Almantas SAMALAVIČIUS EX ORIENTE LUX: JAPONIŠKŲ SODŲ ESTETIKA IR JOS DVASINIAI ŠALTINIAI (2). (2)

Almantas SAMALAVIČIUS EX ORIENTE LUX: JAPONIŠKŲ SODŲ ESTETIKA IR JOS DVASINIAI ŠALTINIAI (2). (2)...Nuo sausų iki pasivaikščiojimo sodų Kiote stulbina sausų sodų įvairovė. Nors medžiagų „repertuaras“ labai nedidelis, karesansui skiriasi vienas nuo kito geometrinėmis formomis, stilistika, gamtinių elementų skaičiumi. Šventyklų komplekse Daitoku-ji (nuo seno susijusiame su budistine Rinzai sekta) yra sienomis atitverti plotai, kur vienuoliai medituodavo. Sienos ar tvoros aplink šventyklų sodus paprastai renčiamos iš molio ir medinio karkaso, vėliau kruopščiai nutinkuojamos. Viršus uždengtas degto molio čerpėmis, o mediniai vartai puošniai dekoruoti. Plytų ir akmens tvoros jau siejamos su moderniais pokyčiais.14 Uždari šventyklų kompleksai nuo XIII a. tapo vienu esmingiausių Kioto ypatumų.15 XVI a. aplink pagrindinę šventyklą susispietė daugybė mažesnių, visos puoselėjo sausus sodus, atliepdamos zen mąstymą. Vienas iš garsių zen filosofų Muso Kokushi (1271–1346) skelbė, kad šių sodų prasmę ir esmę geriausiai atskleidžia zazen meditacija. Pasak mąstytojo, vienuolynų sodai yra „priemonės, leidžiančios atsisakyti prisirišimo prie žodžių ir frazių, kad pasiektume galutinę tikrovę.“16 Tokią mąstyseną atskleidžia ir karesansui estetika beveik keturiasdešimt šventyklų apimančiame komplekse Myoshin-ji, dalis jų pastatyta XV–XVI a., kartu įrengiant zen estetiką įkūnijančius sausus sodus. Nemažai jų esama Taizo-in šventykloje. Karesansui čia įsilieja į platesnę pasivaikščiojimui skirtų sodų su medžiais, tvenkiniais, liepteliais ir akmenimis struktūrą. Įdomus sodas yra Ginkaku-ji šventykloje. Grakštų dviaukštį paviljoną kaip užmiesčio rezidenciją XV a. pabaigoje pasistatė šogūnas Ashikaga Yoshimasa. Savininkui mirus, Sidabrinis paviljonas su sodu buvo paverstas viena iš Rinzai sektos šventyklų. Itin subtilių formų statinį (meninėmis savybėmis nenusileidžiantį garsiajam Auksiniam paviljonui) supa tvenkiniai, apželdinti medžiais ir kita augmenija, aplink išdėstytos uolos, kurias galima apžiūrėti iš įvairių taškų, atveriančių vis kitus žvilgsnį glostančius vaizdinius. Sauso sodo derinys su tvenkiniais yra labai neįprastas, tačiau šis neįprastumas ir sudaro išskirtinį žavesį: „Iš tikrųjų būtent šis kontrastas išreiškia estetinę sodo galią. Sidabrinio paviljono sodas unikalus japoniškų sodų istorijoje dėl reto žolynų derinio ir įgūdžių, kuriuos jis ištobulino ir pasiūlė. Bendra prielaida, būdinga zen, kad kontrastai išskiriami ne kaip atsitiktinės galimybės, o kaip visumos dalys.“17 Kinkaku-ji arba Auksinę šventyklą, pastatytą 1404 m., supa išpuoselėtas kraštovaizdžio arba pasivaikščiojimų sodas, įkūnijantis Grynos žemės vaizdiniją ir simbolizmą. Jo struktūroje esama nuorodų į kinų ir japonų literatūros šaltinius. Sodas išdėstytas dviem lygmenimis – aukštesnysis itin asketiškas, akcentuojantis gyvybės trapumą, gal todėl, kad čia – buvusi kapinių teritorija. Iš įvairių sodo vietų atsiveria įstabus auksine spalva nudažytas puikių proporcijų statinys, hipnotizuojantis lankytojus. Kai pirmą kartą čia apsilankiau prieš penkiolika metų, mėgavausi ramybe ir tyla. Kai vėl grįžau į Kinkaku-ji, nepaisant ankstyvo ryto, čia šurmuliavo minia, teko ilgokai ieškoti vietos, iš kur galėčiau netrukdomai grožėtis paviljoną supančiu kraštovaizdžiu. Japonijoje mažesni sodai (pavyzdžiui, chaniwa ar karesansui) priskiriami didesniems kaip integrali jų dalis. Nors XV–XVI a., kai atsirado labiausiai pagarsėję Kioto japoniški sodai, žemės plotai jiems buvo riboti, tačiau erdvės trūkumą kompensavo itin apgalvota, beveik minimalistinė mažesniųjų sodų sąranga. Vienuolynų viduje, nedideliuose žemės plotuose, gamtos elementai derinami su simboline vaizdinija. Sodininkystės meistrai, pasitelkdami itin paprastas, asketiškas priemones, sukūrė ištisus simbolinius pasaulius. Amasaki’s Hiromasa pabrėžia, kad XVI a. suklestėję arbatos sodai (chaniwa arba roji) skatino vaikštinėti po sodą, tai tapo postūmiu „pasivaikščiojimų sodams, ypač išpopuliarėjusiems Edo laikotarpiu.“18 XV a. pirmojoje pusėje arbatos gėrimo kultūrą įtvirtinęs architektas Kobori Enshu, turėjęs nemenką įtaką šogūnate, japoniškų sodų estetiką geometrinio projektavimo elementais papildė anksčiau negu jie panaudoti, įveisiant vaizdingus barokinius sodus Vakarų šalyse. Kioto pietryčiuose esantys Katsura Rikyu sodai buvo pirmieji, kuriuose aiškiai atsiskleidė pasivaikščiojimų sodui būdinga struktūra ir stilistika.19 Po tokį sodą lėtai vaikštinėdami akmenimis nužymėtais takais, lankytojai apeidavo tvenkinius, apžiūrėdavo sausą sodą ir atsidurdavo arbatos gėrimui skirtoje sodo dalyje. Didesniuose pasivaikščiojimų soduose neretai pritaikomas „pasiskolintas“ peizažas, t. y. reginį papildo kalnų masyvai ar kiti stambesni aplinkiniai gamtos fenomenai. Samanų žavesys ir japoniškų sodų biofilija Japoniškuose soduose itin reikšmingą vaidmenį atlieka žalsvomis samanomis nukloti žemės plotai. Manoma, kad samanos japoniškuose soduose paplito Muromači laikotarpiu (1333–1568), įsigalėjus zen propaguotai estetikai. Muso Soseki’s, Rinzai sektos (priklausančios zen tradicijai) vienuolis, poetas ir sodininkas teigė, kad kraštovaizdžio apmąstymas padeda patirti nušvitimą. Viename garsiausių japoniškų samanų sodų – Kioto pakraštyje esančiame Saiho-ji (nors, griežčiau kalbant, tai nėra atskira japoniškų sodų tipologijos dalis), šiuo metu auga daugiau kaip 120 samanų rūšių. Įstabus polichrominis audinys užgniaužia kvapą tiek japonams, tiek atvykėliams.20 O iš viso Japonijoje yra daugiau kaip dvi su puse tūkstančio samanų rūšių. Beje, Saiho-ji buvo ir Steve’o Jobso pamėgtas japoniškas sodas. Vienas garsiausių Kioto sausų sodų yra Ryoan-ji šventykloje. Samanų poveikį vaizduotei nelengva paaiškinti, tačiau jų kone hipnotizuojančią galią pajunti, apsilankęs bet kuriame Japonijos sode, kur šis gyvosios gamtos elementas labai vertinamas ir puoselėjamas. Galbūt dėl to, kad žemės paviršių nuklojusios samanos įkūnija ir didžiulį gyvybingumą, ir begalinį trapumą, tai nuteikia susimąstyti apie paraleles tarp gamtos ir žmogaus egzistencijos... Japonų kultūroje samanos laikomos amžinybės simboliu. Skirtingai nuo kitos augmenijos, pavyzdžiui, tradiciškai sodinamų vyšnių ir slyvmedžių, kurie žydi nuostabiai, tačiau trumpai, samanos žaliuoja ištisus metus. Nepamirškime ir to, kad wabi sabi samprata, padariusi didžiulę įtaką japonų kasdienybės kultūrai, natūralų kaitos ir senėjimo procesą laiko reikšminga estetine kategorija, neatsiejama nuo bet kokių reiškinių ir daiktų, juo labiau gyvų būtybių esmės. Todėl japonai žavisi laiko pėdsakais daiktuose, gamtos fenomenuose. Daugelyje kultūrų samanos yra nuoroda į gamtos objektų ar daiktų amžių ir su juo siejamą statusą.21 Japonijoje atlikti tyrimai rodo, kad miškuose augantys seni medžiai siejami su kartų kaita ir giminės tęstinumu.22 O samanas japoniškuose soduose galima pagrįstai laikyti ir nuoroda į konkretaus sodo amžių, ir į gyvybingumą. Kalbant apie samanas, kaip ir apie visus kitus gyvosios gamtos elementus japoniškuose soduose, reikia turėti galvoje, kad jų „natūralumas“ iš tikrųjų yra atkaklaus žmonių triūso rezultatas. Nors ir nežymūs, tačiau reikšmingi temperatūros pokyčiai japonų salose didina iššūkius sodų priežiūrai, saulės kaitra ir vandens stoka daro poveikį samanų, kitos augmenijos būklei. Tiek vienuolynuose, tiek viešosiose erdvėse sodai klesti tik nuolatinėmis juos stropiai prižiūrinčių žmonių pastangomis. Keletą metų visą pasaulį kausčiusios pandemijos pasekmės buvo ir prieštaringos, ir paradoksalios. Priverstinai izoliuoti, susidūrę su judėjimo apribojimais žmonės nejučia „atrado“ savo aplinkoje esančius gamtos plotus, pirmiausia sodus ir parkus. Šitai liudija pastebimai išaugęs lankytojų skaičius bei tam tikri miesto gyventojų elgsenos pokyčiai. Pavyzdžiui, Vermonto universiteto (JAV) mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad 26 proc. pirmaisiais pandemijos mėnesiais parkuose apsilankiusių žmonių anksčiau į juos neužsukdavo. 66 proc. apsilankiusiųjų tvirtino, kad čia ieškojo ramybės ir tylos, o 32 proc. tikino, kad tai vietos, kuriose galima pasinerti į apmąstymus, atsikratyti įtampos.23 Akivaizdu, kad japoniškų sodų tipologija yra itin paranki šiuolaikinių miestų gyventojams, ieškantiems erdvių susikaupimui ir mėgavimuisi gamta. Išpuoselėti, pusantro tūkstantmečio tradiciją turintys japoniški sodai patvirtina amerikiečių biologo Edwardo O. Wilsono iškeltą biofilijos hipotezę, skelbiančią, kad prieraišumą prie gamtos, visų gyvybės formų lemia žmogaus genetika. Šią įdomią, kadaise iššūkiu laikytą teoriją šiandien patvirtina gausybė aplinkos tyrimų, kurie atskleidžia gamtoje slypinčią gydomąją galią. Japoniškuose soduose itin ryškus vienovės siekis, susiejantis vaizdus, garsus ir kontempliaciją. Soto zen budizmo sektos įkūrėjas Dogenas Zenji (1200–1253) tvirtino, kad vaizdų ir garsų vienovės patyrimas susijęs su nušvitimu: „Formų regėjimas, garsų girdėjimas kūnu ir siela kaip visumos, daro juos savais, atpažįstamais.“24 Šią seną budistinę įžvalgą išvertę į šiuolaikinę kalbą, galėtume tarti, kad japoniškuose soduose darniai sąveikauja ir vaizdai, ir garsai, o visumos patyrimas padeda ne tik nors trumpam pamiršti kasdieninius rūpesčius, įtampą, nerimą, bet ir pagerinti mentalinę sveikatą estetiškai paveikioje, iš gamtos perimtoje, žmogaus supratingai pertvarkytoje aplinkoje. Todėl jau beveik pusantro šimto metų neslopstantį susidomėjimą ir žavėjimąsi japoniškais sodais derėtų sieti ne su trumpalaikėmis aplinkos dizaino madomis, bet su gerokai rimtesniais procesais, vykstančiais žmonių sąmonėje. 1 Amasaki Hiromasa. „The Japanese Garden and Impressions of Nature. Part Two: Diverse Developments“, Journal of Japanese Trade and Industry, August 1999, p. 50. 2 Allen S. Weiss. Zen Landscapes: Perspectives on Japanese Gardens and Ceramics. London: Reaktion Books. 2013, p. 18. 3 John Dougill. The Gardens and Temples of Kyoto. Tokyo: Tuttle Publishing. 2017, p. 13. 4 Daisetz Teitaro Suzuki. An Introduction to Zen Buddhism. New York: The Grove Press. 1964, p. 45. 5 Amasaki Hiromasa, „The Japanese Garden“..., p. 51. 6 Seiko Goto and Takahiro Naka. Japanese Gardens Symbolism and Design. New York: Routledge. 2016, p. 5. 7 John Dougill. The Gardens and Temples of Kyoto,... p. 27. 8 Michael Fowler. „Seeing Forms and Hearing Sounds in Japanese Garden Design“, Studies in the History of Gardens and Designed Landscapes, Vol 43, Issue 2, 2023, p. 93. 9 Adrew Juniper. Wabi sabi: The Japanese Art of Impermanence. Tokyo: Tuttle Pubishing. 2003, p. 2. 10 Tracy M. Cooper. „The Wabi Sabi Way: Antidote for a Dualistic Culture?“, Journal of Conscious Evolution, Vol. 10, isssue 10, 2013, p. 2. 11 Claudia Craig. „Notions of Japaneseness in Western Interpretations of Japanese Garden Design“, New Voices in Japanese Studies, Vol 6, 2014, p. 3. 12 Žr. pokalbį su John Keane: „Karų estetizavimas XXI amžiuje“, Kultūros barai. 2025, nr. 2, p. 2–9. 13 Andrew Juniper. Wabi sabi: The Japanese Art of Impermanence..., p. 49. 14 Josiah Conder. Landscape Gardening in Japan. Tokyo: Kelly and Walsh. 1893, p. 73. 15 Marc Treib and Ron Herman. A Guide to the Gardens of Kioto. Tokyo: Kodansha International. 2003, p. 57. 16 Ten pat, p. 59. 17 Ten pat, p. 129. 18 Amasaki Hiromasa „The Japanese Garden and Impression of Nature...“, p. 51. 19 Ten pat, p. 52. 20 Susan Heeger. „A World apart: Moss in Japanese Gardens“, https://www.gardendesign.com/japanese/moss.html 21 Natasha Hoare. „A Multi-species Ethnography of Nature and Time: Human‘s Long-Standing relationship with Moss in the Japanese temple Garden“, Global Horizons, Vol. 2, issue 1, 2019, p. 37. 22 John Knight. „When Timber Grows Wild: The Desocialisation of Japanese Mountain Forests“, In: Philippe Descola and Gisli Palsson, Eds. Nature and Society: Anthropological Perspectives. London: Routledge, 1996, p. 228. 23 Mira Locher and Keith Bartholomew. „On the Restorative Power of Nature, or Why Every Neighborhood Needs a Public Japanese Garden“. Journal of Comparative Urban Law and Policy, Vol. 5, issue 1, 2022, p. 536. 24 Michael Fowler. „Seeing Forms and Hearing Sounds in Japanese Garden Design“, Studies in the History of Gardens and Designed Landscapes, Vol. 42, Issue 2, 2023, p. 82.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama