Hans BELTING. MIMIKA, VEIDO IR KAUKĖS VAIDMENYS (1)

Hans BELTING. MIMIKA, VEIDO IR KAUKĖS VAIDMENYS (1)...Gyvo veido mimika dvejopa – kai ką atveria ir parodo, kai ką paslepia, kai kuo klaidina. Tas pats veidas išreiškia ir tai, kas teisinga, ir tai, kas veidmaininga. Kartais atrodo, kad kažkas veidu gyvybingai atskleidžia savo „vidų“, o kartais pasislepia už neperprantamo veido kaip už kaukės. Tą veidą, kurį turime, mimika keičia veidu, kurį nutaisome. Daugybę veidų, atsirandančių dėl mimikos žaismės, galima laikyti kaukėmis, jei praplėsime kaukės supratimą. Šiuo atžvilgiu veidas-kaukė (Maskengesicht) yra dvireikšmė sąvoka, nes tai ne vien veidas, prilygstantis kaukei, bet ir veidas, kuriantis savas kaukes, kai reaguojame į kitų veidus arba darome jiems poveikį. Taigi kalbėti apie kaukes galima ir kai vaidinama, pasitelkiant mimiką. Veido kaukė (Gesichtsmaske) priešingai – yra dirbtinė, turi tik vieną išraišką, kurią fiksuoja. Būtent šis trūkumas lemia jos viršenybę besikeičiančių, nepastovių veidų atžvilgiu. Ji tuo pat metu ir kelia susižavėjimą, ir klaidina, nes išvengia socialinės komunikacijos su kitais veidais. Kaukė, tik atvaizduojanti veidą, paverčia jį simboliu. Geras to pavyzdys – Jorge’s Luiso Borgeso novelės „Averojaus ieškojimai“ pastatymas. Aktorė Editha Clever, Berlyno Schaubühne scenoje pasirodžiusi viena, visą valandą kaitaliojo kaukes. Kai galop ji pasirodė be kaukės, išsisklaidė distancijos patosas, kurį prieš tai kėlė kiekviena kaukė, o jos pačios veidas, išjudintas mimikos, iš dalies nuvylė. „Veidas“ ir „kaukė“ toliau bus vartojami kaip operatyvios sąvokos, o tai reiškia, kad šie žodžiai neturi stabilios reikšmės, perteikia vien veido ir kaukės neapibrėžtumą. Tačiau kiekvienas bandymas įžvelgti juose bendrą temą sukelia kone refleksišką prieštarą. Tai atsiranda iš modernaus mąstymo tradicijos, kuri „tikrą veidą“ idealizuoja, o kaukei priskiria tiktai klaidinimą ir netikrą išraišką. Tendencija teisingą veidą atskirti nuo klaidingos kaukės yra pasirinkimas, įdiegiamas kultūriškai. Čia tam tikrą vaidmenį atlieka ir vaizdo sąvokoje glūdintis nutolimas nuo kūno, nes vaizdingumas priskiriamas vien kaukei, nematant vaizdų, atsispindinčių veide. Tačiau vokiško žodžio „veidas“ (Gesicht) etimologija vis dėlto leidžia suprasti, kad Ge-sicht yra stebėtojo regimas (gesehen wird) veidas, panašiai kaip senovės graikų sąvoka pros-opon reiškė ir veidą, ir kaukę. Žodžio Gesicht istorija prasidėjo nuo kitų regimo veido. „Nuskaitydami“ jo išraišką, norime „susidaryti veido vaizdą“, nors ir žinome, kad vaizdai gali klaidinti. Veidai bet kada gali virsti kaukėmis arba užsiverti. Šis persimainymas yra natūralus mimikos ir balso gebėjimas. Jau vien dėl to negalima veido ir kaukės laikyti priešybėmis. Būtent jiems būdingas neapibrėžtumas netrukus išryškės, aptariant veido istoriją. Veidas kitais būdais negu kaukė paverčia kūną vaizdu. Kūnas dėl veido ir gestų suvokiamas kaip vaizdas. Veidai iškart atgyja, tampa vaizdais, kai žiūrime ir kalbame. Veidu, pasak vokiečių, efektingai save išreiškiame, „išeidami į sceną“. Veidu komunikuojame, reprezentuojame save. Veidas yra daugiau negu kūno dalis, nes atstovauja visam kūnui (pars pro toto). Abu, veidas ir kaukė, yra vaizdai, šmėžuojantys paviršiuje, nesvarbu, ar tai natūrali oda, ar jos imitacija iš negyvos medžiagos. Kūnas, turintis veidą, išreiškia pirmapradę vaizdo prasmę. Būtent dėl veidų kūnai tampa ikoniški. Ir priešingai – dirbtinė kaukė priklauso nuo kūno, dėvinčio kaukę. Kaukėtas kūnas turi tapti nematomas, kad suteiktų kaukei kūnišką visumą. Veidas ir kaukė pakaitomis atstovauja vienas kitam. Kaukė ant veido ir veidas prie kūno, dar kartą pabrėžkime, yra ne prieštara, o sąryšis, derinantis kultūrą ir gamtą. Abu tie fenomenai, būdami vaizdai, priklauso nuo neišvengiamybių, lydinčių kiekvieną reprezentaciją. Pavyzdžiui, kulte dirbtinė kaukė atstovauja gyvam veidui, kurio judrią, kintančią veido išraišką paverčia statiška ir absoliučia. Dalinė kaukė, uždengianti ne visą veidą, patvirtina, kad riba tarp veido ir kaukės yra taki. Ritualinė kaukė sustiprina išskirtinį vaidmenį, tenkantį veidui kūno atžvilgiu. Jei kaukė pasirodydavo vietoj tikro veido, jį uždengdama, kaukėtajam tai suteikdavo naują veidą, kuris užvaldydavo ir kūną. Net jei perprantame šį žaidimą, vis tiek žavimės dirbtinio veido ir kūno simbioze. Nors dirbtinė kaukė yra vaizdas (Bild), bet ji nėra realaus veido imitacija (Abbildung), – tai simbolinis veidas. Kaukę galima apibūdinti kaip veido ekskarnaciją tuo atžvilgiu, kad ji „padaro veidą nekūnišką“, „įkūnydama“ kažką kitą. Ir priešingai – galima kalbėti apie kintančią kaukių inkarnaciją, nuolat vykstančią, besikeičiant veido mimikai. Mums nereikia antrojo dirbtinio veido, savo pačių veidus paverčiame kaukėmis, leisdami jiems sustingti ar juos pakeisdami (verstellen) [palyginkime su galimybe „pakeisti balsą“]. Taigi kalbame apie metaforinę kaukės prasmę. Tokia kalbos vartosena atskleidžia bendrą veido ir kaukės pobūdį – būti vaizdu (vienam vaizdui virstant kitu). Tik nuo Apšvietos įpratome neigti šį bendrą pobūdį, veidą ir kaukę ėmėme laikyti priešybėmis, veidą traktuojame kaip aš įvaizdį, o kaukę – kaip aš falsifikaciją. Kalbėjimas apie „nuogą veidą“ rodo, kad galima nuo veido nuplėšti neregimas kaukes. Tai veido pakeitimo, apsimetimo (Verstellung) kaukės vietoj saviraiškos kaukių. Kas „praranda veidą“, tampa neįtikinamas, netenka savo veido kontrolės. Charakteris yra vaidmenų kaukė. Veidas turi atlikti jam skiriamus vaidmenis. Nietzsche yra užtaręs veidą kaip kalbėjimo kaukę, kai pabrėžė būtinybę pasislėpti už kaukės, atsiribojant nuo išorės. „Kiekvienai giliai dvasiai reikia kaukės, dar daugiau – aplink kiekvieną gilią dvasią nuolatos daugėja kaukių, nes klaidingai, o būtent lėkštai, interpretuojamas kiekvienas pasakytas žodis, žengiamas žingsnis, kiekvienas gyvybės ženklas.“ Tai modernaus žaidimo vaidmenimis atsisakymas, kurį Nietzsche paradoksaliai laikė būtinu tam, kad žmogus išliktų savimi, išsaugotų subjektyvumą. Šiuo atžvilgiu veidas gali ne tik nešioti kaukę, bet ir pats būti kaukė. Kad geriau ištirtume veido ir kaukės tarpusavio sąveiką, pasitelksime portreto išskirtinumą – tai sudaro pagrindinę šios knygos dalį. Portretas yra vaizdo vaizdas, nes atvaizduoja (abbildet) veidą, kuris savo ruožtu yra mūsų pačių atvaizdas. Portreto (Bildnis) sąvoka nukreipia tiek į veidą (vaizdą), tiek į daiktą, veido atvaizdą. Europinė kultūra Naujųjų amžių portrete įžvelgė kaukę, kuri, lyginant kultūras tarpusavyje, yra vienatinė. Portretai vaizduojamą veidą būtinai paverčia kauke, o ji visada išlaiko atstumą, nes yra tikrojo veido pakaitalas. Kas Europos senosiose kultūrose buvo kaukės, tuo Naujaisiais laikais virto portretai. Portretų atveju dominuoja reikšmė, kad tai paveikslas, skirtas prisiminti realų asmenį, tikrą veidą, tačiau tam tikslui naudojamos konvencijos, priklausomos nuo laiko kaitos. Portretas yra ne tik veidas, bet ir mediumas, pavyzdys – ant plokščio paviršiaus nutapytas paveikslas, transportuojamas objektas, naudojamas mobiliai, todėl asocijuojasi su kūnu. Jis tiko ir asmens reprezentacijai juridiniu atžvilgiu, ką dar ir dabar patiriame, matydami fotografijas biuruose. Nutapyti portretai, kaip atsiminimų atvaizdai, paradoksaliu būdu semiasi gyvybės iš to, kad nėra asmens, kurį jie perteikia. Tuo atžvilgiu jie pavyzdžių pavyzdys sudaiktinimo, kuris yra esminis europinės atminties kultūros bruožas. Tik fotografijos eroje portretas pateko į visų rankas, tapo pakartojamas, nes galima jį padauginti. Vis dėlto fotografuojant analoginiu būdu, vis dar esama sudaiktinimo, nes, užuot perteikus gyvą patirtį ir požiūrius, sukuriamas objektas – nuotrauka. Ernstas H. Gombrichas studijoje „Kaukė ir veidas“ domėjosi vien fizionominiu suvokimu. Kai jis rašo, kad „prieš atpažindami veidą, pirmiau pamatome kaukę“, turi omenyje individualią fizionomiją, o ne kaukę, kurią produkuoja veidas. Perteikti panašumą, pasak jo, galima tik tada, kai tapytojo žvilgsnis geba „įsijausti“, tik įsijautus atsiveria fizionominė patirtis. Kaukė, apie kurią kalba Gombrichas, nėra mimikos paženklintas veidas, apie kokį kalbama čia. Turimas omenyje veidas, kuris nuolat produkuoja kaukes ir kurį sunku vadinti tikru. Kitas skirtumas tas, kad Gombrichas po kauke ieško tikrojo veido, bet portreto žanras neišvengiamai paverčia veidą kauke, kuri niekada neatgaus gyvybės. Gombricho jutiminio suvokimo paieškos prasideda klausimu, kas lemia veido panašumą arba kaip jis atsiranda. Žinome, kad už fizionominį atpažinimą yra atsakinga tam tikra smegenų dalis, kurios kai kurie pacientai gali net neturėti. Vis dėlto panašumas neapsiriboja vien paprasčiausiu atpažįstamumu. Be to, labiau atpažįstamas yra balsas, o ne veidas. Kai girdime balsą kalbėdami telefonu ar kai klausomės įrašo, daug užtikrinčiau ir aiškiau atpažįstame asmenį, negu žiūrėdami į jo veidą, kintantį su amžiumi. Ne veltui pažįstamus, sutiktus po ilgo laiko, tikiname, neva jie visai nepasikeitė, mat nustembame, kad jų veidas per gyvenimą taip mažai pakito. Mimikos kaukė, apie kurią kalbėsime toliau, baigiasi mirtimi, kai sustingsta į negyvą kaukę, kurią suvokiame kaip „tuščią“, kadangi jau nebėra to, kas joje gyventų. Todėl gerbiame vadinamąją pomirtinę gipsinę ar molinę kaukę, bet ne kaip lavono, nuo kurio ji nuimama, portretą, o priešingai – kaip „tikro“ veido atvaizdą. Vienintele išraiška, atsirandančia, pasibaigus mimikos žaismei, pomirtinė kaukė jusliniam suvokimui pristato visus skirtingus tam tikro asmens veidus. „Pomirtinė kaukė“ galėtų būti parodos objektas, keliantis nostalgiją veidui, kurio išraiška tokia, kokios nesitikėjome pamatyti. Pomirtinė kaukė kaip ir daugelis kitų kultūros fenomenų yra sudaiktinta ir pateikta apžiūrai, ragindama garbinti veidą, virtusį prisiminimų apie tai, kas jis buvo, kauke. Jei veidas atgyja mimika, žvilgsniu ar kalba, jis virsta daugybės vaizdų scena. Iš to išplaukia, kad veidas nėra vien vaizdas, bet ir pats kuria vaizdus. Jis pasirodo kaip aktyvus ir pasyvus, kaip atvaizdas ir jo atspindys. Veido išraiška ir jo atliekamas darbas remiasi socialiai ištreniruotu elgesio kodeksu, kuris įvairiose kultūrose ryškiai skiriasi. Pačiai vaizdo sąvokai netrūksta ambivalencijos tarp esamybės ir nesamybės, nes atvaizdai rodo tai, ko čia nėra. Šis jausmų dvilypumas pasireiškia, veidui atliekant dvejopą vaidinimą. Nors veidas kaip vaizdo atspindys visada yra, tačiau jo išraiška kinta taip, kad vieną kartą įžvelgiame asmens buvimą čia, o kitą akimirksnį jaučiame jo nebuvimą, tarsi būtų pasitraukęs iš savo veido. Regimumas jokiu būdu nėra toks vienareikšmis, kaip galėtų atrodyti, nes valdomas valios to, kurio veidas yra prieš mus. Kiekvienas esame savo paties veido aktorius. Kūną ir veidą suvokiame arba kaip vienovę, arba kaip priešybę, ypač tada, kai veidas ima valdyti. Šis dvejopas poveikis atsiranda dėl to, kad juslinį suvokimą lemia erdvinis atstumas, ar žvilgsnio partneriai būtų nutolę, ar suartėję. Žvilgsnis geba prailginti arba sutrumpinti distanciją, atsirandančią, kai susiduriame su kokiu nors žmogum. Žvilgsniu prisitraukiame kito kūną arba priešingai – išlaikome atstumą nuo jo. Žvilgsnio erdvė apibrėžia, kokiu būdu ar kokiu intensyvumu suvokiame kokį nors veidą. Iš distancijos veidas atrodo kūno dalis. Žiūrint iš arti, veidas tarsi atsiskiria nuo visumos ir monopolizuoja kūną, taigi sudaro viso kūno įspūdį, net jei de facto regime vien veidą. Eksperimentinė psichologija, kokiai atstovauja Michaelis Argyle’is, tokį juslinį suvokimą aprašo kaip gaze-distance effect. Žvilgsnis iš arti padaro veidą savarankišką, kuo intensyviau į jį žiūrime. Tuo metu mūsų pačių ūmi emocinė reakcija į kokį nors veidą tampa svarbesnė negu išraiška, kurią stebime kito veide. Įvyksta perkėlimas tuo atžvilgiu, kad kito veidui suteikiame savo išraišką. Gilles’is Deleuze’as „filmavimą iš arti“ (close-up) arba „filmavimą stambiu planu“ (gros plan) apibrėžė kaip kertinį „afektinio vaizdo“ pavyzdį. Ir vis dėlto čia situacija kitokia, nes žiūrovas, sėdėdamas kino salės tamsoje, kai į jį krypsta toks veidas, yra labai stipriai paveikiamas, o jutimai, kuriais jis pats galėtų nustatyti savo žvilgsniui reikiamą distanciją, atbukinami. Veidas ir kaukė, kalbant apie aktorių, yra išskirtinis atvejis, nors esame įpratę scenoje suvokti tiek aktorių, tiek jo vaidinamą personažą. Tačiau šią ambivalenciją laikome arba-arba, kai žvilgsnį nukreipiame arba į tikrą, arba į suvaidintą veidą, arba į veidą, arba į kaukę (arba į kaukę kaip veidą), tarsi galėtume, vos panorėję, savo akį „užaštrinti“. Ir vis dėlto tai toks pat veidas, kuris šį dvejopą vaidmenį gali vaidinti tuo pat metu, pasitelkdamas savo paties priemones. Kad tai išties yra du veidai, su kuriais aktorius žengia į sceną ir kaitalioja kaukes, suvokiame tik tada, kai jis pasinaudoja dirbtine kauke, kuri nėra jo veidas ir kurią jis laiko rankose taip, kad tuo pat metu matytume ir „nesuvaidintą“ jo veidą. Ruth’a Wilhelmi 1938 m. ėmėsi tokio bandymo – kamera tuo pat metu fiksavo aktoriaus veidą su kauke, kurią jis laikė prieš savo veidą. Tik atskirdama veidą nuo kaukės fotografė suteikė žiūrovams galimybę matyti abu bendroje žaismėje. Shakespeare’o „Audros“ scenoje aktorius Albinas Skodas, vaidinantis oro dvasią Arielį, pasirodo tą akimirką, kai jis yra ne tik Arielis, bet ir Prospero kvietimu perima Iridės vaidmenį – taigi vaidina teatrą teatre. Pasirodo dviejuose vaidmenyse, tai su savo veidu kaip Arielis, tai su Iridės kauke, nors jos Shakespeare’o teatre šiaip jau nebebuvo naudojamos. Už sustingusio kaukės paviršiaus fotografas „pagauna“ aktorių tuo metu, kai išraišką jis perleidžia kaukei, o pats nebevaidina – jo veidas „nesuvaidintas“, užmiršęs pats save. Neįprastas reginys atsiranda todėl, kad jis ne savo veidu formuoja kaukę, bet laiko ją kaip artefaktą priešais savo kūną, panašiai kaip tą darė aktorius Gabrielli’s senojoje Carracciso graviūroje. Pavyko sukurti metaforą, atskirai akcentuojančią vaidmens veidą ir vaidmens kaukę. Vieną savo rinkinio „Blogio gėlės“ (Les Fleurs du Mal) eilėraštį (pavadintą „Kaukė“) Charles’is Baudelaire’as paskyrė skulptoriui Ernestui Christophe’ui, kurio „renesanso stiliaus statula“ poetas žavėjosi. Knygoje „1859-ųjų salonas“ šią statulą jis aprašė kaip alegoriją – iš priekio „mielas, linksmas veidas“, bet žiūrint iš nugaros, matoma skausminga grimasa. Istorijos moralas – gražus veidas buvo teatro kaukė – „universalioji kaukė, jūsų kaukė, mano kaukė (le masque universel, votre masque, mon masque), graži vėduoklė, kuria naudojasi įgudusi ranka, kad nuo pasaulio akių nuslėptų skausmą ir kaltę.“ Stovime ant modernizmo slenksčio, netrukus Rilke apdainuos veido pabaigą.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama