Edīte TIŠHEIZERE. DIEVIŠKOSIOS MEILĖS FORMULĖ

Edīte TIŠHEIZERE. DIEVIŠKOSIOS MEILĖS FORMULĖ...Nušvitimas ištinka staiga, kitaip jis nebūtų nušvitimas. Galiu nurodyti tramvajaus stotelę, kurioje, žiūrėdama į netoliese esantį Hesburger, staiga supratau, ką reiškia keistas Andrio Kalnozolo knygos pavadinimas. Iki tol nebuvau apie tai rimčiau susimąsčiusi. Galbūt Oskarą vadina Kalendoriumi, kad herojus išmoktų jį atmintinai. Būtent tą akimirką viskas galvoje susidėliojo į savo vietas. Jau savaitę gyvenau, veikiama Elmāro Seņkovo Klaipėdoje pastatyto spektaklio sugestijos. Vėlyvą vasario 14-osios vakarą išėjau iš gražiai atnaujinto Teatro, paveikta ir sutrikusi. Jei tuo momentu kas nors būtų uždavęs man paprasčiausią klausimą apie spektaklį – net „patiko / nepatiko“ lygmens, – nebūčiau galėjusi atsakyti. Dabar mozaikos stikliukai susidėliojo į aiškų paveikslą. Kodėl Andrio Kalnozolo romanas „Mane vadina Kalendoriumi“ (Kalendārs mani sauc) iš karto tokiai daugybei žmonių tapo stalo knyga? Mano atsakymas: jis parodė, kad kiekvienas iš mūsų, vos prakrapščius paviršių, yra žmogus su ypatingais poreikiais. Apie tai, man regis, buvo ir Valmieros teatre pastatytas Mārtinio Eīhes spektaklis – keistoki, atstumti žmonės randa vienas kitą, tampa vienas kitam atrama ir išsigelbėjimu. Susikuria ypatingą pasaulį, kuriame pasislėptų. Jo pavadinimas galėtų būti menas. Todėl spektaklio kulminacija yra Oskaro brolijos sukurta pjesė – įkvepiančiai graži fantazija, kurios neįmanoma paaiškinti racionaliomis kategorijomis. Eīhe tapo romano interpretatorium, vertėju, sukūręs savarankišką artefaktą. Elmāras Seņkovas su savo komanda pasuko visiškai kitu keliu. Visų pirma, iš pažiūros nuasmenintai, tolydžio pasiduodamas Kalnozolo romano ramiai tėkmei. Antra, suvokdamas jį ne kaip meno kūrinį, kurį reikia išversti į kitos medijos kalbą, bet kaip gyvenimo fragmentą, iškirptą iš romano. O spektaklio veiksmas tą fragmentą vėl įklijuoja atgal į kasdienybę. Kol publika pamažu plūsta į salę, scenoje kažkas jau sukiojasi – aukštas vaikinas protarpiais išnyra iš užkulisių ir apsižvalgo, ar jau galima pradėti. Pavargęs žingsniuoti pirmyn atgal, prisėda ant scenos krašto. „Ar tu tik ne Kalendorius?“ – sušunka gerbėja iš salės ir nedvejodama užsiropščia ant scenos pasidaryti su vaikinu asmenukės. Ji dar nespėja triumfuodama grįžti į savo vietą, kai į sceną, vėl užvilkindama spektaklio pradžią, įšoka kita mergina, stabteli šviesos spindulyje ir skubriai, linksmai sučiulba, kad ji yra Gražioji mergaitė, o kadangi tekstas spektaklyje jai nenumatytas, ji čia pat pasipasakos, kad jai patinka dailusis čiuožimas ir tautiniai šokiai, kad ji ištekės už Uvio ir... Minėtasis Uvis nuo laiptelių ištiesia ilgą ranką į sceną ir Gražiąją mergaitę „pašalina iš žaidimo“. Pagaliau spektaklis gali prasidėti. Kaip lietuvių aktoriai perteikia latvių mentalitetą Toliau kalba Kalendorius Oskaras, iš esmės spektaklis yra jo monologas, į kurį kartais leidžiama įsiterpti ir kitiems, tačiau būtent jis yra pagrindinė srovė, tekanti savo keliu. Oskarą vaidina Džiugas Grinys – labai profesionalus aktorius, gebantis neįtikėtinai tiksliai valdyti išraiškos priemones. Kiekvienas, įžengęs į Oskaro pasaulį, įneša pokyčių, kurie beveik nepastebimi, bet nujaučiami. Spektaklio pradžioje Džiugas Grinys atkuria Oskaro psichinę ir fizinę būseną iki smulkių fiziologinių detalių – kaip jis markstosi, vengdamas tiesioginio žvilgsnio, kaip laikosi atstumo, kad neprisiliestų, kaip jo rankos nuolat juda, o pirštai „rašo“ kiekvieną ištartą žodį ar skaičių. Jokio dirbtinumo ir teatrališkumo, jokių savitikslių efektų. Oskaro priepuoliai spektaklyje išspręsti labai subtiliai – spektaklio erdvę tiesiog užpildo Edgaro Mākeno kompozicija „baltasis triukšmas“, kažkoks tarpinis variantas tarp muzikos ir įtampos. Išorinė personažo išraiška palaipsniui slopinama, išsaugant psichofizinį Oskaro kitoniškumą. Mane nustebino visiškai netikėta lietuvių aktorių vaidyba. (Argi rastume bent vieną latvių kritiką, neturintį išankstinės nuomonės apie tai, kaip vaidina lietuvių aktoriai? Be to, turiu šiek tiek ir asmeninės patirties – stebėjau Liepojos teatro aktorių kurso studijas Klaipėdos universitete. Grįžę jie iš pradžių tiesiogine to žodžio prasme „nugludino kampus“, vaidindami visiškai kitu raiškos intensyvumu.) Intensyvu, bet... introvertiška. Ryšku ir santūru. Nieko nereikalingo. Less is more. Eglės Barauskaitės vaidinama Mama išvis nejuda, bet ši absoliuti statika dera su personaže, prisimenančia praeitį, puoselėjančia pasitikėjimą sūnumi, slegiama rūpesčių, kurių nevalia jam rodyti. Lygiai taip pat į save nukreiptas ir Vaido Jočio, vaidinančio kunigą Arvydą, žvilgsnis. Neturėdamas nei mentoriaus, nei auklėtojo savybių, jis yra tikras tarpininkas, mediumas, tarsi stokojantis savo balso. Paradoksas, kurio nemoku nei suformuluoti, nei aprašyti, yra tas, kad aktoriai sugeba vaidinti ramiai ir subalansuotai, nėmaž nevengdami ryškių spalvų ir plačių mostų. Ko verta vien Latvijoje žinomo aktoriaus Dariaus Meškausko ryškioji Janina su nertu ponču, gėle prie kreivai susukto turbano, įsikandusi cigaretę dantyse. Kai Oskaras prisiartina prie jos būsto, grėsmingai išnyra mėšlo šakės – čia nelandžios kiekvienas, kam tik šaus į galvą. Kalendorius tiesiog užmauna ant šakių smaigo raštelį su pasiūlymu, o tada nedrąsiai išlenda žeberklas su atsakymu. Janina įpila degtinės, užsiverčia ir sustingsta stiklinėmis akimis – toks „miegas“ ją ištinka kaskart, kai aplinkinis gyvenimas pabosta. Meškausko Janina į gyvenimą žvelgia su gražiu pragmatizmu: pasiima, ko reikia, dingsta, kai norisi pabūti kur nors kitur, o grįžta pavasarį. Kaip gėlė. Be minėtųjų keturių, kiti aktoriai vaidina po kelis personažus – tarsi vaikiškame žaidime vienodai rimtai perimdami kitas funkcijas, nesiskirstydami pagal lytis. Mykolas Urbonas užsideda ausinę kepurę ir tampa Leninu, užsimaukšlina dušo kepuraitę su šviesiomis garbanomis ir dalija išalkusiems sriubos dubenėlius virtuvėje. Renata Idzelytė yra ir virėjas Ģirtas, kuris paaiškina, kad nėra girtas – tiesiog toks jo latviškas vardas, – ir aistringa šokėja diskotekoje. Gyvenimas pasaulio užkampyje Reinis Suhanovas spektaklio erdvę sukūrė tarsi stebuklingą dėžutę arba (nors dabar ir nesinori vartoti šito palyginimo) „matriošką“ – viena kitoje telpa vis naujos mažesnės visatos. Kažkur išorėje egzistuoja didysis pasaulis, apie kurį byloja tik nenutrūkstamas judėjimas scenos gilumoje – nuo likusios žaidimo aikštelės jį skiria baliustrada su dekoratyvinėmis miesto detalėmis. Per Kalėdas tai lemputėmis mirgančios pirštinės. Tokias galima išvysti artimiausio Klaipėdai latviško miesto – Liepojos gatvėse. Kažkur ten šventė ir džiaugsmingas gyvenimas. Liepoja, mano akimis, įkvėpė visą spektaklio erdvę. Vidinis pasaulis, kuriame sukasi pagrindiniai ir mažiau svarbūs veikėjai, primena Karostą – užmirštą, į kertę nustumtą miesto dalį. Jokio išorinio panašumo nėra! Veikėjų gyvenamoji vieta – sąvartynas, kur vienoje vietoje sustumtos ir paliktos senos autopriekabos, kad nesimaišytų po kojomis ir būtų patrauktos iš akių. Čia nėra ne tik kur sklaidytis, bet ir kur pajudėti – visą laiką reikia spraustis pro šoną arba lįsti pro apačią. Tačiau pakėlus priekabos dangtį atsiveria dar viena, kur kas intymesnė erdvė. Joje tarp antklodėlių, siuvinių ir arbatos puodelių įsikūrusi Oskaro Mama. O atvyniojus ryškiai geltoną Janinos priekabos uždangalą, atsiveria lentynose dailiai išrikiuoti marinuotų agurkų stiklainiai. Sukiužusioje ligoninėje senas, amžiams pamirštas laidinis telefonas – ryškiai raudonas tarp pilkai nuskalbtų valstybinės įstaigos paklodžių ir pagalvių užvalkalų. Erdvė kinta kartu su spektaklio tėkme. Šios erdvės dalis yra ir kvapas. Vasarą užaugintos daržovės virsta sriuba, kurios aromatas bangomis ritasi per salę. (Vaišinami ir žiūrovai, bet sriubos greitai nebelieka.) Pirmojo veiksmo vasara baigiasi, kai tiesiai į žiūrovų salę įgriūva gerokai padauginusi Janina, ją išsiveda tvarkos prižiūrėtojai su lietuvišku užrašu „savivaldybės policija“ ant šviesą atspindinčių liemenių. Pastorius praneša, kad dėl techninių kliūčių skelbiama pertrauka. Antrajam veiksmui prasidėjus, kažkas su pūstuvu gainioja rudeninius lapus. Janina dingusi, o likusieji ją mini, sustatę žvakeles į tuščius trilitrinius agurkų stiklainius. Visa scena skendi virpančioje, rudeniškai liūdnoje šviesoje. Prasideda teatro sezonas, į miestą gastrolių atvyksta teatras. Scenos darbininkai tingiai traukia dūmą, ore pasklinda su niekuo nesupainiojamas „žolės“ kvapas. (Tikiuosi, tai buvo tik mano vaizduotė.) Atvykėliams padeda Oskaras – atsistojęs šviesos spindulyje, leidžia mums savo akimis stebėti atvežtinį spektaklį apie berniuką, kuris sumelavo mamai, kad matė elnią, sugadino merginai vestuves ir atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje. Artėja Kalėdos. Viename vagonėlyje įrengiama prakartėlė su Kūdikėliu Jėzumi ir nustebusiais Trimis Karaliais, kuriuos vaidina praeiviai. Tuomet ateina Naujieji metai ir atneša didžiausią diskomfortą, kokį esu patyrusi teatre. Laikrodis išmuša dvylika, ir... Elmāras Seņkovas leidžia nuskambėti „Dieve, laimink Latviją“ iki paskutinio akordo su pakartojimu. Scenoje siaučia šventinis apšvietimas, o aš sėdžiu žiūrovų salėje, viešame renginyje, ir be galo ilgas minutes bandau susitarti pati su savimi: ar likti sėdėti, nes tai juk spektaklis, vadinasi, ne mano gyvenimas, ar vis dėlto atsistoti ir galbūt kartu pakelti pusę salės, nes tai mano valstybės himnas. Tik vieną kartą, trečiame veiksme, jei atmintis manęs neapgauna, autopriekabos nurieda nuo scenos. Vėl ateina pavasaris. Priekaboms dingus, tarsi stebuklas ima kilti pripučiama pilis, virš jos straksi pripučiamas vienaragis, o galiausiai išsiskleidžia pripučiama vaivorykštė. Ten Oskaras ir kiti repetuoja spektaklį „Liūdesio technika“. Jis toks pat paprastas ir tiesmukas, kaip viskas, ką jie daro. Pjesė niekam nepatinka. Todėl ir žodžių nėra. Vienas loja. Kitas urzgia. Trečias susiraukęs apskritai pasitraukia į šalį. Likusieji šokinėja tarp spalvingų pripučiamų dekoracijų, virš kurių, tarsi angelas su trosu praskrieja Gražioji mergaitė, kuri tuoj tuoj kažką pasakys. Bet Oskaras nutraukia spektaklį, ir visas grožis pamažu subliūkšta, pradedant vaivorykšte. Kodėl reikia išmokti visus vardus Čia aš pagaliau priartėju prie to, ką slepia ar atveria Andrio Kalnozolo romano pavadinimas ir ką man atskleidė Elmāro Seņkovo pastatymas, – prie dieviškosios meilės, kuri neskirsto, nieko neatstumia ir neteisia, tiesiog myli. Oskaras išmoksta atmintinai visus kalendoriuje įrašytus vardus, kad žinotų ir kartu nežinotų, kuo vardu Gražioji mergaitė. Kad galėtų ją mylėti ir priimti kaip bet ką kitą. Kaip kiekvieną. Spektaklis – tai Oskaro kelionė, į kurią jis kviečia visus, kurie pasirengę priimti kitus tokius, kokie jie iš tikrųjų yra. Kurie pasirengę mylėti ne abstrakčiai visus, o labai konkrečiai – kiekvieną. Oskaras įsikinko į vieną iš priekabų, kurią kiti prikrovė jiems svarbiausių dalykų, ir išvyksta. Kurį laiką dar suka ratus po sceną, tada nuvažiuoja į gilumą ir pranyksta tamsoje. Lieka tik dvi mirksinčios raudonos lemputės. Oskaras-Kalendorius mane šaukia. Ar išgirsiu? Ar pakilsiu? Ar eisiu kartu? Iš latvių k. vertė Laura LAURUŠAITĖ

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama