Arvydas KAŽDAILIS. LIETUVOS VALSTYBINGUMO ATSPINDŽIAI HERALDIKOJE (1)

Arvydas KAŽDAILIS. LIETUVOS VALSTYBINGUMO ATSPINDŽIAI HERALDIKOJE (1)...Vaizdą apie pasaulio virsmus galima susidaryti nebent po šimtmečio. Man iki jo trūksta 14 metų. Pirmieji prisiminimai – iš Antrojo pasaulinio karo metų. Grinkiškyje, prie naujos mokyklos paradinių durų, žygiavau po Lietuvos ir nacių vėliavomis. Tai matydami vokiečių karininkai, gyvenę mokykloje, gyrė: „Bus puikus karys“ (Wird ein großartiger Soldat sein). Studijuojant Dailės institute nuo 1957 m. teko tvarkyti karo paliktus griuvėsius šalia Vilniaus rotušės, o rusų kalbą girdėdavau dažniau negu lietuvių. Lietuvos ir kitų Europos valstybių heraldikos skirtumus nulėmė istorijos kryžkelės ir tėkmė. Yra panašumų, bet netrūksta ir prasilenkimų. Šiandien esame buvusio milžiniško baltų genčių ledkalnio likutis. Protėvių aisčių plėtra rytinių baltų link pirmaisiais šimtmečiais po Kristaus buvo jų Aukso amžius. Tikėjimą vienu Dievu, kuris valdo suasmenintas gamtos jėgas, įvairios gentys suprato skirtingai. Nespėta sukurti vieningos religijos. Kaimynėms apsikrikštijus, krikščionybė tapo stipria konkurente, o ilgai trukęs pasipriešinimas jai nualino kraštą. Baltų etnosas ėmė skaldytis, tirpti. To priežastys beveik netyrinėtos. Panašu, kad destrukciją lėmė ir lemia tebesitęsiantis ne tik materialinis, bet ir dvasinis atotrūkis tarp sėslių žemdirbių ir klajoklių gyvenimo būdo. Ciklinį (žemdirbių) laiką pakeitė linijinis (civilizacinis). Nuo tada tik jėga ir valdžios troškimas vertė ir verčia kurti imperijas, pasirenkant dvasinę, religinę, materialinę ar politinę jų rišamąją medžiagą. XIII a., kai formavosi vieninga Lietuvos valstybė, Europos katalikai puoselėjo idėją išvaduoti Kristaus kapą. Nepavyko, bet patys vaduotojai sutvirtėjo. Tada ėmėsi „vaduoti“ ir krauju krikštyti mūsų protėvius. Irgi nepavyko. Didžio užmojo ir nesėkmės liudytoja – stambiausia mūrinė Europos pilis Marienburge (Malborke), pastatyta už popiežiaus, tamplierių ir kryžiuočių pinigus. Mūsų protėviams, kad ir pavėlavusiems, teko krikštytis. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas, nužudęs 50 žemaičių bajorų, pasipriešinusių krikštui, pasirinko krikščioniškąją civilizaciją ir neklydo. Nepaisant vis atsirandančių konfliktų, stiprėjanti Katalikų bažnyčia su gausybe vienuolynų, su indulgencijomis, inkvizicija ir lėšomis sugebėjo tapti galinga jėga, apimančia besikuriančias kunigaikštystes, valstybes, imperijas. Taip radosi krikščioniškoji Europos civilizacija, vėliau tapusi globalia, tačiau ne vienintele pasaulyje kolonizatore. Su osmanais ir mūsų protėviams teko kariauti. XIX a. pabaigoje Europa jau buvo pamiršusi Lietuvą, vis dėlto tautos dvasia teberuseno kaimiečių pirkiose. XX a. pradžioje, ypač po Pirmojo pasaulinio karo išaušus tautų pavasariui, įvyko stebuklas – atsikūrė Lietuvos valstybė. Byrant sovietų imperijai, gavome antrą šansą, kuriuo sėkmingai pasinaudojome. Tada visi tikėjome gražia Europos Sąjungos ateitimi, svaigome nuo atsivėrusių galimybių, vylėmės ne tik saugumo, bet ir kultūrinio atgimimo, deja, sulaukėme daug tuščių kalbų, leftizmo, prabudo užsimaskavęs dualizmas: jei lenkas lygu katalikas, tai lietuvis autochtonas tik pusiau, kita jo pusė – iš protėvių paveldėtas būties sudvasinimas. Stambiausia Europoje plytų mūro pilis Marienburge tebestovi, Hitlerio prakalba iš Klaipėdos teatro balkono, regis, vis dar neužmiršta. Užteko Trumpo ir Musko globalinių „striptizų“, kad gražuolė Europa pagaliau paklaustų savęs: „Kas esu?“ Kaimynę Lenkiją matydami kaip katalikybės oazę, turėtume ir mes savęs paklausti: „Kas esame?“ Ypač kai visai šalia siautėja karas, nors dar nevadinamas Trečiuoju pasauliniu, tačiau ketvirtus metus ten liejasi ukrainiečių kraujas. Priklausome Europos Sąjungai ir NATO, džiaugiamės turėdami stiprią Lietuvą nuo Vilniaus iki Klaipėdos, lietuviškai susikalbėti galime visoje šalyje. Kita vertus, neramu dėl visuomenės susiskaldymo, pilietiškumo stokos, beatodairiškai šalto pragmatizmo. Beveik praradome tai, kuo tikėjome, stovėdami Baltijos kelyje. Neramu, nes Europos Sąjunga toli gražu nėra vieninga. Gal ir JAV jau ne demokratijos tvirtovė, kai atsuko nugarą europinei civilizacijai. Gal transatlantinis ryšys dramatiškai nutrūko – nebėra nei dvasinės santarvės, nei saugumo garantijų? Stiprėjant neoimperijoms, tvirtinančioms, kad taiką pasaulyje įmanoma užtikrinti nebent branduoliniu ginklu, neatominės, ypač mažos valstybės vėl apimtos apokaliptinės baimės. Nelengva suprasti, kas dabar sieja Europos Sąjungą. Nejaugi demokratija šiandien tiek nusilpo, kad nebevienija? Bandymų kurti Europos imperiją buvo ir yra, tik panašu, kad Senasis žemynas tam jau nepajėgus. O dideli naujųjų imperijų apetitai apskritai neteikia vilčių dėl taikos pasaulyje. Labiau pranašauja Trečiąjį pasaulinį karą. Tai matydami mes, lietuviai, negi pasyviai lauksime trečiojo stebuklo? Nejaugi mums liko tik rinktis, kuri imperija – mažesnis blogis, ir vėl būti jos „sudėtyje“? Per pastaruosius gerus tris dešimtmečius atkūrėme nors ir nedidelę, tačiau stiprią valstybę. Gal demokratija nėra vien laisvė gerai gyventi ir tuščiai plepėti? Pavojaus akivaizdoje darosi vis aiškiau, kad laikas vienytis, ginkluotis ir ieškoti sąjungininkų. Iš pradžių trumpai apie dailę Nors mano pranešimo tema heraldika, norėčiau pradėti nuo dailės, nes abi sritys susijusios. Esu Lietuvos dailininkų sąjungos narys, mano bilieto numeris 300-asis. LDS turi 1500 narių. Elektroniniu paštu vos ne kasdien gaunu kvietimus į šiuolaikinių, daugiausia ne dailininkų, bet menininkų parodų atidarymus. Nenueinu. Ne todėl, kad vaikštau su lazda, kad lieka vis mažiau bendraamžių. Labiau todėl, kad „žaidimėliai“ nebeįdomūs, kai nėra esminio atsakymo. Gal turėčiau jos, LDS, gal ir Dailės akademijos paklausti, „kur einame?“ Girdžiu teiginį, esą dailė mirė. Gal tikrai nusigalavo, jeigu už nuopelnus dailei Nacionaline premija apdovanojamas Deimantas Narkevičius, iš kitų autorių žurnalistinių reportažų sumontavęs filmą apie Sausio 13-ąją, jeigu prieš Martyno Mažvydo biblioteką pastatytas paminklas yra visiškas kičas, jeigu Dailės akademija per visą nepriklausomybės laikotarpį nė žodžiu neužsiminė nei apie heraldiką kaip dailės sritį, nei apie Valstybės aikštės idėją. Keistai atrodo ją baigusiųjų humanitarinio išsilavinimo spragos, dar keisčiau, kad panaikinta Piešimo katedra. Buvo plačiai paviešinti dėstytojų priekabiavimo prie studenčių atvejai, o Skulptūros katedroje girdimi šūkiai sieg heil! (Po to, kai Donaldo Trumpo inauguracijoje Elonas Muskas aukštyn išmetė dešinę ranką ir šito fašistinio gesto niekas nepasmerkė, matyt, ir mūsiškiai rėksniai galės „legitimizuotis“...) Jau nekeista, kad šiandienos „menininkus“ liaupsina dailės specifikos neišmanantys, ja nesidomintys, bet dailėtyrininkais pasivadinę eseistai arba visi, kas netingi. Čia tikrai nekalbu apie praeities dailę tiriančius asmenis. Apie heraldiką Pastaruosius keturis dešimtmečius daug dirbau heraldikos srityje. Priminsiu, kad heraldika apima dailę ir istoriją, o jos abi kilusios iš humanitarinės kultūros. Heraldika, sena Europos tradicija, atsiradusi Kryžiaus karų laikais, nepalankiais besikuriančiai Lietuvos valstybei, būdama ir mokslas, ir menas, siekia išlaikyti vientisumą, todėl yra konservatyvi, vengia saviveiklos. Modernumo sąvoka čia tinka tik iš dalies. Šiandien Europa laikosi klasikinės, t. y. riteriškosios, heraldikos tradicijų, todėl tiek atkuriamiems, tiek naujai komponuojamiems herbams ir jų aplinkai suteikiamas klasikinis pavidalas. Vėlyvųjų XVII–XVIII a. naujadarų dažniausiai atsisakoma. Herbų sudarymą reglamentuoja heraldikos taisyklės, aiškios rekomendacijos. Herbo autoriui būtinas profesionalumas ir patirtis. Ne kiekvieną ženklą galima vadinti herbu. Herbui privalomas skydas. Slenkant amžiams, įvairiose valstybėse nusistovėjo savitų formų skydai. Lietuva pasirinko vėlyvosios gotikos skydą. Naudojamos ribotos raiškos priemonės: du metalai – auksas ir sidabras, keturi, išdėstyti pagal taurumą, emaliai – raudonas, mėlynas, juodas ir žalias. Skydas taisyklingomis linijomis padalijamas į skirtingų spalvų laukus – tai heroldinės figūros. Simboliai, esantys skyde arba jo laukuose, vadinami paprastosiomis figūromis. Lengvai įsimenami herbai, turintys nedaug paprastųjų ir heroldinių figūrų, laikytini tobuliausiais. Viduramžiais herbus turėdavo ne tik bajorai, bet ir pirkliai, miestiečiai, amatininkai, todėl ir šiandien asmenys, gerbiantys savo giminę, jos tradicijas, steigia herbus. Europoje nuo seno naudojami paveldėti nobilituotųjų arba bajoriški herbai, o maždaug nuo 1975-ųjų kuriami nauji asmenų ar giminių herbai. Bajoriškų ir giminės herbų sudėtis panaši, tačiau esama nežymių skirtumų, iš kurių pagrindinis – rango karūna.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama