Liliana NARKOWICZ. VELYKOS PAS TIŠKEVIČIUS (2)

Liliana NARKOWICZ. VELYKOS PAS TIŠKEVIČIUS (2)...Lentvario savininkai didžiąją žiemos dalį ir ankstyvą pavasarį praleisdavo Varšuvoje, kur Liubomirskių šeimai, iš kurios kilusi grafo Vladislovo žmona, priklausė du daugiabučiai namai Varecka gatvėje. Visas garsiąsias vakarienes ir vaišes Varšuvoje organizavo virtuvės šefas Antonis Gviazda, kuris ant stalo patiekdavo ir lietuviško skonio patiekalų. Lenkų papročiu pirmąją šventės dieną vakarienei siūlydavo sultinį ir baltus barščius su paštetukais. Pagal senųjų Lietuvos magnatų paprotį pagrindinė stalo puošmena buvo ne ėriukas, o didelis keptas paršelis, paskendęs grikių košėje, valgomas su padažu. Paršelio snukyje būdavo įdėtas raudonas kiaušinis, o ausyse – žalios buksmedžio šakelės. Kartais vietoj paršelio būdavo šernas, įdarytas grikiais, o kartais stirna kaip kadaise Nesvyžiuje, Taujėnuose ar Kėdainiuose pas Radvilas. Visi tvirtino, kad virtuvės šefo Gviazdos paruoštas „šventinis maistas buvo nuostabus“. Zofija Rožė Tiškevičiūtė (g. 1893), Stepono Eugenijaus sesuo, Vladislovo, Lentvario dvaro savininko dukra, irgi neabejinga saldiems skanėstams, rašė, kad Velykų dieną vaikai gaudavo šokoladinių kiaušinių, atvežtų iš Vokietijos: „Stalas tiesiogine prasme lūžo nuo gardžių mėsos patiekalų, salotų, [krienų] padažų, kompotų, mazurkų, bankuchenų, kalakutienos, vištienos, ančių, rūkytų gaminių. [...] Manau, šokoladą vis dar mėgstu neatsitiktinai. Tais metais, kai gimiau, Vilniuje buvo atidarytas saldainių ir šokolado fabrikas Victoria, kurį įkūrė Izraelis Bunimowiczius, prekiavęs saldumynais ir kakava. Mano tėvai buvo nuolatiniai jo užsakovai.“ Prisimindama savo tėvus – Vladislovą ir Mariją Kristiną Tiškevičius, – ji rašė, kad per gavėnią jiedu keturis savo vaikus Varšuvoje palikdavo auklių, globėjų, mokytojų, guvernančių ir tarnų priežiūrai, o patys traukiniu vykdavo į užsienį atnaujinti garderobo naujam sezonui. Pagal gyvavusį paprotį jie keliaudavo į aukštuomenės tuo metu dažnai lankomas vietas – Berlyną, Drezdeną, Romą, Kanus, Prancūzijos Rivjerą. Varšuvoje, karnavalų laikotarpiu, dažnai būdavo derinamos ir sudaromos oficialios sužadėtuvių (Zaręczyny), o dalyvavimas tokio pobūdžio renginiuose reikalavo tinkamo prisistatymo. Per kasmetines viešnages užsienyje Tiškevičiai susipažindavo su naujomis mados tendencijomis, puošėsi, pirko papuošalus, užsakinėjo vakarines sukneles ir batus daugiausia Paryžiuje, Vienoje, Milane. Ten gydėsi dantis. Pasirūpinę savo reikalais, grįždavo dažniausiai prieš Didžiąją savaitę, kad pagal tradicijas prieššventinį laikotarpį praleistų su šeima. Didįjį penktadienį ir šeštadienį kartu su vaikais lankydavo Kristaus kapą bažnyčiose. Kadangi aukštesniųjų sluoksnių prievolė buvo labdara, aukojo pinigus vienuolynams, ligoninėms, vaikų, neįgaliųjų ir senelių namams, puolusioms moterims padėti. Varšuvoje be privačių balių buvo rengiami ir vieši karnavalai, kurių lėšos skiriamos labdarai, juose dažnai dalyvaudavo ir Tiškevičiai. Jonas Vitoldas Tiškevičius (g.1831) turėjo gyvenamąjį namą ir Varšuvoje. Tačiau atostogas mėgo leisti Vokėje arba netoliese esančiame Vilniuje, kur turėjo namą Vokiečių g., arba gimtajame Voložine. Kai dukra Kristina Marija po vedybų (1889 m.) išvažiavo pas vyrą į Kšešovicą netoli Krokuvos, tėvai iš Vokės vykdavo į ten organizuojamas šventes. Jos vyras Andrzejus Kazimierzas Potockis buvo Galicijos vietininkas, o Vokės grafaitė Kristina Marija tapo Austrijos dvaro rūmų dama. Pinigų jiems netrūko, todėl įspūdingas šventes organizuodavo net 200 žmonių. Grafų Potockių rūmų virtuvės šefas Antonis Teslaras tuo metu buvo žinomas savo profesijos meistras, gebėjęs lenkiškus ir Galicijos skonius derinti su tuomet labai madingais prancūziškais akcentais. Ko ir kiek būdavo pagaminama Velykoms, prižiūrint Kristinai Marijai Potockai, kilusiai iš Vokės Tiškevičių? XIX a. pabaigos užrašai rodo, kad Velykų šventė, organizuota „artimiesiems ir bičiuliams“, neapsiėjo be 12–15 vazų barščių ir sultinio, 12 didelių lėkščių, sudėtų piramidės forma, su spalvotais kiaušiniais, 12 suktinukų (pagamintų kiaušinių pagrindu), 10 pusdubenių vištienos kotletų su daržovėmis, 8 pusdubenių veršienos, 8 lėkščių su vytinta dešra, 4 lėkščių su ančių kepenėlėmis. Šalia kumpių, šaltienos, vyniotinių, paštetų ir kt. stalo centrą puošė didelis sviestinis ėriukas ir krepšelis su kartene, o nuo 1895 m. – būtinai įdaryta šerno galva su kiaušiniu snukyje. Ant baltos staltiesės tarp lėkščių būdavo išdėliojamos šviežios žibuoklių puokštės. Kalbant apie saldumynus, tais metais šventėms buvo paruošta 5 dideli tortai, 8 mazurkos, 19 velykinių bobų, tarp kitko migdolų, romo, šokolado, riešutų ir džiovintų vaisių skonio. Šis stulbinantis skaičius (19) patvirtina tai, ką rašė Kristinos Marijos pusseserė iš Kretingos: „Tik Lietuvoje būdavo iškepama tiek daug bobų ir tokių skirtingų skonių“. O Kšešovicuose pas grafienę Kristiną Mariją, kuri griežtai laikėsi šeimos tradicijų, visada būdavo 1,5 metro aukščio bankuchenas kaip ir vaikystės metais Vokėje! Dalytis šiuo kepiniu būdavo nepaprasta atrakcija. Norint pasiekti viršūnę, reikėjo lipti specialiomis kopėtėlėmis. Vokėje tai darydavo liokajus, apsirengęs uniforma, papuošta grafo Lelivos herbu. Netrūko ir saldžiųjų sūrių, plaktos grietinėlės su ananasais. O suaugusieji mėgavosi persikais šampane. Jono Vitoldo Tiškevičiaus proanūkė Izabelė Elžbieta Tiškevičiūtė (g. 1932) pasidalijo su manimi prisiminimais: „Och, Liliana, mano silpnybė velykiniams saldumynams, apėmusi mūsų namuose Vokėje, išliko iki šiandien. Džiaugiuosi, pamačiusi Vienos sūrio pyragą ar kitą su subtiliais trupiniais, puikius žagarėlius ir glazūruotą bobą, pagamintą iš kaimiškų kiaušinių ir kaimiško plikyto pieno, atskiesto vandeniu su apelsinų žiedais. Nežinau, ar gerai prisimenu, bet mūsų virėja, kad velykinės bobos būtų purios, iškepus suvyniodavo jas į storą šlapią popierinę servetėlę ir 2–3 minutėms kišdavo atgal į krosnį. Prisimindama vaikystę, visada per Velykas perku daug saldumynų ir juos suvalgau, nors žinau, kad pakenks kepenims...“ Šiandien gali atrodyti, kad XIX a. elitas apsivalgydavo tiesiogine to žodžio prasme. Taip, pasitaikė atvejų, kai persistengdavo ir valgydami, ir gerdami, ir elgdamiesi. Kaip atsitinka ir šiais laikais. Tačiau ne tik jaunos panelės, bet ir ištekėjusios moterys iki 40 metų, dėl mados ir etiketo susiveržusios korsetais, galėjo valgyti labai mažai, numalšindavo tik „pirmą alkį“. Vaikinams, ponams, matronoms niekas tokių ribų nenustatė. Vis dėlto noriu atkreipti dėmesį, kad tiek konkretūs patiekalai, tiek jų vartojimas yra kultūros elementas, susiformavęs per šimtmečius. XIX–XX a. sandūroje, kai aukštuomenės sluoksniai, tarp jų ir grafai Tiškevičiai, gyveno turtingiau nei bet kada, susitikimai ir puotos trukdavo ištisas valandas, kartais net kelias dienas. Didelė kompanija būdavo sutelkiama ne šiaip dėl įvairių patiekalų, gėrimų ragavimo. Juk visi galėjo tai daryti namuose. Stengtasi palaikyti bendravimą, pokalbį, rūpintasi giminės bei artimųjų socialiniais santykiais. Baigdama pacituosiu grafaitės Jadvygos Tiškevičiūtės (g. 1925), kilusios iš Užutrakio ordinacijos, gyvenančios Prancūzijoje, mintis šia tema: „Manau, kad susėdimas prie židinio ar prie stalo kelių kartų kompanijoje (nuo senelių iki anūkų ir proanūkių) atneša ramybę ir atsipalaidavimą, suteikia saugumo jausmą. Be to, teigiamai veikia mūsų mitybos kokybę. Juk valgydami kitų kompanijoje esame atsargesni, neskubame ir nesielgiame bet kaip. Visų pirma, laiko leidimas būryje, taip pat ir prie stalo, ugdo elgesio kultūrą, bendravimo įpročius, kokių šiandien labai trūksta ne tik tarp svetimų žmonių, bet ir šeimose. Be abejo, susibūrimai sutvirtina bendrystę. O ką prisimenu iš Lietuvos ir ką ne kartą kartojau prancūzams? Vaikystėje buvome mokomi, kad raudonas kiaušinis – gyvybės simbolis, skanus pyragas pasaldina gyvenimą, o krienai suteikia žmogui sveikatos. Todėl visiems per Velykas linkiu spalvingų margučių, stiprių krienų, saldžių pyragų. Ir, aišku, šeimos susibūrimo.“ Linksmo Aleliuja!

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama