Jolanta MAŽYLĖ. MOTULĖS LAIŠKAI IŠ VILENČIUKO PAŠTO

Jolanta MAŽYLĖ. MOTULĖS LAIŠKAI IŠ VILENČIUKO PAŠTO...Tęsdami pasakojimą apie Stasį Žakevičių, kurio atvirą laišką VU profesoriams išspausdinome KB nr. 3, grįžkime prie jo ryšių su Dovydu ir Marija Vilenčiukais, iš Kauno geto išgelbėtos Sulamitos-Dalytės tėvais. Už galimybę susipažinti su teisininko, rezistento Stasio Žakevičiaus-Žymanto asmeninio archyvo medžiaga nuoširdžiai dėkojame artimiausiai Marijos ir Stasio Žymantų giminaitei Danutei Mažeikienei, gyvenančiai Los Andžele (JAV). Pirmąjį Dovydo Vilenčiuko1 laišką Stasys Žakevičius gavo 1945 m. gruodį. Trumpoje žinutėje, atsiųstoje iš Aukštutinės Bavarijos Aresingo savivaldybės, kur po kančių, patirtų koncentracijos stovyklose, persikėlė Vilenčiukų šeima ir jų giminaičiai, pranešama: „iš artimų žmonių, atvykusių iš Lietuvos, gavome tikrų žinių apie Tamstos mamytę, seserį ir Dalią. Šiuos žmones informavo daktaras Zacharinas, kuris dabar gyvena Lietuvoj.“ Manytina, kad šį garsų tarpukario gydytoją šeima artimai pažinojo, nes Stasio Žakevičiaus mama Marijona Žakevičienė (1884–1965) buvo akušerė. Apie tai, kad anyta bendravo su Zacharinu,2 yra rašiusi ir Stasio žmona Marija Žymantienė. Vilenčiukas laiške rašo, kad daktaras Zacharinas dažnai jas aplanko ir, jo teigimu, „joms neblogai sekasi, gerai atrodo“. Taip pat teiraujasi, gal Žakevičius turi kokių nors naujų žinių apie mamą, seserį ir Dalytę. „Būsime dėkingi, jei neatsisakysite atrašyti. Jūsų ištikimi Davidas Vilenčikas su žmona.“ Ekskursas dėl datų ir aplinkybių. Dalytės (Sulamitos Vilenčiuk) istoriją, kaip ji pateko Žakevičiaus mamos ir sesers Jadvygos globon, prieš ketvirtį amžiaus detaliai papasakojo Kanadoje gyvenantis Lasaris (Elly’s) Gotzas.3 Dvylika metų vyresnis pusbrolis apie savo giminaitės išgelbėjimą sužinojo, dar būdamas vaikas, iš savo mamos brolio Dovydo Vilenčiuko, su kuriuo kalėjo Dachau koncentracijos stovykloje. Šis liudijimas, retrospektyviai žvelgiant ir turint daugiau šaltinių, šiek tiek koreguotinas. Gotzas teigia: „1945 m. Jadvygą suėmė sovietai, kadangi ji atspausdino peticiją, skirtą Jungtinėms Tautoms. Joje buvo prašoma, kad Lietuva vėl būtų laisva nuo sovietų okupacijos. Kai Jadvygą Jablonskienę suėmė, jos mama Marija Žakevičienė prižiūrėjo Dalią. Vėliau ji paprašė Landsbergių šeimos (gydytojos Landsbergienės) pagalbos, kadangi ji buvo užsiėmusi: nešė maistą ir rūpinosi Jadvyga, kuri buvo įkalinta siaubingomis sąlygomis.“4 Pirma, Jadvyga Jablonskienė (Žakevičiūtė) ir kiti kaltinamieji – buvęs Lietuvos Respublikos diplomatas Petras Klimas, teisininkas prof. Tadas Petkevičius, istorikė, pedagogė Petronėlė Lastienė, „Varpo“ spaustuvės direktorius Jonas Česnavičius, gydytoja stomatologė Bronė Pajedaitė buvo teisiami už tai, kad parengė, į prancūzų kalbą išvertė ir ketino išplatinti Vakaruose (Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV) memorandumą, smerkiantį neteisėtą Lietuvos aneksiją. Iki šiol neaišku, ar memorandumas pasiekė adresatus. Antra, Jablonskienę sovietai suėmė ne 1945 m., o 1946-ųjų vasario 26-ąją (Dalytės Vilenčiukaitės gimimo dieną). Tai liudija NKVD pulkininko Danieliaus Todeso pasirašytas arešto orderis.5 Susipažinus su Jablonskienės baudžiamąja byla, matyti aiškios chronologinės ribos – areštuota 1946 metų vasario 26 d., nuteista tų pačių metų balandžio 24 d.6 Iš liudytojų pasakojimų, konkrečiai iš kaimynystėje gyvenusios Apolonijos Nistelienės7 spaudoje paskelbtų atsiminimų, yra žinoma, kad Dalytė perduota gydytojos Onos Landsbergienės globon po to, kai Jablonskienė buvo pervežta į Pravieniškių kalėjimą, o Marija Žakevičienė priversta palikti savo namus, nes dukra nuteista su turto konfiskavimu. Tai reiškė, kad iš savo namų Žakevičienė turėjo išsikraustyti po nuosprendžio paskelbimo, beje, jos bute įsitaisė NKVD tardytojas Todesas.8 Taigi Gotzo pasakojime tikslintina Jadvygos Jablonskienės suėmimo data ir Dalios (Sulamitos Vilenčiuk) gyvenimo pas Žakevičienę aplinkybės. Mergaitė ir po Jablonskienės (Žakevičiūtės) suėmimo bei nuteisimo kurį laiką gyveno su Motule. Taip Dalytė vadino Stasio ir Jadvygos mamą, laikydama ją savo močiute. Apie tai plačiau rašo Marija Žymantienė laiške dr. Domui Jasaičiui, rinkusiam medžiagą apie Lietuvos piliečius – žydų gelbėtojus.9 Apie tai, kad Stasio mama Marija Žakevičienė išgelbėjo pusantrų metų žydaitę rašyta Liudviko Šmulkščio surinktoje ir Juozo Šalnos slapyvardžiu paskelbtoje apžvalgoje „Lietuvių kova dėl žydų laisvės“.10 Nepaisant fiksuotos gelbėjimo veiklos, Marija Žakevičienė iki šiol neįtraukta į Pasaulio tautų teisuolių sąrašą. Vilenčiuko laiškai Stasiui Žakevičiui. Po gero pusmečio šeimą pasiekė kitas Vilenčiukų laiškas – penkiametė Dalytė jau savo tėvų namuose, tačiau pranešama ir slogi žinia, kad Jadvyga nuteista kalėti 10 metų. 1946 m. liepos 27 d. laiške Vilenčiukas rašė: Didžiai gerb. p. p. Žakevičiai, Mano žmona su Dalia grįžo iš kelionės. Visa operacija užtruko apie tris mėnesius ir buvo labai sunki. Vietoje ji buvo tik porą dienų, nes reikėjo tuoj išvykti atgal. Jūsų mamytė taip pat norėjo ją lydėti, bet pagaliau nusprendė pasilikti vietoje, kadangi tikisi kaip nors galėsianti savo dukteriai padėti. Jinai nuteista 10 metų kalėti. Toj pačioj byloj nuteisė daugelį kitų. Jų tarpe adv. Petkevičius gavo 8 metus. Mamytė daro žygius, kad dukterį paliktų vietoje ir nesiųstų į krašto [SSRS – J. M.] gilumą. Jūsų mamytė prašo Jus negalvoti apie sugrįžimą ir siunčia Jums karščiausius linkėjimus ir motinos palaiminimą. Likimas jos tėra labai kietas. Tik Viltis ir Tikėjimas gali tą vargą sušvelninti. Šiaip laikosi neblogai. Mūsų dėkingumas jai ir visai Jūsų šeimai neturi ribų. Kas galėjo įsivaizduoti, kad po tokio kruvino karo taikos idealai bus paversti niekais. Matome tik kruviną neapykantą ir labai miglotą ateitį. Žiauri tikrovė sudaužo daugelį mūsų nuoširdžių intencijų, bet visgi norime tikėti, kad Dievas atskleis žmonėms kelią ir į geresnį gyvenimą. Mano žmona, Dalia ir visi mes siunčiame Jums širdingiausius linkėjimus. Jūsų ištikimas D. Vilenčikas Nuo to laiko, kai Dalytė susitiko su savo šeima, Dovydas Vilenčiukas tapo savotišku ryšininku tarp Žakevičiaus ir jo motinos, kuri gyveno sovietų okupuotame Kaune, prisiglaudusi pas buvusią bendradarbę. Motulė rašė Dalytei, ir tai nesukėlė įtarimų į Vakarus siunčiamų laiškų tikrintojams iš represinių struktūrų. Laiškuose kalbama apie dėdę, o jis ir yra Stasys Žakevičius, jam skirtos mamos / Motulės žinutės. Nuo 1947 m. Vilenčiukai kaip karo pabėgėliai persikėlė į Norvegiją. Stasio Žakevičiaus rezistencinės veiklos maršrutai buvo įvairūs – tarp Vakarų Vokietijos, Švedijos, Didžiosios Britanijos. Vilenčiukas visą laiką žinojo, kur siųsti laiškus, kad jie pasiektų adresatą, kol 1959 m. pabaigoje Stasys su žmona Marija persikėlė į JAV. Galima spėti, kad sūnus tiesiogiai nerašė laiškų mamai. Juk buvo vienas labiausiai NKVD, vėliau KGB medžiojamų asmenų iš nepriklausomos Lietuvos. Žinias, kaip gyvena Dalytės dėdė, „vienintelis, kuris palaiko motulės norą gyventi“, perduodavo Vilenčiukas. Laiškuose Stasys vadinamas tikruoju Dalytės dėde, o ir pats tokiu save laikė, – prisimena nuo paauglystės su Žymantais kartu gyvenusi Danutė Barauskaitė-Mažeikienė, profesoriaus Mykolo Biržiškos anūkė. Motulė rašo Dalytei Rašytas Lietuvoje 1949 m. vasario 1 d. Mylima mano Dalyte, Labai ačiū už laiškutį, džiaugiuosi, Dalytė neužmiršta savo motulės. Būk sveikutė, klausyk savo tėvelių, būk jiems džiaugsmas ir paguoda. Ar neužmiršti savo dėdės, ar rašai jam. Vargšas Tavo dėdė, netekęs savo sesutės, kaip jam labai skauda širdelę. Už sesutės išgyventas kančias ir jos ankstyvą mirtį galės dėdė padėkoti savo išgarbintam Tadui,11 jei jiems dar tektų kada nors susitikti. Motulės sveikatai reikalinga ramybė ir šiluma, o tam reikalinga, kad Dalytės dėdė ramiai dirbtų savo tarnyboje grynai mokslinį darbą. Motulė džiaugsis, jei Dalytė parašys jai porą žodelių-laiškutį. Stipriai bučiuoju savo Dalytę ir jos tėvelius. Motulė 1955-ųjų rudenį Žakevičių pasiekė žinia, kad Kaune mirė Dovydo Vilenčiuko sesuo. Galima numatyti, kad Marija Vilenčiuk (1894–1955) buvo tiesioginis saugus ryšys šioje susirašinėjimo grandinėje. Dovydas apgailestauja: „Mūsų susirašinėjimas su mūsiškiais Kaune dabar bus nutrauktas visai, arba, geriausiu atveju, labai apribotas, nes jaunesnieji vargu išdrįs rizikuoti savo egzistencija.“ Pranešdamas, kad Mamytė prašo jai rašyti Gurevičiaus adresu, klausia, ką Žakevičius žinąs apie šį žmogų, nes Vilenčiukui vardas lyg ir girdėtas, bet konkrečiai nieko nesakantis. Greičiausiai dėl laiškų, Vilenčiuko adresuojamų Stasio mamai, ji pati susitarė su Vytauto Landsbergio-Žemkalnio seseria, gydytoja Jadvyga Gurevičiene ir jos vyru Leonu. Matyt, laiškai ir buvo pretekstas Marijai Žakevičienei lankytis Landsbergių namuose.12 Stasiui Žakevičiui dirbant Amerikos balso redakcijoje Miunchene, laiškai iš Oslo, persiunčiami Vilenčiukų, atkeliaudavo greičiau ir paprasčiau. Mamos laiškas sūnui. Dvipusis lapelis, telpantis delne. Smulkiai surašytas laiškelis tiesiogiai Stasiui, brangiam, mylimam sūnui. Be datos. Nežinia kaip atkeliavęs. Marilės ir Stasio Žymantų saugotas šalia nuotraukų su Jadvyga ir Dalyte, su Mama prie Jadvygos portreto. Mano mylimas, brangus sūnau, Nepaprastai džiugu parašyti Tau keletą žodžių. Bet ką juose galėčiau Tau pranešti: gal kad esu, pagal savo amžių, dar pajėgi, pusėtinai sveika, materialinių trūkumų neturiu, pati save aprūpinu, susitvarkau ir mano gyvenimo sąlygos neblogos. Manau, kad Tau šios žinios apie mane yra svarbiausios, kaip ir man labai svarbu žinoti, kad Tu esi gyvas ir sveikas. Nepaprasta man būtų laimė, kad galėčiau kada nors panašiu būdu susilaukti iš Tavęs keletą žodžių apie save. Prieš porą metų buvo gandas, kad Tu su savo žmona išsiskyrei ir kitą vedei, ar tiesa? Dabar mano vienintelis troškimas ir svajonė – tai susilaukti ir pamatyti Tave. Kad tik dėl mano gilios senatvės sklerotinio stovio ir aukšto kraujo spaudimo neįvyktų kokių staigmenų ir mano troškimas nepaliktų neišsipildęs. Mano kasdieninė malda prieš Aukščiausiąjį, kad Jis mane iki to laiko palaikytų ir Tave tam laimintų. Mano mylimas, brangus sūnau, nenustokime vilties, kad Visagalis mano maldas išklausys ir mudu tos laimės susilauksime. [...] Tavo valyzė ir knygos, kurias palikai pas mane, yra išsaugota ir randasi mano globoje. Tuo ir baigsiu savo rašymą. Glaudžiu Tave prie savo širdies ir laiminu, kaip visuomet laimindavau Tavo jaunystės laikais. Karštai, karštai bučiuoju Tave mylinti mama Būtina pažymėti, kad motinos iš kažko išgirstas, kaip ji pati įvardija, „gandas apie Stasio skyrybas“ buvo tik vienas iš daugelio KGB gausiai skleidžiamų šmeižtų ir melų apie Stasį Žakevičių ir kitus priverstinius išeivius iš sovietų okupuotos Lietuvos, politinius veikėjus, siekusius istorinio teisingumo. 1 Dovydas Vilenčiukas (Vilenčikas) (1900–1979). 2 Benjaminas Zacharinas (1887–1954), gydytojas chirurgas, medicinos daktaras (1937). 1912 m. baigęs Maskvos universitetą, dirbo gydytoju Kaune. 1923–1926 m. ir 1938–1940 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1927 m. iki pirmosios sovietų okupacijos Kaune turėjo privačią 15 lovų ligoninę. Per Antrąjį pasaulinį karą už dalyvavimą antinaciniame pasipriešinime įkalintas koncentracijos stovykloje. 1944–1952 m. dėstė Vilniaus universitete; profesorius. 1952 m. suimtas, išvežtas į Sibirą, ten ir mirė. 3 http://www.issigelbejesvaikas.lt/rescuers_of_jews.php?id1=643&id2=4961&id3=4965 4 Ten pat. 5 LYA, F. K-1, ap.58, P-15758, l. 3. 6 Ten pat, l. 15. 7 Daiva Vilkelytė. Nepapasakota Kauno istorija: Jadvyga ir Jonas Jablonskiai. In Legendos, 2022, nr. 3, p. 38. 8 LYA, F. K-1, ap.58, P-15758, l. 30. 9 Marijos Žymantienės laiškas Domui Jasaičiui apie žydės mergaitės išgelbėjimą. In: Išgelbėję pasaulį. Žydų gelbėjimas Lietuvoje (1941–1944). V., 2001. 10 JAV lietuvių laikraštis Naujienos, 1949 m. rugpjūčio 5 d. 11 Tadas Petkevičius (1893–1964), teisininkas, diplomatas, pedagogas. 12 Vytautas Landsbergis. Dėdė Tadukas. In: Tėvynės labui: teisininkas Tadas Petkevičius. V., 2021, p. 290.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama