Arvydas KAŽDAILIS. LIETUVOS VALSTYBINGUMO ATSPINDŽIAI HERALDIKOJE (3)

Arvydas KAŽDAILIS. LIETUVOS VALSTYBINGUMO ATSPINDŽIAI HERALDIKOJE (3)...Burbuliatoriai Burbuliatorius, kaip žinome, yra įrankis leisti muilo burbulus pavėjui. Toks apibūdinimas, mano manymu, gerai tinka, įvardijant pagrindines ilgalaikių nesėkmių aikštėje priežastis. Nors kiek pritilę, bet ir šiandien viešojoje erdvėje liejasi „nuomonių“ šia tema srautai. Pasisako nei heraldikos, nei architektūros specifikos neišmanantys istorikai (Alfredas Bumblauskas, raginęs Lukiškių aikštei „pagaliau padaryti normalų arklį“), žurnalistai (Edmundas Jakilaitis) arba kas netingi. Kaip Lukiškių aikštę sudarkė Vilniaus savivaldybė su rangovais Infes ir UAB „Pajūrio statyba“, architektas Audrys Karalius apibūdino tiesiai šviesiai: „Komunalininkų balius“. Architektas Algis Vyšniūnas tvirtina: „Pagrindinė valstybės aikštė yra tautos brandumo indikatorius, todėl socialinį užsakymą turi formuluoti valstybinės institucijos. Ar tai įmanoma? Vargu, nes matant dabartinį Lietuvos politinį peizažą, neatrodo, kad kam rūpėtų aikštės ir paminklo reikalai… Visų pirma būtina galutinai atsakyti į klausimą, kam priklauso Lukiškių aikštė? Tai yra pagrindinė Lietuvos valstybės aikštė ar Vilniaus miesto savivaldybės bendro naudojimo erdvė? Išskirtinis viso ilgo proceso bruožas, kad nei urbanistinių, nei architektūrinių, nei meninių varžytuvių, susijusių su Lukiškių aikštės formavimo klausimais, nebuvo, visas problemas bandyta spręsti ne profesinės diskusijos, bet formalių procedūrų arba teismų keliu.“ Apie aikštės ansamblio formavimo principus Kuriant pagrindinį simbolį, būtina paisyti urbanistikos, architektūros ir heraldikos dėsnių, nes pati idėja yra heraldikos objektas. Pagrindinio sakralaus objekto statyti žemyn einančioje plokštumoje (kaip aikštė suformuota dabar) negalima. Jis neturi būti dedamas nei ant žemės, nei nuošaliai. Negalima kurti didelės raitelio skulptūros, nes tradiciškai tai reiškia konkretų valdovą ar asmenį. Tai atskiras paminklo žanras. Todėl, kad ir kokio dydžio būtų raitelio skulptūra, Lukiškės vis tiek netaps valstybės aikšte. Architektūrinis aikštės ansamblis Valstybės aikštė privalo akcentuoti ne kurį nors vieną laisvės kovų etapą, ji turi būti skirta VISIEMS, žuvusiems už Lietuvą. Visa aikštės ansamblio kompozicija derintina su istoriškai susiformavusia centrine, simetriška aikštės erdve. Architektūrinės formos ir detalės turi laikytis Lietuvos herbo spalvinės gamos. Manau, visi akmeniniai aikštės objektai turėtų būti iš raudono granito, metaliniai – sidabriški. Į ansamblį natūraliai įsilietų buvę Gestapo ir KGB rūmai, Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia su karilionu, 1863 m. sukilėlių bausmės vieta ir Aukų gatvėje jau esantys paminklai tremtiniams, politiniams kaliniams. Ansamblį formuojant, galima taikyti modernią ar tradicinę, amžių patikrintą stilistiką, tačiau būtina laikytis visų tradiciškai susiklosčiusių, tokiems ansambliams būdingų sudėtinių dalių. Reprezentacinė aikštės dalis – su aikštės centre aukštai iškeltu valstybės simboliu; su Amžinąja ugnimi visiems, žuvusiems už Lietuvos laisvę; su svarbiausių mūšių datomis; su valstybės idėją teigiančiais bareljefais, su garbės sargyba ir tradiciniu jos ceremonialu. Rekreacinė aikštės dalis prasideda už pagrindinio idėjinio centro trimis laipteliais žemiau; su požeminėmis patalpomis sargybos kariams ir aptarnaujantiems; su simetriška takų ir želdinių kompozicija. Litvinizmas Ne viskas, ką saugome ar kuriame, kaimynams patinka. Ne itin seniai Lenkija kūrė Litwa srodkowa, dabar Baltarusijos opozicija skelbia litvinizmą. Tarpukario Lietuvai paskelbus žemės reformą, elitas, daugiausia bajorai, pabėgo į Lenkiją, mano bendrapavardė Každailevičiūtė Kaune buvo teisiama už dalyvavimą antivalstybinės POW veikloje. Todėl džiaugiuosi, kad esame savarankiška, demokratinė valstybė, turime net lietuvišką Bajorų sąjungą, kurios padaliniai palaiko ryšius su pasaulio archyvais, dalyvauja tarptautiniuose renginiuose. Jau kuris laikas atidžiai stebime baltarusių siekį turėti savo valstybę. Kaip įprasta, tokiu virsmo laiku atsiranda įvairių grupuočių ir jų deklaracijų. Būdami kaimynai, atidžiai jas stebime, nes privalome turėti supratimą, kas dedasi, istorinį ir politinį požiūrį aiškiai skirdami nuo populizmo. Tiesa tokia – tik Lietuva buvo LDK įkūrėja ir yra tiesioginė valstybingumo paveldėtoja. Tą liudija pats pasaulyje žinomas pavadinimas: LIETUVOS Didžioji Kunigaikštystė. Protėvių įkurtas Vilnius visada buvo ir bus Lietuvos valstybės sostinė. Būsimoji Baltarusijos valstybės teritorija buvo LDK sudėtyje, bet baltarusiai nėra valstybingumo paveldėtojai. Teiginiai, esą lietuvių nėra ir niekada nebuvo, yra antimoksliniai, neigiantys lietuvių, realių istorijos dalyvių, vaidmenį, kurstantys nesantaiką tarp abiejų tautų. Dėl aukščiau išdėstytų priežasčių ir dėl slaviškos baltarusių kalbos, būsimos baltarusių valstybės piliečių vadinti „litvinais“ negalima. Neigdami šią istorinę tiesą, baltarusių populistai siekia tapti valstybingumo paveldėtojais. Istorijos mokslas teigia, kad baltarusių etnosas susidarė rytiniame baltų areale, nuolatos įsiterpiant slavų migrantams. Su tuo negalima nesutikti. Nesuslavintų baltiškų vietovardžių ir vandenvardžių šiandieninėje Baltarusijoje gausu. Nesunkiai galima apskaičiuoti, kokiu greičiu į Vakarus, kilometrais per dešimtmetį, slenka riba tarp šių dviejų etnosų. Tikėtina, baltarusiams sukūrus savo valstybę, ši riba stabilizuosis. Baltarusijos laisvės kovotojų šiandien naudojami būsimos valstybės simboliai, herbas ir vėliavos, būtų galimi, kadangi gudai priklausė LDK. Heraldikos požiūriu jie daugiau ar mažiau teisingi ir turi pakankamai skirtumų nuo atitinkamų Lietuvos valstybės heraldikos objektų tiek simboliais, tiek spalvų gama. Kad esmingiau skirtųsi nuo Lietuvos herbo, geriausias variantas būsimos valstybės herbe būtų sukeisti vietomis raitelio ir skydo spalvas. Tikintis gerų santykių su būsima kaimyne Gudija, būtų geriau, jei šiandien pradėtume tartis. Atšventėme Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Šiandien mūsų šalis sutvirtėjusi ir išgražėjusi. Kaip niekada anksčiau, turime stiprią valstybę nuo Vilniaus iki Klaipėdos, esame pakankamai turtingi. Nederamai sprendžiamos Lukiškių aikštės problemos tapo visos Lietuvos skauduliu. Jau turime valstybės Prezidento patvirtintą Pagrindinės reprezentacinės aikštės įstatymą, bet aikštės idėja užmiršta. Visada buvo ir bus valstybei svarbių uždavinių, bet skirdami daug dėmesio saugumui ir materialiniams poreikiams pamiršome tautai svarbius dvasinius dalykus, kurie dabar, kylant grėsmei iš Rytų, galėtų tapti mūsų minkštąja galia. Gaila, neišmokome protingai naudotis demokratijos teikiamomis galimybėmis, leisdami populistams ir valdininkams savivaliauti aikštėje, nepaisant nei visuomenės protestų, nei specialistų patarimų. Akivaizdu, kodėl per visus trisdešimt penkerius metus nesukūrėme Pagrindinės reprezentacinės valstybės aikštės ir toliau neįstengiame to padaryti. Esu tik dailininkas, bandau rašyti, nes man rūpi. Kodėl vis apie trūkumus, klaidas? Argi nematau, kiek gero Lietuvoje sukurta? Matau, bet kalbu apie klaidas, nes jos kelia chaosą ir pyktį, o valstybei reikia sutarimo ir tvarkos.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama