Arvydas KAŽDAILIS. LIETUVOS VALSTYBINGUMO ATSPINDŽIAI HERALDIKOJE (2)

Arvydas KAŽDAILIS. LIETUVOS VALSTYBINGUMO ATSPINDŽIAI HERALDIKOJE (2)...Lietuvos heraldikos komisija Nors tarpukariu Lietuvoje profesionaliosios heraldikos nebuvo, antrąkart atkūrę valstybę, humanitarinių mokslų daktaro Edmundo Rimšos iniciatyva jau turime brandžią, maždaug Vidurio Europos lygio, heraldiką. Nuo 1990 m. gegužės 30 d. Lietuvos valstybės, jos institucijų ir municipalinės heraldikos klausimus sėkmingai sprendžia Lietuvos heraldikos komisija prie valstybės Prezidento, kuris tvirtina LHK sudėtį. Jos veikla ir funkcijos apibrėžtos, deja, nenurodyta, kam priklauso spręsti įsisenėjusius ir kylančius naujus esminius valstybės heraldikos klausimus. Esant tokiai padėčiai, atsiranda vakuumas, jei LHK neišsako savo, kaip valstybės ekspertės, požiūrio. Verta paminėti įsisenėjusias problemas pirmiausia dėl valstybės simbolikos. Lietuvai reikia turėti Didįjį valstybės herbą, ne vien „litvinizmo“ ir Baltarusijos opozicijos svarstymų, koks bus jų valstybės herbas, kontekste. Būta atvejų, kai man pačiam teko per pažintis imtis iniciatyvos, kad apsaugočiau dabar populiarią, tačiau tik atskiru įstatymu įvardytą Istorinę valstybės vėliavą nuo tariamų kitų jos paveldėtojų galimų pretenzijų. Šiandien ji tikrai būtų kaimynų geidžiamas simbolis. Lietuvos konstitucijoje būtina ją įvardyti kaip Valstybės, o trispalvę kaip Nacionalinę vėliavą. Konstitucijos preambulėje trispalvė įvardyta ir kaip Valstybės, ir kaip Nacionalinė vėliava. Būta atvejų, kai šiais klausimais į mane (gal kaip į veteraną?) kreipėsi aukšti valstybės pareigūnai, bet jokių veiksmų nesiėmė... Kaimyninėse, seną valstybingumą turinčiose šalyse valstybės herbai yra su puošnia aplinka. Estija turi du variantus – ir įprastą herbą, ir su ąžuolo lapais, Latvija naudoja net tris valstybės herbo variantus: įprastą, vidutinį ir didįjį. Nuo 1990 m. iki šiol esu sukūręs nemažai Lietuvos didžiojo herbo variantų, bet nė vieno, nesant nurodymo iš valstybės vadovų, iki šiol neaptarė Lietuvos heraldikos komisija. Lietuvos herbas Valstybė nuo seno yra jos piliečių namai, teikiantys apsaugą, todėl valstybės herbas yra sakralus simbolis. Europos valstybių herbai pavadinimų neturi – tai sena heraldikos tradicija. Lietuvos herbo pavadinimas „Vytis“ yra lenkiška tradicija, prigijusi ir pas mus. Būtų galima to ir neminėti, jeigu su Vyčio, kaip „besivejančio“ įvaizdžiu nebūtų surengta tiek daug nevykusių konkursų pagrindinei, reprezentacinei valstybės aikštei sutvarkyti. Viena pagrindinių heraldikos taisyklių reikalauja, kad herbo skyde esančios figūros būtų statiškos, stovėtų vadinamąja heraldiška poza. Todėl herbų figūros niekur neskrieja, nieko nesivaiko, išskyrus mums tolimos Mongolijos herbą. Lietuvos herbas yra vienas seniausių suvienytos valstybės herbų. Jo prasmė paveldėta iš valstybingumo pradžios, kai valstybė buvo suvokiama kaip suvereno nuosavybė. „BRANDUS VALDOVAS, GEBANTIS APGINTI SAVO ŠALĮ“, – tokia šiandien Lietuvos valstybės herbo prasmės doktrina. Pagrindinė reprezentacinė valstybės aikštė Tarpukariu Lietuvoje pastatyta daug paminklų atgautai nepriklausomybei. Kaunas tapo europietišku miestu, didžiausias paminklas – Prisikėlimo bažnyčia. Latvių tautos vienybės simbolis – 42 metrų aukščio Laisvės paminklas Rygoje, 1935 m. pastatytas visų, žuvusių kovose dėl nepriklausomybės, atminimui. Kokio paminklo reikia, kad kiekvienas, apsilankęs Vilniuje, didžiuotųsi sostine ir savo valstybe, galėtų padėti gėlių visiems, žuvusiems už Lietuvos, kuri yra vieninteliai mūsų namai, laisvę? Valstybingumui įamžinti tinkamiausia sostinėje yra Lukiškių aikštė, pusiaukelėje tarp Seimo ir Arkikatedros. Gedimino aikštė, Pilies ir Didžioji gatvės tinkamesnės Vilniaus miesto simbolikai. Pirmiausia turėtume pabrėžti, kad čia kalbame ne tik apie aikštę, bet apie visą urbanistinį, architektūrinį ansamblį nuo Gedimino prospekto iki Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios. Pagrindinės reprezentacinės aikštės ansamblį būtina sutvarkyti dar ir dėl to, kad priimant aukštus valstybės svečius nereikėtų jų vežti į Antakalnio kapines, kai sostinės centre, tarp Seimo ir Katedros, turime puikią aikštę su turtinga istorine praeitimi. Vis dar gyva Algimanto ir Vytauto Nasvyčių idėja pagrindinę reprezentacinę valstybės aikštę formuoti dabartinėje Lukiškių aikštėje. Šiandien likęs tik pirmam konkursui brolių parengtas projektas ir to meto dokumentas dėl aikštės paskirties, pasirašytas prof. Vytauto Landsbergio. Prabėgus ilgam, nesėkmių kupinam aikštės formavimo laikui, šiandien turime Pagrindinės reprezentacinės aikštės įstatymą. Kad idėja įgytų teisinį pamatą, akivaizdi reikmė parengti ir Valstybės sostinės įstatymą, kad Vilniaus savivaldybė būtų tik aikštės projekto partnerė. Ilgus metus po valstybės atkūrimo būta nemažai spontaniškų bandymų aikštę „įpaminklinti“. Žurnalisto Viliaus Kavaliausko įkurtas privatus fondas ėmėsi gražios iniciatyvos statyti „paminklą Vyčiui“, tačiau tam neturėta nei reikalingos kvalifikacijos, nei pakankamai lėšų. Nepavyko ne tik dėl minėtų priežasčių, bet ir dėl iniciatyvos statyti „paminklą Vyčiui“. Pirmiausia dėl heraldikos požiūriu abejotino gudiško ar lenkiško pavadinimo Pogonj, Pogonia, XIX a. pabaigoje išversto į lietuvių kalbos žodį Vytis, tad pagrindinis įvaizdis yra ką nors „vytis, vaikytis“. Čia susidurta su dar viena problema – paminklai statomi priminti kažkam buvusiam, o šiuo atveju Lietuvos valstybė, ačiū Dievui, gyva. Pagrindinis aikštės simbolis Į klausimą, koks turėtų būti pagrindinis reprezentacinės aikštės simbolis, atsakymas aiškus – tik Lietuvos herbas gali išreikšti pagrindinę tokios aikštės idėją. Bet ar gali herbas, būdamas plokščias skydas, tapti aikštės simboliu? SKYDAS negali, bet iš jo išimta herbo figūra galėtų virsti erdvine skulptūra – tūriniu sidabriniu simboliu, pastatytu aukštai aikštės centre. Antras klausimas, ar pagrindinis aikštės simbolis galėtų būti raitelio skulptūra? Tai būtų paminklas konkrečiam karaliui ar karvedžiui, bet ne valstybės simbolis. Toks yra paminklų žanro dėsnis. Trečias, irgi esminis, klausimas, kurio laikmečio valstybės herbo simbolį rinksimės? Etaloninis Lietuvos valstybės herbas reprezentuoja tik šiandieną. Tačiau valstybės herbo pavyzdžių turime kelis šimtus. Ankstyviausias valstybės simbolis be skydo matomas seniausiose monetose. Pasirenkant tokį simbolį, jis rodytų SENĄ VALSTYBINGUMO TRADICIJĄ. Tokį simbolį laikyčiau prasmingiausiu. Jis, vienas seniausių suvienytos valstybės simbolių Europoje, geriausiai pabrėžtų garbingą valstybingumo amžių. Šis simbolis žmonių atpažįstamas, ženkliškas ir savotiškai modernus. Tokiu būdu archajinis sidabrinis valstybės simbolis, iškeltas aukštai, taptų šiuolaikišku sakraliu ženklu ir idėjiniu aikštės centru. Apie Lukiškių aikštės „pertvarkymus“ Dabar Lukiškių aikštė yra eilinis skveras. Suardyta natūrali centrinė simetriška struktūra, buvusi su dviem horizontaliais lygiais, padarytas nuolydis iki Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios ansamblio. Reprezentacinėje aikštės dalyje įrengtas požeminis fontanas. Viskas daryta tarsi tyčia, kad neliktų galimybės rimtai aikštę sutvarkyti. Daug metų domėjausi aikštės problemomis, todėl aptarsiu, kas, mano požiūriu, lėmė skaudžias nesėkmes. 1. Prisiminkime Prezidento Algirdo Brazausko darbus Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui. Matomiausi iš jų – Valdovų rūmai ir Prezidentūra. Per 35 metus nebuvo tam prilygstančių realizuotų projektų. Pagrindinės reprezentacinės valstybės aikštės idėja taip ir nesulaukė kitų valstybės vadovų dėmesio. 2. Atrodo, visi, dalyvavę Lukiškių aikštės konkursuose ar jų organizavime, buvo pamiršę architektų Nasvyčių parengtą pirmą ir išsamiausią Seimo dokumentą šiuo klausimu – Nutarimą dėl sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų Nr. VIII-1070, priimtą 1999 m. vasario 1 d., ir jų projektą pirmajam konkursui. 3. Heraldika yra dailės ir istorijos mokslo dermė. Tačiau visi valdininkų organizuoti aikštės konkursai sąmoningai ar nesąmoningai ignoravo faktą, kad valstybės herbas, pagrindinis valstybės idėjos reprezentantas, yra heraldikos objektas. Rengiant konkursus, nei h. m. dr. Edmundas Rimša, nei aš, daugiausia dirbę heraldikos srityje, nė karto nebuvome pakviesti. 4. Pajėgiausi architektai laukė, bet iki šiol nesulaukė valstybiniu lygiu aiškiai suformuluotos idėjos ir užduoties. 5. Skulptoriai, neįsigilinę į aikštės problemas, laukė ir tebelaukia didelio užsakymo ir laisvos kūrybinės erdvės, tikėdami, kad visas aikštės problemas išspręs „didelis paminklas“. Lieka neatsakyta į klausimą – paminklas kam? Žvelgiant į sudarkytą Lukiškių aikštę, akivaizdu, kad naujas aikštės pertvarkos etapas sėkmingai ir be kompromisų galėtų būti pradėtas, tiktai turint valstybės pritarimą. Viešai pripažinę ir įvardiję padarytas klaidas, nuostolius valstybei, nustatę dėl jų atsakingus asmenis, pašalinę piktybinius aikštės pakeitimus, galėtume pradėti nuo pradžių. Bet pirmiausia reikia gauti valstybės užsakymą. Tik po to galima rengti naują aikštės tvarkymo konkursą. O realius darbus Lukiškių aikštėje reikėtų pradėti, turint aiškų, valstybės vadovų patvirtintą Pagrindinės reprezentacinės aikštės projektą.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama