Dalia KARATAJIENĖ. ŽVILGSNIS Į ŠVENTUOSIUS ŠIUKŠLIŲ DĖŽĖJE

Dalia KARATAJIENĖ. ŽVILGSNIS Į ŠVENTUOSIUS ŠIUKŠLIŲ DĖŽĖJE...Ramioje gyvenimo tėkmėje riba, skirianti šiandieną nuo vakarykštės paros, paprastai nebūna kuo nors ypatinga. Tik pažvelgus į praėjusį laiką iš tolimesnės perspektyvos, tarytum nejučia įvykę pokyčiai gali pasirodyti ryškesni. Vytauto Tomaševičiaus paveiksluose tai tampa pagrindiniais motyvais, įvaizdintais kaip groteskiški, kartais net labai netolimos praeities dogmatizmo ir dabarties kultūrinio reliatyvizmo, rimties ir komizmo susidūrimai. Dabarties ir praeities jungtis, ne tiek atskleidžianti vizualinius būtojo ir esamojo laiko skirtumus, kiek iškelianti naują supratimą apie praeities vertybių vietą šiandien, plėtojama ir sostinės VVJ meno galerijoje kovo–balandžio mėnesiais veikiančioje parodoje „Šventieji šiukšlių dėžėje“. Tomaševičiaus požiūris į menines, ideologines, politines madas, sureikšmintus, legendiniais vadinamus kultūros faktus yra kandžiai ironiškas. Tad sykiu postmodernus, viename kūrinyje derinantis skirtingus kontekstus, apimančius garsenybių, gerai žinomų įvykių, konsumeristinės kasdienybės įvaizdžius: didmiesčio žiburius, auksu, sklindančiu iš skraidančios lėkštės, apšviestą antidepresantų buteliuką, vyno taures, pistoletą, kitus panašius „objektus“. Ekspozicijos drobėse plačiai išskleista ir meno tematika – puikiai atpažįstami Franzas Kafka, Francis Baconas, Damienas Hirstas, Jeanas-Paulis Sartre’as. Nuo, regisi, nekvestionuojamo „sosto“ juos pirmiausia nukeldina popartiškai įkomponuoti angliški užrašai, kurie drauge yra ir paveikslų pavadinimai: „Franzas Kafka renka medžiagą savo naujam apsakymui“, „Menininkas Francis Baconas sveikina kiaulę, virsiančią bekonu“, „Damienas Hirstas pokštauja“, „Jeanas-Paulis Sartre’as kartais atsitraukdavo nuo egzistencializmo“. Paveikslų užrašus nukeldamas į „prestižinės“ kalbos užribius („Pankai gyvi! Tiesiog kala pinigus šiuo metu“, „Ar tikrai privalau grįžti į ofisą ir toliau dirbti savo darbą – trinti spenelius socialiniuose tinkluose?“), tapytojas išprovokuoja ir žiūrovų pagavą, versdamas svarstyti, kaip toli įmanoma nueiti jo pasiūlytomis, nei normų, nei draudimų nepaisančiomis apylankomis. Kitaip tariant, dailininkas panardina į tas temas, kokios paprastai laikomos nepatogiomis. Nors vaizdinys ir tekstas paveiksluose veikia vienodu pajėgumu, tačiau būtent užrašų reikšmės juose sukuria tą ypatingą, savo paties normatyvumo apmąstymais gundančią kilpą. Turint omenyje žodžio galią formuoti masinę nuomonę, beveik neabejotina, kad vidinė aprobacija, sakant kūriniui taip arba ne, irgi priklauso nuo to, kokius reikšmių resursus turi žiūrovai. Būtent jie veikia kaip teisėjai, leidžiantys priimti arba nepriimti Tomaševičiaus užmojo įžūliai švystelėti minėtus personažus šiukšlių dėžėn, juo labiau kad ten jau tyso du garsūs karo nusikaltėliai – putinas su lukašenka. Laikantis įsitikinimo, kad Jeanas-Paulis Sartre’as ar Williamas Burroughsas yra kultūros ikonos, nukarūnuoti juos nelengva, nebent pacituotume apaštalo Jono perspėjimą iš Šventojo Rašto: „Vaikeliai, saugokitės stabų! Amen!“ (1 Jn 5,21). Atsiveria didžiulė, nieko bendra su nepatogumu neturinti kultūrinių sugretinimų, analogijų ir palyginimų erdvė, atskleidžianti, kaip taikliai ir smagiai žaidžiama netikėtomis įžymybių ir tekstų paralelėmis. „Gamindamas“ šią literatūrinės ir vaizdinės raiškos „mikstūrą“, dailininkas bemaž neturi konkurentų, išskyrus Evaldą Jansą. Tomaševičius „manipuliuoja“ ne tik Vakarų garsenybėmis, užmeta akį ir į lietuvių kultūros viršukalnes. Šie paveikslai neturi užrašų, tačiau yra prisodrinti tapybinės ir grafinės įtaigos. Antai didžiulėje drobėje „Žalčio užkapojimas arba akcija „Darom“ nudistų pliaže“ nuogos raumeningos figūros, brendančios į jūrą, ne nutapytos, bet nupurkštos, plokšti trafaretiniai pavidalai simbolizuoja įdegusių, jaunų, treniruotų kūnų garbinimą. Pirmame paveikslo plane netvarkingai išmėtytos monochrominės skeveldros primena, kad šie kultūristai siaubte nusiaubė kadaise buvusį tvarkingą pasaulį. Tokia „skeveldrinė“ kompozicija būdinga ir dar vienai didžiulei, žvilgsnį traukiančiai drobei. Intriguoja geltonas viso jos ploto ryškumas, gravitacinę jėgą kelia klausimas, kur visa tai matyta? Pavadinimas įmena mįslę: „Koks durnius nupjovė Samuolio obelį?“ Prieš dvejus metus Dailininkų sąjungos galerijoje, Šiauliuose ir Klaipėdoje eksponuotoje parodoje „Ramybė viesulo aky“ Tomaševičius irgi gretino skirtingus laikus, tarpusavyje tiesiogiai nesusijusius kontekstus. Tačiau paroda „Šventieji šiukšlių dėžėje“ yra gerokai kritiškesnė, liudija drąsią menininko poziciją, tvirtą socialinį angažuotumą. Ji pralaužia visas žiūrovų saugios indiferencijos sienas ne tik teminiu, bet ir meniniu atžvilgiu. Vienydamas skirtingus, tiesiogiai nesusijusius požiūrius, gretindamas socialinius sluoksnius, tapytojas paveiksluose derina ir priešingus raiškos būdus – emocijas žadinančias spalvas pažaboja, pristabdo grafikos linearizmas, monochromija, aiškius teptuko pėdsakus keičia purškimas ir trafaretai. Čia esama ir popartiškumo, komiksams, plakatams būdingų bruožų. Tokio „poliglotiško“ kreipimosi į auditoriją tiesiog neįmanoma neišgirsti. Šis aštrių temų, ribinės raiškos šurmulys yra savaip šventiškas. Nenuostabu, juk tai dvidešimt penktoji Vytauto Tomaševičiaus personalinė ekspozicija. Beje, ir VVJ galerija, atvėrusi jai duris, švenčia savo kūrybingo, eksperimentinio kelio dvidešimtmetį. Apeliuodama veikiau į protą negu į jausmus, paroda yra savaip didaktiška, nors tokio tikslo autorius, be abejo, nesiekė. Atskleidžiant situacijas, nuvainikuojančias mūsų pačių susikurtus stabus, kvestionuojami ir kultūriniai, politiniai, socialiniai, egzistenciniai prioritetai. Teisingai atsakyti galėtų nebent išmintingasis Saliamonas, sunkiomis akimirkomis žvelgdavęs į savo žiedo įrašą: viskas praeina, ir tai praeis. Ko gero, toks ir yra didysis parodos moralas.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama