Jūratė GRIGAITIENĖ. EITI Į ŠVIESĄ, BŪTI ŠVIESOJE

Jūratė GRIGAITIENĖ. EITI Į ŠVIESĄ, BŪTI ŠVIESOJE...Klaipėdos dramos teatre sukurtas spektaklis pagal populiarų latvių rašytojo, aktoriaus, režisieriaus Andrio Kalnozolo romaną „Mane vadina Kalendoriumi“, kuris 2021 m. pelnė Latvijos literatūros metų premiją. Lietuviškai knyga išleista 2022 m. (vertėjas Laimantas Jonušys, leidykla Odilė). Spektaklio režisierius Elmāras Seņkovas gerai žinomas ne tik Latvijoje, bet ir Lietuvoje – Klaipėdos dramos teatre pastatytas spektaklis „Mama Drąsa“ pagal Bertolto Brechto pjesę „Motušė Kuraž ir jos vaikai“ 2019 m. pelnė du Auksinius scenos kryžius (už režisūrą, o aktorius Darius Meškauskas už pagrindinį vaidmenį). Latvių kūrybinė grupė ir Klaipėdos dramos teatro aktoriai susitinka ne pirmą kartą, tad Kultūros barai siūlo susipažinti su spektaklio „Mane vadina Kalendoriumi“ lietuvių ir latvių teatrologių recenzijomis. Jūratė GRIGAITIENĖ EITI Į ŠVIESĄ, BŪTI ŠVIESOJE Elmāro Seņkovo spektaklis „Mane vadina Kalendoriumi“ Klaipėdos dramos teatre Mane vadina Kalendoriumi“ – trečias latvių režisieriaus Elmāro Seņkovo spektaklis Klaipėdos dramos teatre. Viename interviu režisierius prisipažino, kad planavo savo šalyje kurti spektaklį pagal didelio populiarumo Latvijoje sulaukusį Andrio Kalnozolo romaną, tačiau nespėjo, nes tai padarė kitas režisierius. Todėl labai apsidžiaugė, gavęs Klaipėdos dramos teatro vadovo Tomo Juočio pasiūlymą imtis inscenizacijos kartu su uostamiesčio aktoriais. Režisieriui šiame spektaklyje buvo svarbu kalbėti ne apie globalias pasaulio problemas / kolizijas, bet apie visų užmirštus, paraštėse atsidūrusius vienišus, senyvus mažo miestelio gyventojus, kurių nepastebime ne tik televizijos ekranuose, socialinių tinklų margumyne, bet ir kasdienybėje. Knygoje galima įžvelgti autobiografinių bruožų, nes autorius pats kilęs iš nedidelio miestelio, kai kurių personažų prototipus praturtinęs menine išmone, panaudojo savo romane. Kalnozolas neslepia, kad rašydamas jautė ypatingą ryšį su Aukštesne jėga ir net iš anksto nuspėjo sukursiąs geriausią metų romaną Latvijoje. O į teatro sceną po daugybės depresyvių, tamsių spektaklių sugrįžo jautri istorija, persmelkta šviesos, vilties, tyrumo ir meilės. Premjeros dieną palaikyti tautiečių atvykusi žymi latvių režisierė Mara Kimele džiaugėsi jauno, tačiau brandaus ir talentingo savo mokinio pastatymu Klaipėdos dramos teatre. Seņkovas, pasak Kimeles, ne tik gabus režisierius, bet labai geranoriškas, žmogiškas, neturintis savyje agresijos ar pykčio. Tai gana reta šiuolaikiniame meno pasaulyje. Elmāras kadaise daug dirbo su mokiniais, todėl turi kantrybės, supranta aktorius, neįspraudžia jų į griežtus režisūros rėmus. Didelė laimė, kai iš scenos sklinda pozityvi energija, kurią spinduliuoja charizmatiškas pagrindinio vaidmens atlikėjas Džiugas Grinys. Menas turėtų padėti žmonėms išgyventi sudėtingame pasaulyje, o ne juos mokyti, šokiruoti, bauginti... – per mudviejų pokalbį pabrėžė Mara Kimele. Ir pats spektaklio režisierius pripažįsta, kad sujauktame, neretai košmarą primenančiame šiandienos pasaulyje publika išsiilgusi herojų, kuriais būtų galima sekti, tikėti ir pasitikėti, nes jie kovoja su blogiu ne brutalia jėga, o tyra siela, gerumu ir besąlygiška meile. Teatras „kaip veidrodis šiuo metu atspindi daugiausia blogį, manau, kad žiūrovams, visiems mums reikia atsvaros jam“. Kalnozolo romanas suteikė pozityvų vektorių, kokio šiandien labai trūksta literatūroje, teatre ir apskritai gyvenime. Naivumas, tyrumas, gerumas, jautrumas laikomas ne silpnybe, o stiprybe. Būtent tokio pozityvaus herojaus pavyzdį atliepia pagrindinis romano ir spektaklio veikėjas neįgalus jaunuolis Oskaras. Jis atrodo šiek tiek nerealus, iškritęs iš šiuolaikinio gyvenimo, primenantis archetipinį pasakų personažą kvailelį, trečią brolį. Tyra vaiko siela žvelgdamas į pasaulį, siekia utopinių, tačiau kilnių tikslų – suburti vienišus žmones draugėn, įveikti socialinę atskirtį. Tai naujas, gana netikėtas herojus, o kartu meninė pozicija šiuolaikiniame lietuvių teatre. Spektaklyje „Mane vadina Kalendoriumi“ nemažai dėmesio skiriama tikėjimo, religijos, bažnyčios klausimams. Dvasinę vertikalę įprasmina scenos viduryje dažnai įsižiebiantis, iš viršaus krintantis šviesos spindulys, kuris yra ne tik vizualus akcentas, bet ir tampa ryšio su Aukštesne jėga, ėjimo į šviesą, buvimo šviesoje simboliu, gražia metafora (šviesų dailininkas Nikas Ciprusas). Šviesios energijos pulsavimas, juntamas per visą spektaklį, persiduoda ir žiūrovams. Šiame iš aukštai sklindančios šviesos sraute dažnai atsiduria pagrindinis veikėjas Oskaras, kai sako prasmingus monologus apie tikėjimą, meilę ir viltį. Nedideliame Latvijos miestelyje, kuriame visi vienas kitą pažįsta, gyvenantis keistuolis, negalią turintis Oskaras turi fenomenalią atmintį. Gali akimirksniu išvardyti visų metų kiekvienos dienos moterų ir vyrų vardadienius, todėl aplinkinių yra vadinamas Kalendoriumi. Oskaro vaidmenį sukūrė jaunas Klaipėdos dramos teatro aktorius Džiugas Grinys, žiūrovams jau gerai pažįstamas iš spektaklių „Storas sąsiuvinis“, „Sugrįžimas“ bei didelio populiarumo Lietuvoje sulaukusio filmo „Pietinia kronikas“ pagal Rimanto Kmitos romaną, kur suvaidino pagrindinį herojų. Nuo pirmos spektaklio akimirkos prikaustė dėmesį jauno aktoriaus gebėjimas organiškai persikūnyti į kuriamą personažą. Neretai net garsūs aktoriai, atradę vieną sėkmingą sceninį tipažą, pradeda jį tiražuoti iš vieno spektaklio į kitą, nenutoldami nuo savosios tapatybės per visą aktyvios kūrybinės veiklos laiką. Aktorius Džiugas Grinys kiekviename vaidmenyje vis kitoks, ieškantis kuriamo vaidmens grūdo, o jį radęs drąsiai neria į pačią vaidmens gelmę. Spektaklio „Mane vadina Kalendoriumi“ struktūrą sudaro Oskaro vienerių metų dienoraščio verbalinė rekonstrukcija. Epinio pasakojimo leksika gana sudėtinga, reikalaujanti ypatingo susitelkimo, profesinio meistriškumo. Aktoriui teko didžiulis krūvis įvaldyti daug romano teksto, iššūkis kuriant jautrios psichikos, nestabilios emocinės būsenos, sutrikusios motorikos jauno žmogaus sceninį charakterį. Tai ne paviršutiniškas, o psichologiškai motyvuotas, gilus neįvardytą negalią turinčio vaikino paveikslas. Kai aktorius šiek tiek pasuka galvą ar nežymiai judina spazmų / nervinio tiko pažeistus rankų pirštus, negalime atitraukti akių ir patikime organiškai kuriama scenine tiesa čia ir dabar. Aktorius nė akimirkai nepamiršta savo personažo, empatiškai susitapatina su tuo keistuoliu, žvelgiančiu smalsiu, naiviu, tyru vaiko žvilgsniu labai natūraliai, be išankstinių nuostatų, etikečių klijavimo, aplinkinių smerkimo. Panašu, kad jaunas aktorius Grinys turi ne tik fenomenalią atmintį, kaip jo personažas Oskaras, bet ir gerai išvystytą, gal net absoliučią teatrinę klausą, pro kurią nepraslysta jokia netikra nata scenoje. Senokai mačiau ilgame, tačiau tikrai neprailgusiame, keturių su puse valandos trukmės spektaklyje tokį subtilų, gilų vaidmenį, atskleistą iš esmės per monologais paremtą verbalinę raišką, be didesnių režisūrinių pastiprinimų ar kitų įmantrių sceninių efektų. Visi mažo miestelio gyventojai, išskyrus Oskaro mamą Klarą ir pastorių Arvydą, atrodo kažkokie netikri, pernelyg teatrališki, butaforiniai. Iš pradžių šis spalvingas maskaradas net erzino, trikdė, nederėjo su psichologiškai giliu, jautriu Oskaro atrastu ir žiūrovams transliuojamu teatro kodu. Tik vėliau suvokiau, kodėl režisierius specialiai sutirštino spalvas, hiperbolizavo pagrindinį veikėją supančius žmones ir įvykius. Nes visi kiti personažai ir yra netikri, lakios Oskaro vaizduotės fantomai, emocinėje atmintyje išlikę / iškylantys vaizdiniai, tarsi kokios pusiau realios, pusiau išgalvotos pasakų ar sapnų būtybės. Mažo latvių miestelio gyventojai yra tokie, kokius atviru vaiko žvilgsniu pamatė ir dienoraštyje aprašė Oskaras, perleidęs per savo itin jautrios sielos filtrą. Panašiai fantasmagoriškai atrodo šiame spektaklyje ir Oskaro kuriamas miestelio bendruomenės primityvaus teatro modelis pagal pirmąkart gyvenime matytą Henriko Ibseno „Perą Giuntą“. Teatras teatre iškyla kaip nesibaigiančios laimingos vaikystės žaidimų ar spalvoto sapno tęsinys, iš pirmo žvilgsnio visiškai nederantis suaugusiam vyrui. Oskaro režisuotas vaidinimas pabrėžtinai neprofesionalus, su ryškiais, keistais personažais, veikiančiais spalvingų, įspūdingo dydžio pripučiamų dekoracijų fone. Keistuolio Oskaro naivaus teatro tikslas nėra stebinti žiūrovus meniniais pasiekimais, o priemonė, vienijanti gražiai bendrystei vienišus, niekam nereikalingus, nuo aktyvaus socialinio gyvenimo atskirtus miestelio žmones. Kaip ir Oskaro spontaniškai sumanyta sriubos dalijimo akcija – siekiama ne tik pamaitinti alkstančius, bet ir telkti bendruomenę. Spektaklyje „Mane vadina Kalendoriumi“ atskleistas ypatingas mamos ir jos neįgalaus sūnaus ryšys. Mama Klara (akorė Eglė Barauskaitė) rami, tyli, visada esanti šalia, akies krašteliu stebinti savo didelį vaiką. Taupiomis priemonėmis atskleidžia nuolatinį rūpinimąsi vienturčiu, likimo nuskriaustu sūnumi, ypač nerimą dėl miglotos jo ateities, kai motinos jau nebebus šalia. Aktoriaus Vaido Jočio kuriamas miestelio pastorius Arvydas tėviškai auklėja ir globoja Oskarą. Paskatina vaikiną rašyti dienoraštį, rasti svarbiausią dienos žodį, tačiau bažnytinės tiesos, sklindančios iš pastoriaus lūpų, atrodo kiek sustabarėjusios, lyginant su Oskaro gyvu pavyzdžiu ir prasmingais darbais – sriubos dalijimu, bendruomenės teatro įkūrimu, skambučiais vienišiems žmonėms. Janina, kurią įkūnijo Darius Meškauskas, – vienintelė tikra draugė, su kuria sunkiai komunikuojantis Oskaras randa bendrą kalbą. Užsimezgus bičiulystei, siautulingoji Janina padrąsina Oskarą veikti, nebijant siekti savo tikslų. Latvių režisierius Seņkovas antrąkart pakvietė aktorių Meškauską sukurti ekstravagantišką moters vaidmenį. Pirmąkart jis įkūnijo karingąją Mamą Drąsą spektaklyje pagal Brechto pjesę „Motušė Kuraž“. Vaidinime „Mane vadina Kalendoriumi“ 95-erių metų gyvybingoji Janina priminė pasakose sutinkamą ūsuotą, piktą, griežtą, bet teisingą raganą, kuri regi neteisybę, atskiria tiesos / melo, gėrio / blogio daigus. Neatsitiktinai daug metų augina aguročius, tokiu neįprastu būdu išreikšdama meilę ir dėkingumą artimam žmogui, kuris prieš iškeliaudamas iš šio pasaulio nerašytu testamentu paliko jos delne saujelę šio augalo sėklų. Tai Tikėjimo, Vilties ir Meilės sėklos. Lenino pravarde prisistatantis Leo (Mykolas Urbonas) yra iškritęs iš šiuolaikinio gyvenimo ritmo, gyvena praeities šešėliuose. Netikėtas pokalbis senu laidiniu telefonu su Oskaru ir įsitraukimas į spektaklio kūrimą prikelia senolį iš letargo miego naujam gyvenimui. Komiškai atrodo gerokai padėvėtais kailiniais vilkinčios, peruką užsimaukšlinusios Ruozės (Toma Gailiutė) pastangos valdyti situaciją, jos bandymai atgaivinti praeityje buvusio prašmatnaus, sėkmingo gyvenimo likučius ir nublankusio moteriško savo žavesio kerus. Maiga, storulė, bedantė linksmuolė (Simona Šakinytė), optimizmu siekia praskaidrinti kitų tokių pat vienišų miestelio gyventojų kasdienybę. Išsiskiria aktorės Justinos Vanžodytės sukurta laisvo elgesio panelė Vikija, kelis sykius nesėkmingai bandanti sugundyti naivuolį Oskarą. Aktorė ypač plastiška, atlieka scenoje beveik akrobatinius triukus. Kūno plastikos virtuozė, maksimaliai išnaudojanti jai skirtas sceninio laiko minutes, kad atskleistų gražios, bet klystkeliais einančios, nelaimingos jaunos merginos tipažą. Vikiją ir visus miestelio žmones Oskaras priima tokius, kokie yra be krislelio kritikos ar smerkimo. Toks šių laikų Kristus, kovojantis už gėrį ne kalaviju, o atjauta ir besąlygiška artimojo meile. Spektaklio scenografas Reinis Suhanovas pripildė sceną tikromis automobilių priekabomis. Scenovaizdis iš pradžių atrodo sunkus, gremėzdiškas. Sukuriama ankšta, nejauki, net grėsminga aplinka, kurioje nėra vietos pagrindiniam veikėjui Oskarui. Priekabų panaudojimas labai funkcionalus, mobilus, greitai sukuriantis skirtingas veiksmo vietas: Oskaro namų kambarys su fotelyje prie toršero sėdinčia mama, ligoninės palata, bažnyčia su kryžiumi ar Betliejaus prakartėle Kalėdų išvakarėse, Janinos buveinė su lentynose išdėliotais marinuotų aguročių stiklainiais. Spektaklio pabaigoje scenoje lieka tik viena priekaba, virstanti karstu-katafalku, nugabenančiu mylimą Mamą į amžinojo poilsio vietą. Nuolatinis priekabų judėjimas scenoje sukuria nestabilios, be paliovos kintančios šiuolaikybės įvaizdį – nėra tvirto pagrindo po kojomis. Tik spektaklio finale, kai Oskaras iškeliauja iš miestelio, atsiveria horizontas kaip būsimų gerų jo darbų pažadas. Manau, šiandien teatre ne tiek svarbios naujų meninių išraiškos priemonių paieškos, kiek amžinųjų bendražmogiškų vertybių susigrąžinimas. Andrio Kalnozolo romane aprašytas keistuolis Oskaras – naujasis šių dienų herojus, vedantis paskui save kitus. Paradoksalu, kad tikrąjį humanizmą dienoraštyje skleidžia negalios kamuojamas žmogus. Naujausioje klaipėdiečių premjeroje „Mane vadina Kalendoriumi“ pasėtos šviesos, gėrio, meilės sėklos dygsta ir brandina gyvybiškai reikalingus žmogiškumo vaisius. Kaip sakoma Šventajame Rašte, „Medį pažinsi iš jo vaisių“.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama