kęstutis MEŠKYS. KLAIPĖDOS KRAŠTAS TARPUKARIO KINE (2)

kęstutis MEŠKYS. KLAIPĖDOS KRAŠTAS TARPUKARIO KINE (2)...Filmas sukurtas 1927 m., kai nacionalsocialistinės idėjos Vokietijoje dar tik ėmė plėtotis. Revanšistinės nuotaikos ryškiai atsiskleidė filme „Jaunimas kelyje“ (Jungen auf Fahrt), susuktame 1936 m.,12 reklamuojančiame jaunimo keliones į Rytprūsius, nakvynės namų tinklą. Tarp daugybės Kuršių nerijos vaizdų sudėlioti ryškūs „neteisingos“ Versalio sutarties akcentai. Dar kai šis kraštas priklausė Lietuvai, Kuršių nerija traukė ir vaidybinio kino režisierius, daugiausia iš Vokietijos. Bene pirmoji iš didesnių Vokietijos kino studijų Nidą atrado Universum Film AG – 1934 m. režisierius Frankas Wisbaras čia nufilmavo vaidybinę kino juostą „Varžovai ore – sklandytojų filmas“ (Rivalen der Luft – ein Segelfliegerfilm).13 Studijos dėmesį patraukė Rasytės (Rossitten) sklandymo mokykla, apsupta vaizdingų Kuršių nerijos smėlynų, kurių fone ir plėtojosi filmo siužetas apie dviejų pilotų konkurenciją ne tik danguje, bet ir dėl moters meilės. Filmas pritvinkęs revanšistinių ir militaristinių nuotaikų, piktinamasi Versalio sutarties draudimu atkurti Vokietijos karines, tarp jų oro pajėgas. Tai buvo pretekstas sąjungininkams jau po Antrojo pasaulinio karo šį filmą kuriam laikui uždrausti. Kuršių nerijos gamtos unikalumą, jos žvejų spalvingą, dramatišką kasdienybę atrado studija Minerva-Tonfilm GmbH, finansavusi režisieriaus Jürgeno von Alteno filmą „Namų ilgesys“ (Heimweh, 1937), pasakojantį apie dorą, bet naivoką žveją Christofą Peleikį, kurį vieno laivo kapitono žmona Evelina įvilioja į nusikalstamą veiklą – tai nelegalaus emigrantų gabenimo į Ameriką verslas... Christofas pakliūva į tos gaujos pinkles ir atsiduria kalėjime, o namuose jo ilgisi ir laukia ištikima žmona su vaikais...14 Lietuvos kino istorikas Audrius Dambrauskas viename iš straipsnių nurodo dar vieną kino kūrėją, kuris buvo neabejingas Kuršių nerijos ir marių grožiui: „Paminėtina ir iš Rytprūsių kilusio aktoriaus, o vėliau režisieriaus ir prodiuserio Kurto Skaldeno (1895–1985) kūryba. Nedidelėje savo vardo įmonėje (Skalden-Film) apie 1933-iuosius jis sukūrė inscenizuotų scenų gausų dokumentinį filmą apie Kuršių nerijos žvejų gyvenimą „Kartą po kurėno vėtrunge“ (Einst unter dem Kurenwimpel), kuriame vaizdžiai parodė skęstantį kurėną. O vėliau Rasytėje ir Pilkopoje [Pillkoppen, dabar Morskoje] nufilmavo ir ilgametražį vaidybinį debiutą – melodramą kopų fone „Meilės keliai nežinomi“ [Liebe geht-wohin sie will, 1935]. Pats rašė scenarijų, prodiusavo, režisavo, filmavo, montavo, net pagrindinį vaidmenį atliko, deja, filmas neišliko...“15 Vokiečių kino kūrėjai Kuršių nerijos natūrą dažnai paversdavo tolimų kraštų peizažu, kad sutaupytų filmo biudžetą. Talentinga, bet prieštaringai vertinama vokiečių režisierė Leni Riefenstahl savitą Kuršių nerijos gamtovaizdį panaudojo Olimpinių žaidynių deglo uždegimo ceremonijos Graikijoje inscenizavimui, vaizdą kopose papildydama įspūdinga dorėninio stiliaus kolona. Šis ir keletas kitų epizodų, nufilmuotų Kuršių nerijoje, buvo įtraukti į propagandinį jos filmą „Olimpija“ (Olympia, 1938), skirtą 1936 m. vasaros olimpinėms žaidynėms Berlyne.16 Kuršių nerija „tapo“ Sidnėjaus (Australija) užmiesčio smėlėtomis dykynėmis Vokietijos kino studijos Fanal-Filmproduktion GmbH nuotykių filme „Moterys Golden Hilui“ (Frauen für Golden Hill, 1938). Įdomus pusantros valandos trukmės filmas, režisuotas Ericho Waschnecko, pasakoja apie Australijos kalnakasius, kurie panoro kiek praskaidrinti sunkią kasdienybę, paštu susirasdami nuotaką. Istorija baigiasi tuo, kad vieno iš kalnakasių naujoji paštu susirasta nuotaka, pasirodo, esanti... jo kolegos žmona, dėl kurios tarp jų abiejų užverda kova... „Nė vienas Australijos krūmas ekrane tikroviškiau ir negalėjo atrodyti. Gražiame mažame žvejų kaimelyje Pillkoppen vietiniai žvejai „dirbo“ prieš kamerą kaip puiki masuotė, šalia šiurkščios aukso ieškotojų kompanijos“, – rašė apie filmą vokiečių kultūros ir kino istorikas Boguslawas Drewniakas.17 Apie Klaipėdos krašte, Kuršių nerijoje, kuriamus filmus kartais informuodavo ir vietinis lietuviškas dienraštis Vakarai: „Jau kelinta savaitė kaip vokiečių zoologinių filmų specas Siebertas filmuoja mūsų Neringos elnius. Vakar ir šiandien jis dirba Smiltynės apylinkėje ir gaudo paskutinįjį Neringos elnią, kuris lyg tyčia neprisileidžia filmuotojo, nors mums besimaudant, jis labai dažnai būna artimas kaimynas.“18 Tas pats laikraštis rašė ir apie filmuotojų „desantą“ iš kitų kraštų: „Neseniai į Klaipėdą buvo atvykęs vienas švedas filmininkas, kuris pagamino ilgesnę filmą iš Lietuvos gyvenimo. Jis nufilmavo Klaipėdos miestą ir uostą, Neringą ir kitas įdomesnes krašto vietas. Ši filma bus rodoma pirmiausia Švedijos, o paskui ir kitų Europos valstybių ekranuose.“ Čia pat rašoma ir apie reklaminį filmą, kurį sukūrė Švedijos-Amerikos laivų linija, populiarinanti keliones iš JAV per Švedijos uostus į Klaipėdą: „Dabar, šios savaitės pabaigoje, į Klaipėdą atvyksta Jungtinių Amerikos Valstybių atsargos kapitonas Lewis Ambrose Till, kuris pagamins didelę spalvotą filmą apie Lietuvą... Amerikietis L. A. Till filmuos Klaipėdą ir jos apylinkes, uostą, Neringos ir Palangos vasarvietes, šiaip įvairių Lietuvos vietų gražesnius vaizdus, Kauną ir jo apylinkes, ir t. t. Filma apie Lietuvą būsianti net 3 km ilgio, tokiu būdu bus didžiausioji iš iki šiol pagamintų Lietuvą vaizduojančių filmų. Filma gaminama specialiai Amerikos ekranams, bus įkalbėti angliški paaiškinimai.“19 Lietuvos valdžia gana budriai stebėjo procesus, vykstančius Klaipėdos krašte, kur vis labiau plito provokiškų jėgų, aktyviai remiamų Vokietijos, skleidžiama revanšizmo ir šio krašto susigrąžinimo propaganda. Buvo siekiama neįsileisti į Lietuvos pajūrį ir Vokietijos turistų, kurių nemaža dalis čia jautėsi kaip namuose, skleidė provokiškas nacionalsocialistines nuotaikas. „Panašių turistų dauguma atvyksta iš Rytprūsių. Jų nusistatymas bendrai yra hitleriškas ir jų propaganda yra Lietuvai kenksminga“, – 1933 m. Užsienio reikalų ministeriją informavo Klaipėdos krašto gubernatorius Vytautas Gylys.20 Panašiomis nuostatomis Lietuvos valdžia vadovavosi ir cenzūruodama vokiečių gamybos kino juostas: „Filmoje Klaipėdos kraštas skaitomas Vokietijos ribose, todėl apsilenkta su tiesa. Filma uždrausta“, – toks buvo Lietuvos cenzūros verdiktas filmui „Nuo Nimersetos iki Dancigo“ (Von Nimmersatt bis Danzig). režisuotam Hanso Cürliso (1932–1933).21 Beje, šis režisierius 1919 m. įkūrė studiją Kulturfilm-Institut GmbH, skirtą kultūros ir meno filmų gamybai, tačiau šią veiklą politizavo – buvo įsitraukęs į kino propagandą prieš Versalio sutartį, vėliau skleidė nacionalsocialistines idėjas. Panašus draudimas dėl nacizmo propagavimo 1935 m. pritaikytas ir vokiečių dokumentiniam filmui „Sklandymo sportas“ su tokia formuluote: „Uždrausta dėl vokiškumo propagavimo, dėl vokiečių karingumo ir patriotizmo kėlimo.“22 Dar tebevykstant diplomatiniams, kariniams ir juridiniams su Klaipėdos krašto aneksija susijusiems procesams 1939 m. pavasarį, vokiečių kino kūrėjai jau darbavosi krašte. Kuršių nerijoje suskubo filmuoti vaidybinę kino juostą prieštaringos profašistinės reputacijos režisierius Veitas Harlanas, pasirinkęs Hermanno Sudermanno apsakymą „Kelionė į Tilžę“ (Die Reise nach Tilsit).23 Į kino istoriją šis kino veikėjas įėjo ne dėl šio populiaraus kūrinio ekranizacijos, o dėl vėliau susukto antisemitinio filmo „Žydas Ziusas“ (Jud Süß, 1940). Po karo net buvo teisiamas už nusikaltimus žmoniškumui. Harlano kino juosta „Kelionė į Tilžę“ sukurta 1939 m. kino studijoje Universum Film AG, filmuota Tilžėje, Leipcige, Pilkopoje. Pagrindinį vaidmenį atliko aktorė Kristina Söderbaum, jau vykstant filmavimui tapusi režisieriaus žmona. Filme nemažai to meto politinių akcentų – suvokietinti pagrindinių veikėjų lietuvininkų vardai, o kita herojė, samdinė-viliokė Bušė, išardžiusi darnią šeimą, tapo lenkaite. Prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo, kai Vokietija užpuolė Lenkiją, fone tai buvo neatsitiktinis žingsnis. Neatsitiktinumas ir tai, kad Lietuvos ekranuose šis filmas nepasirodė iki pat hitlerinės okupacijos 1941 m., kai vėl ėmė dominuoti vokiečių kinas. Įtemptas apysakos siužetas, pasakojantis apie meilės trikampį, į kurį įsivėlė doras lietuvininkas, suviliotas samdinės, jau anksčiau patraukė garsių kino kūrėjų dėmesį. Dar 1927 m. žinomas vokiečių režisierius, kino ekspresionizmo „tėvas“ Friedrichas Wilhelmas Murnau, debiutuodamas Holivude, sukūrė pirmą šios apysakos ekranizaciją „Saulėtekis“ (Sunrise: A Song of Two Human). Pirmojoje Oskarų ceremonijoje filmas gavo daug reikšmingų apdovanojimų – geriausiai aktorei, vaidinusiai žvejo žmoną, Janet Gaynor, geriausiam operatoriui (jų buvo du – Charlesas Rosheris ir Karlas Strussas), be to, pripažintas „unikaliausia ir meniškiausia“ festivalio juosta. Daugelis kritikų iki šiol „Saulėtekį“ vadina geriausiu nebyliojo kino epochos filmu. Beje, šilutiškio rašytojo ir dramaturgo apysaka dar kartą ekranizuota jau po karo – 1959 m. „Kelionės į Tilžę“ motyvais režisierius Victoras Vicas pastatė filmą „Jonas ir Erdmė“ (Jons und Erdme), kuriame vaidino garsi prancūzų aktorė, Federico Fellinio žmona Giulietta Masina ir Carlas Raddatzas. 1940 m. kino studija Universum Film AG (UFA) Kuršių nerijoje nufilmavo propagandinį filmą „Berniukai“ (Jungens).24 „Nidos mokyklos kronikoje“ Henry’s Fuchsas rašė: „Po to, kai Veitas Harlanas dalį filmo „Die Reise nach Tilsit“ [„Kelionė į Tilžę“] nufilmavo Nidoje, Robertas A. Steemmle ir oberbanfiureris Keruttas sukūrė filmą „Jungens“ [„Berniukai“] – antrą Nidoje susuktą vaidybinį filmą. Horsto Kerutto parašytame romane „Die dreizehn ungens vom Dünendorf“ [„Trylika berniukų iš kopų kaimo“] pagrindinį vaidmenį atlieka šiandieninis jaunimas. Berniukus šiame filme vaidina Adolfo Hitlerio mokyklos Zonthofene mokiniai.“ Zonthofene bazavosi nacionalsocialistų partijos internatinė mokykla, ruošianti šiai partijai būsimus kadrus. Atpasakodamas filmo turinį, Fuchsas dėstė: „Filme randasi įvairių problemų: tenka įveikti migraciją į miestą, surambėjusią širdį, savimylą ir netikėjimą, skurdą ir prislėgtumą, ilgainiui viską nugalės tikėjimas geresniu rytojumi. Visa, kas vyksta, – tikra ir įvardyta tikraisiais vardais. Vaidinti masinėse scenose atvyko bene 500 berniukų ir mergaičių iš Klaipėdos ir Karaliaučiaus. Jie apgyvendinti Nidos viešbučiuose. Deja, laikosi lietingas oras, neretai 6 filmo minutėms prireikia filmuotis tris dienas. Baigus filmuoti lauke Dancige ir Nidoje, paskutiniai filmavimo darbai atliekami Babelsbergo UFA studijoje, tad šio filmo premjeros galima tikėtis kitų metų gegužę.“25

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama