėžianti valią ir kintanti. Pats skiriasi nuo Aš lygiai taip, kaip savęs supratimas skiriasi nuo savęs pajautimo. Pats išreiškia save ne spontaniškoje situacijoje, bet biografinėje istorijoje, kurią veidas atspindi kaskart kitaip. Ne pavieniame veide, o veidų sekoje (pradedant pratybomis vaikystėje) atsiranda sunkiai nustatomas rišlumas, kurį paprastai priimame kaip save Patį, kuris su amžiumi tuo pat metu ir kinta, ir įsitvirtina. Amžiaus pėdsakai, įsispaudžiantys veide, liudija gyvenimo istorijos vienovę. Vien jau tai, kad „kažkada“ buvome „dabartyje“, sukuria tam tikrą gyvenimo rišlumą. Mimetinės pastangos sukurti save Patį palieka veide „mimikos raukšles“. Prieigų prie savęs Paties neturi tokie psichikos ligoniai, kuriems trūksta gebėjimų išreikšti save, kurie nesugeba perprasti išraiškos kitų veiduose. Jie neturi prieigos prie savęs Paties pavaizdavimo, nes neturi tam išraiškos. Tai atsiskleidė bandymuose, kai Roršacho teste reikėjo interpretuoti veidus ir kaukes. Bandymams vadovavo Rolandas Kuhnas, buvęs Ludwigo Binswangerio (kuris kaip psichiatras savo Bellevue klinikoje gydė meno istoriką Aby Warburgą) asistentas. Testo dalyviai atspindėjo, kaip jie suvokia kitus žmones. Nesugebėdami veidu išreikšti savęs, visur matė tik negyvas kaukes. Veido „sustingimas“ jų atveju buvo ne ketinimas, o mimikos sutrikimas, kurio jie negalėjo sukelti sąmoningai. Žinoma, šis diskursas paveiktas Vakarų mąstymo, jei kalbame apie save Patį, dažnai tapatinamą su „suvereniu subjektu“. Tačiau kalbėdami apie saviraišką, turime omeny ką kita. Čia susiduriame su prievarta, nes visuomenė nustato komunikacinės elgsenos taisykles. Saviraiška yra tam tikros kultūros socialinis aktas ir perteikia poziciją tos visuomenės, kurioje susiformavo. Europoje tą gerai atspindi dvaro sociumas, kitaip tariant, kaukių visuomenė. Descartes’as veikale „Apmąstymai apie pirminę filosofiją“ veido nesiejo su Aš išraiška. „Tiksliai nežinau, kas aš (moi) esu, tačiau tiksliai žinau, kad esu.“ Jis atmetė galimybę „kažką kita laikyti savo Aš“ (II, 5), net jeigu jo paties kūnas bandė „dėl to suklaidinti“ (II, 7). Nors „Aš ir turi veidą“, tačiau jis priklauso „mašinai iš mėsos ir kaulų (kokia ji pasirodo lavono atveju) ir kokią aš vadinu kūnu“ (II, 6). Tame pačiame šimtmetyje asmens ir kaukės santykį naujai nušvietė Thomas Hobbesas. Pavienis asmuo irgi galėjo pirmauti valstybėje, todėl pirmoji „Leviatano“ dalis baigiama skyriumi apie asmenį ir jo teisę reprezentuoti save: „Lotynų kalba asmuo reiškia žmogaus, vaidinančio scenoje, užmaskavimą (disguise, Verhüllung) arba išorinį pasirodymą. Taip pat ir tie, kurie sako kalbą arba pasirodo viešumoje, yra aktoriai, nors nevaidina scenoje, bet veikia viešajame gyvenime.“ Pasak Hobbeso, skirtumas tarp asmens ir aktoriaus tas, kad asmuo pats reprezentuoja save, todėl yra „natūralus asmuo“. Jį Hobbesas skiria nuo „dirbtinio asmens“, ar tai būtų aktorius (actor), ar kas nors, balsu ir kūnu reprezentuojantis bendruomenę (by fiction). Žmonių minia (multitude) vienu asmeniu tampa tada, kai ją reprezentuoja vienas žmogus. Tačiau tam reikia panašios sutarties, kokia teatre pasirašoma tarp autoriaus ir aktoriaus, tik tada reprezentantas gali įkūnyti minią ir kalbėti jos vardu. Šis argumentas išskleidžiamas „Leviatano“ tituliniame paveiksle, vaizduojančiame garsų valstybės vyrą. Tai „dirbtinis asmuo“, bendrais bruožais „įkūnijantis“ daugelį, kurie jam tai pavedė. Tačiau Hobbesas atsižvelgia ir į valstybės suasmeninimą. Valstybę suasmenina gyvas atstovas, taigi „dirbtinis asmuo“, kuris „reprezentuoja daugumą“ taip, kaip „natūralus asmuo“ reprezentuoja patį save.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama