Vytautas TUMĖNAS. KĄ REGI ,,REGĖTOJAI“

Vytautas TUMĖNAS. KĄ REGI ,,REGĖTOJAI“...Naują dailininko Tado Gutausko (TaDo) tapybos ir skulptūrų kolekciją ,,Regėtojai“ papildo kompozitoriaus Kipro Mašanausko ir perkusininko Arkadijaus Gotesmano muzikinė kompozicija. Vaizdo ir garso instaliacija siekiama įtraukti žiūrovus į kitokio pobūdžio realybę, susijusią su pirmapradžiais pasąmonės archetipais, vaizdiniais, garsais ir muzika. Keliant klausimą, kas iš esmės yra tikra ir svarbu, atkreipiamas dėmesys į regėtojus, matančius, nujaučiančius, suprantančius giliau ir toliau laike. Kūrėjas tiki, kad regėjimo galia slypi sielos gelmėse. Taigi dailininko sukurti „Regėtojai“ – ne tiek archajiškos praeities šešėliai, kiek būtyje slypinti galybė, liudijanti dvasinį sielos ir gamtos ryšį. Perfrazuojant TaDo mintis, akivaizdu, kad civilizacijos progresą liudija sparti elektronikos ir technologijų pažanga, tačiau žmonijos dvasiniai gebėjimai kažin ar išaugo, veikiau priešingai – atrodo, ji nė kiek netobulėja. Todėl ilgimasi tokios dvasinės tikrovės, kurioje yra vietos vaikystės svajonėms, sapnams, prigimčiai, tokios būties, kur atgyja mitologinis, pasąmoninis pasaulis... Tą patirti dailininkui atrodo prasmingiau negu sėdėti prie kompiuterio, skaitant naujienų portalus, skaičiuojant pinigus. Gutausko tapyba (7 paveikslai) išsiskiria ženkliškumu, ikoniniu monumentalumu, dekoratyvumu, tradicijos ir šiuolaikybės jungtim. Ji sklidina įslaptintų prasmių, pagoniškų ir krikščioniškų simbolių, archetipų, piktogramų, raštų, zoomorfinių ir biomorfinių simbolių. Aliejiniais dažais ant drobės nutapyti didelio formato paveikslai šiuolaikiškai interpretuoja prigimtinių kultūros ir gamtos pavidalų magiškas, mitologines, simbolines, perkeltines reikšmes. Ženkliškuose spalvinguose TaDo paveiksluose atpažįstame įvairius dramatiškus apeiginius transo, aukojimo, pasiaukojimo, gėrio ir blogio kovos, apvaisinimo ir numarinimo veiksmus. Herojais tampa kariai, medžiotojai, žvejai, šokėjai, net mitologiniai archetipiniai gyviai. Šie tapytojo kūriniuose primena gamtos dvasias, prilygstančias Gyvybės medžiui ar apnuogintai žmogaus sielai, o gal šventikus-regėtojus, kurie reiškiasi kaip tarpininkai tarp žemiško ir anapusinio mitinio pasaulio. Tarp kūno ir dvasios, tarp praeities, dabarties ir ateities (,,Pranašas“, 2023). 10 bronzinių skulptūrų (kai kurios patinuotos, kitos dažytos spalvotu emaliu), kupinos džiaugsmo, pokštavimo, gaivalo, atrodo tarsi monumentalūs paminklai, hipertrofuotai teigiantys esmines gyvybines galias. Apstu prigimtinio, pirmapradžio archetipiškumo, susijusio su gyvūnija (,,Kuršių žynė“, 2023; ,,Gelmių šamanas“, 2023), augalija (,,Miško šamanas“, 2024), su stichijomis – ugnimi (,,Didysis liepsnų šamanas“, 2023), vandeniu (,,Lietaus šamanas“, 2024, ,,Upės dvasia“, 2024), viską gaubiančiu oru, vėju, dangumi (,,Žvaigždžių regėtojas“, 2024). Jausmingi antropomorfinių būtybių pavidalai išreiškia augalų, gyvūnų bei archetipinius dvasinius pradus. Skulptūrų formos įkūnija burtininkus ar dievybes – moteris, vyrus, augalus, gyvūnus, asocijuojasi su antropologine pasaulio daile: primena archajinį Afrikos, Azijos, Amerikos indėnų ar indų meną. Nesunku atpažinti tam tikrus šamanų meno, totemizmo sandus, kokių gausu ir lietuvių etninės kultūros archajiškuose kloduose, – tai žuvų, paukščių, augalų, ugnies, upių sielos ar jų regėtojai, šventikai, dievybės. Tado Gutausko kūrinių estetikoje galima įžvelgti ne tik pirmapradžio gaivališkumo, archetipinio mitologiškumo, bet ir vaikiško nuoširdumo, spalvingumo, būdingo naiviajam menui, o drauge tik suaugusiesiems suprantamo lytinio žaismingumo ar kovingumo (,,Čia ir anapus“, 2024; ,,Išsilaisvinimas“, 2023; ,,Vakaras prie vandenyno“, 2024). Fantasmagoriškos jo sukurtų tapybinių ir skulptūrinių būtybių povyzos išreiškia pasąmonės klodus, tam tikrą pirmykštę religinę egzaltaciją (,,Vizitas pas Šamaną“, 2023), transcendenciją (,,Čia ir anapus“; ,,Pranašas“, 2023; ,,Gelmių šamanas“, 2023), maginę galią bei eschatologiją (,,Išsilaisvinimas“, 2023; ,,Šviesos pasiuntiniai“, 2023; ,,Juodosios jūros gelmėse“, 2023). Greta liaudies kultūrai būdingo subtilaus ar skambaus kolorito, šioje kolekcijoje sugyvena popartui būdingas šiuolaikinis primityvumas, spalvų atvirumas. Tobulai nugludintos, blizgios it pažangaus bionikos dizaino kūriniai, bronzinės skulptūros savitai išreiškia aktualią pramoninės bei ekologinės estetikos jungtį. Dailininkas čia pasitelkia platų dvilypį meninės išraiškos spektrą – nuo archajinio religinio dvasingumo, naiviojo primityvizmo, etninio antropologiškumo iki modernaus technogeninio profesionalumo, popartinio primityvumo ir lakoniškumo. Archaika, dabartis ir ateitis susitinka Gotesmano ir Mašanausko kuriamoje garsų erdvėje. Tai tarytum mistinis tiltas tarp šamaniškų vizijų ir nuolatinio ateities nežinomybės nerimo. Muzikai, pasitelkdami magiškų instrumentų rinkinį, tarsi groja dabartį, remdamiesi praeities garsais, kurie virsta naujoviška savitai atliekama garsų sistema. Giluminis ryšys su gamta, suvokiant ją kaip gyvą ir dvasišką, pasak Mircea Eliade’s, būdingas šamanizmui, kurio estetika dailėje pasireiškia, vaizduojant žmones ir gamtą ne kaip materialų objektą, bet kaip dvasinį, simbolinį fenomeną. Šamanai, pasitelkdami ekstazę, meditaciją, regėjimus, susisiekia su aukštesnėmis dvasinėmis sferomis. Panašiai ir menininkai siekia transcendencijos, anapusiškumo, intuityviai siedami prigimtinį gamtos ir žmonijos šventumą, ar apskritai visas dvasines dimensijas. Pasitelkdami šamaniškumą, pagoniškus ar magiškus vaizdinius, simbolius, ženklus, muzikos garsus, kūrėjai gali aktualiai išreikšti ne tik asmenines patirtis, bet ir intertekstualiai interpretuoti kultūrinio bei religinio paveldo tradicijas, liudydami globalią šiuolaikiškumo ir archajiškumo jungtį. Tado Gutausko paroda sostinėje, AP galerijoje, veiks iki balandžio 27 d. dienos

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama