Liliana NARKOWICZ. VELYKOS PAS TIŠKEVIČIUS (1)

Liliana NARKOWICZ. VELYKOS PAS TIŠKEVIČIUS (1)...„Matau save ir Janę [Joana Pia Marija Tiškevičiūtė iš Vokės], lipančias iš sodo pro langą į valgomąjį, kur stovėjo šventinti valgiai. Pirštukais prakrapštome konfitiūrais puoštus tortus. Nusprendžiame, visi manys, kad tai pelių darbas. Nusiraminusios pasiekiame sūrį ir iš apačios iškrapštome skylę. Labai skanu. Kitą dieną girdžiu, kaip mano teta [Izabelė Julija Tiškevičienė, Janės mama] kviečia virėją ir liepia atitaisyti žalą, nes netrukus turi atvykti svečiai, o mums grūmoja pirštu. Pirmąją Velykų dieną prieš pat sodą sustodavo specialus traukinys su svečiais iš Vilniaus. Jie išlipa ir eina per parką. Teks sveikintis, linksminti...“ Taip Kretingos grafaitė Elena Klotilda Tiškevičiūtė (g. 1876), grafo Juozapo dukra, prisiminė vieną iš savo velykinių viešnagių Trakų Vokės dvare, priklausiusiame jos tėvo broliui Jonui Vitoldui Tiškevičiui. Per susitikimą su vyriausiąja giminės karta Didžiojoje Britanijoje (2018 m.) visi man tvirtino, kad jų seneliai, tetos ir dėdės vaikystėje ypač laukdavo Velykų pusryčių, „nes galėjo saldumynų valgyti tiek, kiek nori“. Pasirodo, net aristokratų namuose vaikai saldumynais nebuvo lepinami. Jų gaudavo protingai ir saikingai, kad nepakenktų sveikatai. Dažniausiai tai būdavo tik vienas mažas ir ne per saldus desertas, patiekiamas pietums – blamanžė arba legumina. Plaktos grietinėlės ar krembriulė gaudavo tik ypatingomis progomis. Prisiminimai iš to laikotarpio byloja, kad pusryčiai Kretingoje vaikams ir pedagoginiam personalui buvo kuklūs: grūdų kava, arbata, pienas, bandelės, sviestas, tik retkarčiais medus. Dėl patogumo suaugusieji užkandžiaudavo savo kambariuose – miegamuosiuose, buduare, darbo kambaryje. Dukros ir sūnūs iki 9 metų, prižiūrimi griežtos bonos, pusryčiaudavo mažame valgomajame toje namo dalyje, kuri buvo skirta vaikams, jų mokytojams ir guvernantėms. Nuo pat mažens teko mokytis ne tik užsienio kalbų, bet ir tinkamo elgesio taisyklių bei pokalbių prie stalo, įvaldyti tais laikais būtiną savoir vivre arba, kaip sakydavo Benediktas Henrikas Tiškevičius (g. 1852) iš Raudondvario, – „perprasti gyvenimo meną“. Grafo Juozapo Tiškevičiaus (g. 1835) dukterys, pritrūkusios „ko nors saldaus“, bėgdavo pas draugišką Kretingos vaistininkę Stefaniją, kuri vaišino skania uogiene ir savos gamybos kriaušėmis meduje. Nors anų laikų aprašymai rodo, kad giminaičiai Lentvaryje „valgė sultoniškai“, ten saldumynai vaikams irgi buvo ribojami, saugant sveikatą ir grožį, o svarbiausia – lieknai figūrai išlaikyti. Vis dėlto mažieji lentvariškiai slapta nuo tėvų eidavo pas virėją šokoladinių rutuliukų arba į namus pas arklininką, kurio žmona austrė kepė „puikius vanilės skonio Vienos raguolius“. Vaikai pasinaudodavo kiekviena akimirka, kai iš Palangos ar Užutrakio su guvernante važiuodavo į miestą, kad vietinėje krautuvėje nusipirktų saldžių karamelių ar prie bažnyčios parduodamų meduolių. Teisinosi, neva finansiškai remia senas valstietes, atvykusias prekiauti iš aplinkinių kaimų. Tik per Velykas nė vienuose Tiškevičių namuose nebuvo jokių apribojimų saldumynams, tačiau po to apimdavo pilvo ir sąnarių skausmai, galvos svaigimas, pykinimas, vėmimas. Taigi Tiškevičiams nebuvo svetima niekas, kas žmogiška. Grafo Vladislavo Tiškevičiaus iš Lentvario sūnus Steponas Eugenijus (g. 1874), prisimena: „Per Velykas vaikams buvo leidžiama sėsti prie bendro stalo ir valgyti viską. Vėžių suflė, rutuliukai, įdaryti ikrais, laikomi sunkiai virškinamais, todėl juos galėjome valgyti tik per šventes. Persivalgymo pasekmės būdavo liūdnos, tačiau šventes visi mylėjome. Ant rūmų virtuvės sienų visada buvo gausu džiovintų vaistažolių, joms pjaustyti sumontuota speciali mašinėlė. Už atsargas atsakingas asmuo, baimindamasis, kad niekas nedingtų, žolelių tinktūras, užpiltas spiritu, laikė po užraktu. Jau mokykliniame amžiuje su jaunesniuoju broliu supratome, kad skoniu jos labai patrauklios ir apsimetinėjom, kad turime virškinimo problemų...“ Tikriausiai visi jaunieji Tiškevičiai buvo smaližiai. Elena Klotilda, prisimindama Velykas Kretingos rūmuose, pažymi, kad ant šventinio stalo būdavo kumpiai, kepsniai, veršiena, kepta jaunos kiaulaitės galva, įvairių rūšių paukštiena, paštetai, žuvis drebučiuose, gausybė padažų ir krienai, kurių neserviruodavo giminės Lenkijoje. Ji akcentuoja: „Daugiausia buvo kepinių. Didžiulis bankuchenas – vieno metro aukščio, dvylika didelių lenkiškų pyragų mazurkų, visi skirtingi: karališkasis, apelsinų, kavos, šokolado, migdolų, datulių, džiovintų vaisių skonio ir kt. Lenkijoje šventintam maiste labiausiai išsiskyrė velykinės bobos. Stebėjomės, kad Varšuvoje patiekiama tik viena jų rūšis. Pas mus, Lietuvoje, buvo mažiausiai dešimt: duonos, panettone, kavos, šafrano ir daug kitų.“ Šventimas prasidėdavo artimame šeimos rate. Svečius priimdavo kitą dieną. Buvo ruošiama daug maisto. Maždaug iki 1905 m. Tiškevičių giminė Lietuvoje turėjo įprotį Velykas švęsti apie dvi savaites. Akivaizdu, per tą laiką pro rūmus ir dvarus eidavo daug žmonių. Tačiau pirmiausia vaišindavo parapijos kleboną, vietinius vienuolius, kunigus, valdininkų šeimas ir miestelio inteligentiją, kai užsukdavo su palinkėjimais. Taip Tiškevičių šeima elgėsi ne tik Kretingoje, bet ir Vilniuje, Palangoje, Lentvaryje, Vokėje, Užutrakyje. Buvo paprotys vaišinti tarnus: kiekvienas po vaišų dar gaudavo tiek spalvotų kiaušinių, kiek turėjo vaikų, ir visą kiaušininį pyragą parsinešti į namus. Žinoma, kai atvykdavo draugų ar giminių šeimos (Gavronskiai, Grabauskai, Oginskiai, Plateriai, Puslovskiai, Rionės, Slizieniai), ant gražiai papuošto stalo jau vėl stovėdavo pilnos lėkštės. Iki Pirmojo pasaulinio karo, kai šalį valdė carinė Rusija, kviesdavo ir aukšto rango pareigūnus, karininkus, popą. Kretingos ponas Juozapas Tiškevičius buvo profesionalus karys, net būdamas pensijoje per šventes ar svarbiausias susitikimus jis dėvėdavo karinę uniformą. Visi penki jo sūnūs (Antanas, Aleksandras, Feliksas, Juozas ir Vladislovas) mokėsi Sankt Peterburge, puikiai mokėjo rusų kalbą. Savo namuose Lietuvoje jie įvedė kai kuriuos rusiškus papročius, perėmė skonius, tokius kaip ikrai (hitas buvo ikrais įdarytos perlinės vištelės), svieste kepti blynai iš grikių ir kviečių miltų su mielėmis ir šiltu pienu, irgi serviruojami su ikrais. Mėgo samovare užplikytą juodą arbatą. Aleksejus Abrikosovas, žinomas arbata prekiaujančių parduotuvių ir sandėlių savininkas, prieš Velykas į visus Tiškevičių rūmus pristatydavo gardžius šeimos užsakytus skanėstus, tokius kaip rachatlukumas, chalva, vaisių marmeladas, traškios saldžios lazdelės. Per Velykas grafai savo žmonoms ir dukroms dovanodavo garsaus Peterburgo prekės ženklo Fabergé vėrinius su kiaušinio formos pakabukais. Tokius papuošalus jos nešiodavo iki Velykų pabaigos. Tiškevičių vaikai pasakojo, kad per pirmąsias dvi Velykų dienas to meto bajorų namuose Lietuvoje nebūdavo patiekiami nei sultiniai, nei sriubos, nei kokie nors karštieji patiekalai. Buvo siūloma žuvis drebučiuose, kuri šiandien Lietuvoje laikoma labiau Kūčių vakaro patiekalu. O ešeriai su kapotu kiaušiniu būdavo ant stalo ir per Velykas, ir per Kalėdas. Toks nusistovėjo paprotys, visiems tiko ir skonis. Suaugusiesiems buvo siūlomas kelių rūšių raudonasis vynas. Tik trečią Velykų dieną, tradiciškai antradienį, ištraukdavo Starkos, kitos degtinės. Maistas (kasdien papildomas ar keičiamas virėjos, atnešamas tarnų) buvo laikomas valgomajame arba viename iš salonų, tuo metu nešildomų. Tada šaldytuvų neturėta, tad naktį niekas maisto nuo stalų nenurinkinėjo. Tarnams reikėjo tik viską sutvarkyti, patikrinti, ar nereikia keisti staltiesių, o anksti ryte pasirūpinti šviežiomis pavasarinėmis gėlėmis ar žaluma ant stalo. „Pirmąją ir antrąją švenčių dieną, – skaitome epochos aprašyme, – žmonės dažniausiai lankydavosi draugų ir pažįstamų namuose. Buvo keičiamasi linkėjimais, dalijamasi margučiais, vaišinamasi prie ilgų, skoningai dekoruotų stalų, apdėliotų gausiu mėsos, mazurkų, kepinių bei kitų skanėstų kiekiu su įvairių rūšių vynais, likeriais.“ Vladislovo Tiškevičiaus šeima iš Lentvario draugus ir gimines priiminėdavo ir savo salonuose Varšuvoje. „Dyngus“ arba „Šlapias pirmadienis“ buvo vietinių lenkų paprotys – visi laistydavo vieni kitus vandeniu, linkėdami sveikatos ir grožio iki kito pavasario. Iš visos Tiškevičių giminės, turėjusios dvarus Lietuvoje, tokias pramogas vaikams ir suaugusiesiems organizuodavo tik Lentvaris. Visada aktyviai dalyvaudavo pats savininkas grafas Vladislovas Tiškevičius. Auštant būdavo užrakinami miegamieji ir reprezentaciniai salonai su brangiais baldais, kilimais, meno kūriniais, o langai tvirtai užtraukiami sunkiomis užuolaidomis. „Kituose kambariuose vanduo tekėjo upeliais“, – prisiminė vaikai. Labiausiai patiko ką nors „pagauti“ kieme, kur stovėjo transporto priemonė su vandeniu ir priešgaisrine žarna, visada pilna vandens, jei netikėtai kils gaisras. Tie, kurie nebeturėjo jėgų gintis, užsidėdavo kibirą ant galvos ir atsisėdę ant suoliuko laukdavo gausios vandens „porcijos“. Tačiau pilstytis vandeniu buvo leidžiama tik iki pietų, nes tuo metu kam nors lankytis buvo griežtai draudžiama. Po to būrys tvarkdarių, apsiginklavę skudurais, šepečiais ir kibirais, atlikdavo kapitalinį tvarkymą, atgaivindavo koridorius, prieš atvykstant svečiams.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama