Kęstutis MEŠKYS. KLAIPĖDOS KRAŠTAS TARPUKARIO KINE (1)

Kęstutis MEŠKYS. KLAIPĖDOS KRAŠTAS TARPUKARIO KINE (1)...Permaininga istorinė Klaipėdos krašto raida, visapusiška vokiečių ir senovės prūsų palikuonių- lietuvininkų sanglauda lėmė kultūrinį savitumą, kurį atspindi vietinė architektūra, gamtovaizdis, miesto ir kaimo gyvensena. Čia, geopolitinių interesų sankirtoje, vykstantys reikšmingi istoriniai procesai kėlė ir užsienio spaudos susidomėjimą. Šį regioną 1923 m. prijungus prie Lietuvos, ne tik mūsų šalies kino kronikos ir dokumentikos kūrėjai stengėsi kino juostoje fiksuoti, kas vyksta krašte. Šis klausimas tapo dar aktualesnis, kai 1932 m. rugpjūčio mėnesį Lietuva priėmė Kino kronikos įstatymą, įpareigojantį kino teatrus, kad prieš kiekvieną seansą privalomai rodytų lietuvišką kino kroniką, bandyta suvaldyti chaosą, tvyrantį šioje srityje. Vis dėlto tai nepaskatino Lietuvos kino kūrėjų kiek reikšmingiau atsigręžti į šį kraštą, be to, sukėlė kitų problemų. Lietuvos aide išspausdintame straipsnyje K. Marius klausė: „Ar visiems leistina filmuoti?“ Ir atsakė: „Įvedus privalomą Lietuvos kronikos demonstravimą atsirado ir gana daug filmuotojų. Filmuoja, kas tik turi kokį nors aparatėlį, nors ir seniai jau savo amžių atgyvenusį... Maža to, kada filmuoti gali kas tik nori, galima tuo pasinaudoti ir tiems, kurie mūsų kraštui nori tiktai pakenkti. [...] Toki filmuotojai, norėdami parinkti charakteringą Lietuvos vaizdą, ieško dūminės pirkios, sulūžusio samanoto stogo, purvino kiemo... Filmas tyčiomis taip sumontuojant, galima sudaryti visokių mūsų kraštą kompromituojančių vaizdų. Leipcige, sako, jau šią vasarą rodoma viena filma, kurioj vaizduojama, kaip... Lietuvos gusarai Klaipėdos gatvėse muša klaipėdiečius. Gatvių nuotraukos tikrai buvusios iš Klaipėdos, „gusarą“ lengvai galėjo inscenizuoti.“1 Iki 1923 m., kai Klaipėdos kraštą valdė kaizerinė Vokietija, čia jau buvo filmuojama, kuriami pasakojimai apie šį kraštą ir jo gyventojus. Vokietijos archyvuose pavyko aptikti vieną iš vėlyvesnių tokių filmų. Tai kino studijos Industrie-Film AG (Berlin) 1922 m. susuktas dokumentinis filmas „Vokietijos miestas Memelis“ (Die deutsche Stadt Memel). Ano meto politinių įvykių kontekste jau pats pavadinimas deklaravo Vokietijos siekį išlaikyti Klaipėdą savo pavaldume.2 Panašia intencija studijoje Deulig Film AG (Berlin) tais pačiais metais buvo pastatytas filmas „Memelis, vokiečių niekieno žemė“ (Memel, das deutsche Niemandsland),3 siekiant po 1919 m. Versalio sutarties daryti įtaką svarstymams, koks bus Klaipėdos krašto, kurį laikinai valdyti pavesta Antantės Tarybai, likimas. Vienas pirmųjų Kauno valdžios inicijuotų filmų apie Klaipėdos kraštą buvo karinės operacijos, organizuotos 1923 m. sausio 15 d. istoriniam kraštui prijungti prie Lietuvos, įamžinimas. Čia didžiausi nuopelnai tenka garsiam latvių kilmės režisieriui Janiui Doredui (1881–1954). Jis tuo metu dirbo amerikiečių kino kompanijoje Paramount Pictures, fiksavo įvykius, siuntė filmuotą medžiagą ir informaciją kartu su Chicago Tribune korespondentu Donaldu Day. Manoma, kad šiai misijai – sukurti dokumentinį filmą apie Klaipėdos „atvadavimą“ ir informuoti apie tai pasaulį – Doredą pasikvietė Jonas Budrys-Polovinskas, Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininkas, faktiškai vadovavęs ir visai operacijai. Doredo nuopelnas – ne tik filmas „Atvaduoti Klaipėdą“, bene vienintelis užfiksavęs tą istorinį įvykį, jis nufotografavo nemažai sukilimo dalyvių ir vadovų, tie kadrai pasklido ne tik Lietuvos, Latvijos, bet ir pasaulio spaudoje. Kai kurie istorikai filme pastebi ir vaidybinius, surežisuotus sukilimo intarpus, tačiau tai nemenkina istorinės kino juostos vertės. Įdomi ir spalvinga paties Janio Doredo asmenybė. Kino meną studijavo Rusijoje, vėliau išvyko į JAV, dirbo fotografu, reporteriu, operatoriumi, kūrė kino kroniką. Paramount Pictures užsakymu slapta filmavo net Vladimiro Lenino laidotuves, kaip bolševikų vado kūnas įnešamas į mauzoliejų. Buvo sučiuptas čekistų ir įkalintas. Jam paskelbtas mirties nuosprendis, bet vėliau pakeistas ištrėmimu. Visas jo gyvenimas – tai nuotykių ir susitikimų su daugybe istorinių asmenybių virtinė. Iš fronto Normandijoje 1944 m. Doredas rašė žmonai: „Po rimtos savistabos turiu prisipažinti, kad gimiau nuotykių ieškotoju. Tai turbūt mano kraujyje – ieškoti jaudulio, nerti į nežinomybę, į nepažįstamas situacijas, net kai gresia pavojus.“4 Gyvenimą baigė Norvegijoje su žmona tapytoja Elizabeth’a vienoje iš tos šalies salų, vėliau pavadintų jo vardu. 2007 m. sukurtas dokumentinis filmas „Johno Doredo sala“ (režisierė Dzintra Geka), pasakojantis apie šį legendinį kino kūrėją. Po to, kai Klaipėdos kraštas de facto ir de jure 1923 m. atsidūrė Lietuvos jurisdikcijoje, dėmesys jam atslūgo. Lietuvos kino kronika žengė dar tik pirmuosius žingsnius, o kino kūrėjai iš užsienio čia užklysdavo nebent retkarčiais. Apie tokį vizitą 1925 m. pranešė Klaipėdos žinios: „Šiomis dienomis atvyksta Lietuvon (per Klaipėdą) anglas rašytojas ir prelegentas Sir Curtis O. Lampson. Jis rengiasi rašyti knygą apie Pabaltijo Valstybes. Apsilankęs Lietuvoje, ims paveikslus kinematografui, kuriuos paskui pritaikytomis paskaitomis rodys Anglijoje ir Amerikoje. Sir Curtis yra Karaliaus Geografinės draugijos narys, daug keliavęs ir apie keliones daręs nemaža pranešimų anglams ir amerikiečiams. Paskutinis jo pranešimas buvo apie Timbuktu ir Sudaną. Iš Lietuvos Sir Curtis Lampson keliaus Latvijon ir Estijon.“5 Lietuvos kino režisieriai ilgokai nesidomėjo Klaipėdos kraštu (kiek dažniau ėmė lankytis Amerikos lietuviai, išsiilgę Tėvynės, uostamiestyje išsilaipindavę su kino kameromis). Čia dominavo ir veikė kaip namuose Vokietijos kinas, nešamas kylančios revanšizmo bangos ir neslėpdamas apmaudo dėl Rytų Prūsijos žemių, prarastų po Pirmojo pasaulinio karo. 1928 m. pasirodė dokumentinis filmas „Vokietijos Rytų gražuolės. Rytų Prūsija–Dancigas–Memelis“ (Schönheiten des deutschen Ostens. Ostpreußen–Danzig–Memel), nemažai dėmesio skirta ir Klaipėdai. Juostą susuko UFA dokumentinių filmų padalinys Universum-Film AG. Ši studija po 1927 m., kai vadovavimą perėmė aršus nacionalistas Alfredas Hugenbergas, palankiai vertino revanšistines Hitlerio idėjas.6 Dar vienas vokiečių filmas apie Lietuvos pajūrį buvo dokumentinė kino juosta „Tėvynė – Klaipėdos kraštas“ (Memelland – Heimatland), susukta 1932 m. Ją režisavo studijos Kulturfilm E. Purchstein savininkas Erichas Purchsteinas, kilęs iš Karaliaučiaus, žymaus archeologo Otto Purchsteino sūnėnas. Ši studija daugiausia kūrė filmus apie istorinę buvusių vokiečių žemių praeitį, kultūrą, įtraukdavo ir epizodus iš Klaipėdos krašto, ypač iš Nidos.7 Panašaus propagandinio pobūdžio filmas „Klaipėdos kraštas grįžta namo į Reichą“ (Memelland kehrt heim ins Reich) sukurtas jau po aneksijos 1939 m. Demonstruojama Vokietijos karinė galia, entuziastingai sveikina Hitlerį provokiškai nusiteikusi vietos gyventojų minia.8 Šie kadrai buvo rodomi įvairių šalių – Prancūzijos, D. Britanijos, Italijos ir kt. – kino kronikose, apskriejo visą pasaulį. Klaipėdos kraštą dar valdant Lietuvai, vietiniai, daugiausia vokiečiai, irgi kūrė filmus apie pajūrį, Nidą, Juodkrantę – Kuršių Nerijos žvejus, jų gyvenimo būdą. „Nidos mokyklos kronikoje“ (Chronik der Schule zu Nidden) įvykius Kuršių nerijoje gana detaliai aprašė vietinis mokytojas Henry’s Fuchsas: „Jaunimo auklėtojas Riekas iš Klaipėdos per šiuos metus susuko keturių dalių siauro formato filmą, pavadintą „Dievo pasaulis Klaipėdos krašte“ [Gottes Welt im Memelland], kuriame rodomi įspūdingi mūsų gimtojo krašto, darbo mieste ir kaime vaizdai. Spalio 11 dieną šis filmas buvo parodytas pas mus, viešbutyje „Kurischer Elch“.9 Kronikos užrašuose apie kalėdinį renginį liaudies mokykloje 1937 m. gruodžio 23 d., skirtą Nidos visuomenei, paminima: „Žvejams labiausiai patiko filmas, kurį ponas Ernstas Mollenhaueris pats susuko nerijoje. Pirmą kartą jie turėjo progą pamatyti save kasdieniniame darbe su natūralia mimika ir natūraliai judančius. Mums prieš akis praslinko žvejybos, kurėno statybos, poledinės žūklės, stamantraus briedžio nerijos miške vaizdai ir pratybos su gelbėjimo valtimi prie gelbėjimo stoties. Kai ekrane pasirodydavo vėjo nugairintas kurio nors žvejo veidas, kas nors iškart sušukdavo jo vardą, o tada per salę nuvilnydavo juoko banga. Žvejai neišpasakytai prisismagino...“10 Kuršių nerija kaip unikalus gamtos kampelis nuo seno traukė ne tik menininkus, kūrėjus, bet ir vasarotojus, turistus. Turizmo skatinimas fašistinėje Vokietijoje irgi tarnavo politiniams tikslams. Klaipėdos krašto ir Kuršių nerijos priklausymas Lietuvai buvo traktuojamas kaip laikinas faktas, žemėlapiuose šie plotai atvirai pristatomi kaip Vokietijos dalis. Tai atsiskleidžia ir filmuose, propaguojančiuose turizmą į Kuršių neriją. Vienoje iš tokių kino juostų, saugomų Lietuvos centriniame archyve, reklamuojant vokiečių nakvynės namų tinklą Deutsches Jugendherbergswerk, rodomas Rytprūsių žemėlapis, kuriame Lietuva net nepažymėta. Dėliojant Klaipėdos krašto panoramas, nakvynės namų vietas stovyklaujančiam jaunimui, Kuršių nerijos gamtovaizdžius su briedžiais, braidančiais po miglas, su kurėnais mariose, pabrėžiant Nidos, Juodkrantės išskirtinumą, sudaromas įspūdis, kad tai irgi Vokietija. Filmo baigiamieji titrai skelbia: „Vokiečių jaunime! Rytų Prūsija, vokiečių rytinė žemė, kviečia tave! Ateik! Ši žemė yra vokiška, gražaus ir savito charakterio! Mūsų jaunimo namų durys tau visuomet atviros!“11

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama