Vidas POŠKUS . LEGENDA APIE AUKSĄ IR SIDABRĄ Remigijaus Kriuko „Prabangos sinonimai“

Vidas POŠKUS . LEGENDA APIE AUKSĄ IR SIDABRĄ Remigijaus Kriuko „Prabangos sinonimai“...Stiklo pūtimą neabejotinai galima vadinti „nišine“ veikla ir vien dėl šio teiginio šiek tiek apsikvailinti, nes Remigijus Kriukas neturi nieko bendra su jokiomis nišomis (nors galerijoje „Titanikas“ tokių absoliučiai nefunkcionalių elementų irgi netrūksta). Menininkas ne tik yra ištikimas šiai įnoringai medžiagai ir technologijoms, bet ir gerai žinomas, aktyviai veikiantis, rengiantis parodas, pelnęs žiūrovų simpatijas. Tuo galima įsitikinti, matant ir į „Prabangos sinonimus“ tarsi piligrimai atvykstančius žiūrovus iš visos Lietuvos. Vadinamąjį „meninį“ stiklą laikyti „nišiniu“ galima nebent tuo atžvilgiu, kad Kriukas yra viena iš esminių figūrų – savotiškas banginis ar dinozauras, kurio studijos tuometinio Valstybinio dailės instituto filiale Kaune buvo susijusios su pačia šios dailės rūšies pradžia – 1979 m. atsirado Stiklo ir porceliano katedra. Pasak menininko, studijavo ne tik jis pats, mokėsi ir dėstytojai, pradėję diegti naują specialybę. Dėmesys technologijoms ir eksperimentinis pobūdis turbūt yra esminės kategorijos, apibrėžiančios stiklo pūtikų veiklą, net ir gyvenimo būdą. Meluočiau, tvirtindamas, kad labai daug apie tai išmanau. Niekad neteko pūsti stiklo masės, o ir Murano saloje, esančioje Venecijos įlankoje, „pašykštėjau“ susimokėti, kad pasigėrėčiau šios technikos demonstravimu. Nepadėjo net ir kelis kartus išklausyti paties menininko pasakojimai „Titanike“ apie tai, kaip tąsi išlydyta medžiaga yra tempiama, formuojama, vis kitaip modeliuojama. Kita vertus, argi žiūrovams būtina žinoti, kaip ir kokiu būdu viskas atsiranda? Nemanau, kad ir pats meistras atskleistų visas savo amato ir kūrybos paslaptis, nors daug ką pasako, vis tiek ne mažiau nutyli. O net ir teoriškai žinant viską nuo A iki Z, argi įmanoma prilygti Kriukui, turinčiam keturiasdešimties metų patirtį? Apie tai byloja ir parodos pavadinimas, ir koncepcija, kurios autorė – Remigijaus žmona, stiklo menininkė Indrė Stulgaitė-Kriukienė, ir visa ekspozicijos architektūra. O pats objektų ir instaliacijų pobūdis toks, kad žiūrovų dėmesys nukreipiamas į atšvaito ir blizgesio estetiką, spalvų dermę, kuriamą žaidžiant pigmentais, formų ir siluetų įtaigą. Efektas stulbinantis. Kriuką galima drąsiai vadinti ne tik pačiu stikliškiausiu, bet ir hedonistiškiausiu menininku Lietuvos meno arenoje (šis žodis čia neatsitiktinis, nes rungtyniavimo, galynėjimosi motyvų tarp stiklo pūtikų yra ypač daug). Svarstau, kad reto menininko nepaveikia (it kokia stiklo masė) jo studijų laikotarpis, plačiąja prasme – epocha. Remigijaus atveju tai būtų XX a. priešpaskutinis dešimtmetis. Jaunam dailininkui baigiant studijas, pasaulyje pasirodė nuotykinė Roberto Zemeckio dilogija – „Romanas su brangakmeniu“ (Romancing The Stone, 1984) ir „Nilo brangakmenis“ (The Jewel of the Nile, 1985). Nuotaikingas, šmaikštus, linksmas, romantiškas, ypač spalvingas (atrodo, panaudota daug tikro ir netikro stiklo, realių ir surogatinių brangakmenių ar deimantų) filmas puikiai perteikia paskutiniųjų Šaltojo karo metų dvasią, kupiną materializmo ir optimistinio tikėjimo ateitimi. Kažko panašaus esama ir Remigijaus kūriniuose („Trys milijonai ir aš“, „Liūnas“, „Auksinio beržo pavasarinė kelionė pas giminaičius“, „Po manęs nors ir tvanas“). Net nemačius šių objektų, besikomponuojančių į instaliacijas, kyla įvairios asociacijos, insinuacijos, o literatūriniai siužetai, šiokia tokia anekdotinė bravūra (iš tokių mizanscenų ir atsiranda įvairūs mitai) veikia kaip akstinas kurti naujus pavidalus. Vis dėlto Remigijaus Kriuko menas, apraizgytas padavimais ir legendomis, nuotykiais ir avantiūromis, visų pirma yra vizualus. Nežinantiems ir nenorintiems gilintis į technologines subtilybes, pirmojo smuiko partiją atlieka formų ir spalvų dermė, rodanti, kad Kriukas yra koloristas iš prigimties. Pats jis teigia (laisvai cituoju neformalaus pokalbio parodų salėje nuotrupą) aukso ir sidabro, juodos ne-spalvos svarbą, tačiau lyg savotiški kamertonai ar lakštingalų trelės šaltomis šio balandžio pavakarėmis netikėtai suskamba ir pačių tauriausių atspalvių mėlyna. Pati realybė tampa legenda.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama