Almantas SAMALAVIČIUS EX ORIENTE LUX: JAPONIŠKŲ SODŲ ESTETIKA IR JOS DVASINIAI ŠALTINIAI (2). (1)

Almantas SAMALAVIČIUS EX ORIENTE LUX: JAPONIŠKŲ SODŲ ESTETIKA IR JOS DVASINIAI ŠALTINIAI (2). (1)...„Sausas sodas“ ir zen budizmo atšvaitai Kaip minėjau pirmojoje šio straipsnio dalyje, Japonijoje įsigalėjęs budizmas bei dar anksčiau salose įsitvirtinęs šintoizmas padarė didžiulę įtaką – Kamakura laikotarpiu (1185–1333) japoniškų sodų estetika patyrė itin reikšmingas transformacijas, nulėmusias jos ateitį. Viena iš jų – „sausų sodų“ stilistikos suklestėjimas ir įsitvirtinimas visoje šalyje. Nors esminiai sausų sodų (karesansui) elementai egzistavo jau Hejano kultūroje, tačiau zen budizmo iškilimas Japonijoje išgrynino šios šalies sodų savitumą ir įtvirtino kai kuriuos principus, mažiau būdingus kinų sodams, padariusiems įtaką japoniškų sodų tradicijos raidai ir tęstinumui. Priminsiu, kad sausų sodų sąrangoje dominavo žvyras, uolos ir akmenys, nors retsykiais sodinami medžiai ir kita augmenija, ypač svarbus vaidmuo tenka samanoms, o kinų soduose jų visiškai nėra, tad čia išimtinai japoniškų sodų specifika. Dėl kinų įtakos japoniškuose soduose nuo seno įrenginėjami įvairių dydžių tvenkiniai ir salos, gausiai naudojant uolas bei akmenis, kurie Kinijoje simbolizavo mitologinį, nemariu laikomą Penglajaus kalną. Tačiau japoniški sodai palaipsniui įgavo vis daugiau savitų bruožų. Dėl zen filosofijos poveikio susiklosčiusi sauso sodo tipologija reiškė esminius sodininkystės estetikos pokyčius – perėjimą nuo paprasto sekimo gamtos pavyzdžiais iki metafizinių sampratų ir simbolinės raiškos. Tačiau, kaip tvirtina japoniškų sodų žinovas, Kioto menų kolegijos prezidentas Amasaki’s Hiromasa, nors karesansui estetika yra specifinis japoniškos kultūros kūrinys, tokio tipo sodams darė įtaką ne tik zen budizmo principai, bet ir kiti šaltiniai: „Sausi akmenų sodai, kuriuos taip mėgsta zen šventyklos Kiote, buvo bandymas simboliškai išreikšti gamtos platybes mažoje erdvėje, vieną akmenį prilyginant kalnui ar salai, o baltą žvyrą – vandeniui. Nors tokią gamtos raišką galima laikyti zenui būdingo konceptualaus mąstymo atspindžiu, nesunku įžvelgti kinų peizažinės tapybos, kuri didelį gamtos mastą pavaizduoja ribotam paveikslo ritinio plote, poveikį.“1 Japonijoje išpopuliarėjus karesansui tipui, vaizdingai panaudoti uolas paskatino, daugelio tyrinėtojų manymu, Songų dinastijos (960–1279) laikotarpiu Kinijoje suklestėjęs peizažo žanras. Pasak Alleno S. Weisso, į japoniško sauso sodo struktūrą buvo perkelti kai kurie kinų peizažinei tapybai būdingi ikonografijos elementai – vadinamieji mokslinčių akmenys su sapnų ir vandens akmenimis.2 Šalies kultūroje įsitvirtinę daugiausia dėl zen budizmo plėtros, sausi sodai tapo savotiška japoniškų sodų tradicijos vizitine kortele, lengvai atpažįstama visame pasaulyje. Zen filosofija ir ja grįsta pasaulėžiūra padarė didžiulį poveikį ne tik sodų kraštovaizdžiui, bet ir visai japonų kultūrai. Būtina pabrėžti, kad zen įsitvirtinimas Japonijoje sutapo su samurajų klasės iškilimu. Karinė valdžia parėmė naują budizmo atmainą, nes ir kariai, ir vienuoliai puoselėjo tas pačias vertybes: griežtumą, ištvermę, savęs atsisakymą, drąsą mirties akivaizdoje, tiesa, vienuoliai rinkosi taikų, kontempliatyvų gyvenimo būdą.3 Nepamirškime, kad zen filosofija, išaugusi ant budizmo religinių pamatų, neteikia didelės reikšmės intelekto veiklai, akcentuoja spontanišką santykį su pasauliu. Budizmo tradicija svarbesniu dalyku už intelektualumą laiko meditaciją, kuri padeda suvokti aplinką ir save. Tad zen filosofija, pabrėžianti galimybę akimirksniu, iš esmės be intelekto pagalbos patirti nušvitimo būseną, yra glaudžiai susijusi su kasdienybės reiškiniais. Pasak iškilaus japonų filosofo Daisetzo Teitaro Suzukio, praėjusiame amžiuje dėsčiusio zen budizmo pagrindus vakariečiams, Japonijoje zenas – tai sistemiškas mąstymo ugdymas. Praktikuojamas zenas netenka savo mistinio pobūdžio ir tampa įrankiu, padedančiu kasdienybėje įžvelgti daiktų ir dalykų esmę: „Zenas atsiskleidžia pačiame neįdomiausiame, įvykių stokojančiame paprasto žmogaus iš gatvės gyvenime, pripažindamas patį išgyvenamos patirties faktą. Zenas lavina protą, kad jis gebėtų įvertinti tai, kas vyksta kasdien ir be paliovos; atveria žmonėms akis, kad perprastų didžiausią paslaptį; nuteikia su kiekvienu širdies dūžiu priimti laiko amžinybę, erdvės begalybę; ragina mus gyventi pasaulyje taip, tarsi vaikščiotume po Rojaus sodą. Ir visa tai pasiekiama, nesiremiant jokiomis doktrinoms, bet pačiu paprasčiausiu būdu įtvirtinant tiesą, glūdinčią giliai mūsų viduje.“4 Nenuostabu, kad Japonijoje plačiai paplitę karesansui neretai vadinami zen sodais. Išleista gausybę knygų, kurių antraštėse įrašytas būtent šis žodis, tiesiogiai susiejantis šio tipo sodus su zen filosofija, pabrėžiantis jos reikšmę sodų įvaizdžiams. Tačiau toks pavadinimas, kai kurių autorių nuomone, nėra tikslus, siūloma jo nevartoti. Kita vertus, net japonai, rašantys apie sausų sodų estetiką, neretai remiasi šia plačiai paplitusia sąvoka. Bet kuriuo atveju nepaneigiamas faktas, kad sausi sodai, giliai įleidę šaknis į Japonijos kultūrą, remiasi būtent zen principais. Daugiausia karesansui išlikę buvusioje šalies sostinėje Kiote, kur gausu zen budizmo vienuolynų, stropiai puoselėjusių asketiškus sodus. Kai kurie Kioto sausi sodai, tapę chrestomatiniais pavyzdžiais, garsina šią tradiciją toli už šalies ribų. Hiromasa pabrėžia: „Akmenys, suprantama, yra esminiai sausų sodų elementai. Po Hejano periodo sodų kūrimą pradėta vadinti „akmenų statymu“. Todėl nenuostabu, kad jie, išreiškiantys metafizinę tikrovę, tokie svarbūs japoniškų sodų sąrangai. Simbolinės reikšmės siejamos su shumisenseki ir kusenhakkaiseki – tokie akmenų grupavimai atitinka budizmo ideologiją ir mokymą. Kitaip tariant, sausas sodas – tai gamtos išraiška, supaprastinta iki kraštutinumo, tą lėmė itin stiprus prisirišimas prie akmenų.“5 Pabrėždamas ano meto japoniškų sodų savitumą ir išskirtines savybes, tyrinėtojas palygina juos su sodais, Renesanso laikotarpiu klestėjusiais Europoje. Japonijoje dominavo akmenys ir žvyras, o Europos kraštų (ypač Italijos) soduose ypatingas vaidmuo skiriamas augalams, gėlėms, tekančio vandens šaltiniams (fontanams). Pirmieji pabrėžtinai asketiški, kreipiantys lankytojus į meditaciją, o europiniams sodams būdinga vaizduotę užburiančių gamtinių, vizualinių, fizinių efektų gausa. Japoniškų sodų tipologiją išsamiai ištyrinėję autoriai Seiko Gotoras ir Takahiro Naka tvirtina: „Aukščiausio statuso zen vienuolių sodai-rezidencijos, vadinamos hōjō, paprastai būdavo įrengiamos ant plokščios žemės aplink pastatą. Zen vienuoliai statė akmenis ir kūrė sausus sodus. Su kvadratinėmis, o ne apvaliomis kolonomis, būdingomis rūmų stilistikai, hōjō statinys turėdavo stumdomas duris, atskiriančias sodo vaizdą nuo vidinės erdvės. Be to, įrengta veranda, kad būtų galima apžiūrėti sodą iš visų keturių pusių arba iš pastato vidaus. Skirtingai nuo rūmus supančių sodų, zen sodas skirtas stebėjimui, o ne veiklai. Zen sodo peizažai neperteikia Budos pasaulio vaizdinių, jie atspindi abstrakčią kosmologiją arba zen tikslus, kuriuos galima interpretuoti labai įvairiai.“6 Sausų sodų, Japonijoje paplitusių kartu su zen filosofija, ištakos glūdi kinų kultūroje, todėl norint suprasti šio tipo sodų estetiką, būtina įvertinti, kaip ši tradicija susiklostė Kinijoje. Pasak Johno Dougillo, kinai tokius sodus įrengdavo vietovėse, kur stokojama vandens šaltinių. Kiote, vienoje iš istorinių Japonijos sostinių,7 iškasti didesnį tvenkinį, pripildyti jį vandens ir užtikrinti, kad šaltiniai neišsektų, buvo sudėtingas uždavinys, o sausam sodui, keliančiam asociacijas su jūra ar okeanu, nereikėjo nei didelių lėšų, nei energijos. Kodėl tokia gausybė sausų sodų atsirado būtent Kiote? Sraunios upės sunešdavo į miesto prieigas daug žvyro, kuris buvo panaudojamas sodams įrengti, nes vienuoliams reikėjo tinkamos aplinkos meditacijai. Nors pristatant garsiausius sausus sodus dažniausiai minimos Ryojan-ji bei Daitoku-ji šventyklos, vis dėlto kitur esama nė kiek ne prastesnių tokio pobūdžio objektų. Kad ir kokį pasirinktume, visi jie vienaip ar kitaip atspindi zen filosofijos poveikį erdvės tvarkymui. Irimas ir grožis Karesansui sodų estetikai skirta daug tyrimų ir svarstymų. Mėginama įžvelgti, atskleisti, kokios prasmės koduotos konkretaus sodo sąrangoje.8 Asketiškos uolų, akmenų, kitų elementų formos yra simboliai, perteikiantys pamatines zen filosofijos idėjas. Kad suprastume bendresnį kultūros kontekstą, kuriame susiformavo ir išryškėjo esminiai sauso sodo bruožai, pravartu aptarti Japonijos tradicijose giliai įsišaknijusią wabi sabi sampratą. Šiais dviem japoniškais žodžiais išreiškiama zen filosofijos esmė, pabrėžianti grožio apraiškas netobulume. Wabi – tai griežtas, santūrus grožis, atliepiantis zen budizmo akcentuojamą dvasinę vienatvę, kildinamą iš veiksmažodžio wabu (merdėti). Sabi – tai prisirišimas prie to, kas sensta ir nyksta. Šios abi sąvokos kartu nusako Japonijoje klestinčią filosofiją, kuri daro poveikį ir menui, ir kasdienybei. Subtilus, įžvalgų kupinas mąstymas nuteikia suvokti, kad nėra nieko, kas būtų visiškai tobula, tad regima ar apčiuopiama tobulybė tikrovėje neegzistuoja, tačiau grožio apraiškų netrūksta net paprasčiausiuose kasdienybės objektuose. Ši samprata padarė didžiulę įtaką japonų kultūrai – arbatos gėrimo ceremonijai, gėlių komponavimui, tradicinei tapybai, No teatrui ir, be abejonės, sodų sąrangai. Andrew Juniperis pabrėžia: „Sąvoka wabi sabi išreiškia tokias savybes kaip nepastovumas, nuolankumas, asimetrija, netobulumas. Šie pagrindiniai principai diametraliai priešingi Vakarų atitikmenims, nes ten vertybės susijusios su helėniška pasaulėžiūra, kuri grindžiama pastovumu, didybe, simetrija, tobulumu.“9 Grožio idealai, kuriuos Europa paveldėjo iš klasikinės kultūros, nuo Antikos iki Renesanso, rėmėsi idealiomis proporcijomis, tvariomis ilgaamžėmis medžiagomis, monumentalumu... Meną, stokojantį šių bruožų, Vakarai atmetė kaip dekadansą ir grožio deformacijas. Ilgainiui tai, nuo ko nusigręžė klasikinė vakarietiška grožio samprata, paskatino domėtis japonų kultūra. Wabi sabi ištakos siejamos su taoizmu, suklestėjusiu Kinijoje Songų dinastijos laikais (960–1279). Šis žodžių derinys reiškė asketišką ir kuklų grožį. Tao, kinų supratimu, prilygo tekančiai upei, kuri nuolat keičia savo konfigūraciją pagal atsitiktinius kliuvinius ir spontanišką tėkmę.10 Japonijoje ši grožio samprata ne tik prigijo, bet ir įgavo savitų bruožų, į kultūrą ir kasdienybę įsiliejusi vadinamuoju Naros periodu (710–794). Ji ir dabar atsispindi arbatos gėrimo ceremonijose. Tačiau wabi sabi neaplenkė ir kitų kultūros sričių. Sausuose soduose šią koncepciją įkūnija asketiškos, vėjo nugairintos uolų ir akmenų masės, smulkaus žvyro paviršiai, kuriuose išbraižomos paprastos geometrinės figūros. Nemenkus žemės plotus dengia augmenija ir samanos, kuriomis japonai itin žavisi. Tačiau nesiekiama nei monumentalaus įspūdžio, nei simetrijos, nei griežtos tvarkos. Gamtos kaita, nepastovumas yra vertybės, kurių nevalia ignoruoti, jas dera priimti ir perprasti. Senėjimas, irimas – tai natūrali tikrovės dalis, todėl senstantys ar nykstantys objektai gali būti ne mažiau gražūs negu nauji reiškiniai ar jauni augalai. Kitaip tariant, senėjimas, nyksmas atskleidžia savitas grožio apraiškas, kuriomis galima gėrėtis. Šios sampratos atšvaitų esama ir Hejano laikotarpio japonų poezijoje, kuriai būdingas „santūrumas, paprastumas, grynumas ir dvasingumas, išreikštas, pasitelkiant minimalias estetines priemones.“11 Wabi sabi koncepcija artima ir specifiniam japonų požiūriui į mirtį, kuri laikoma natūralia visko, kas gyva, pabaiga, skirtingai negu Vakaruose, kur ši tema išstumta į kultūros paraštes. Tą akivaizdžiai atskleidžia ir šiuolaikinės visuomenės garbinamas jaunystės kultas, ir vis sunkiau nuslepiamas senatvės niekinimas, desperatiškai siekiant bet kokia kaina išvengti svarstymų apie gyvenimo pabaigą. Šį įsisenėjusį Vakarų kultūros polinkį atspindi ir karų estetizavimas, apie kurį įtaigiai rašo žinomas sociopolitikos tyrinėtojas Johnas Keane’as.12 Andrew Juniperis tvirtina: „Mintis, kad niekas neišlieka nepakitęs ir kad visos gyvos būtybės anksčiau ar vėliau miršta, suteikia tiek užbaigtumo jausmą, tiek perspektyvą visiems žmonijos veiksmams. Mirties prisilietimas laikomas geriausiu įmanomu išminties šaltiniu, nes niekas negali atrodyti svarbesnis už ką nors kitą, kai į lygtį įtraukiamas nebūties veiksnys. Japonai gerbia, net žavisi mirtimi, skirtingai negu Vakarai, vengiantys to, kas gali būti palaikyta liguistais svarstymais. Japonai emocinį mirties poveikį panaudoja, kad suteiktų jėgos ir galios savo veiksmams.“13 Šis poveikis akivaizdus ir japonų poezijoje, ir keramikoje, ir kasdienybėje, ir sodų estetikoje... Galėtume pridurti, kad toks nuoseklus ir blaivus požiūris į neišvengiamą pabaigą lemia japonų kultūros unikalumą – sunku ją pamėgdžioti, įskiepyti kitoms visuomenėms arba, kaip dabar madinga sakyti, „klonuoti“ Vakarų šiuolaikinės kultūros kontekste.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama