Vytautas RUBAVIČIUS. IMPERIALIZMAS IR DABARTINĖ GEOPOLITIKA (3)

Vytautas RUBAVIČIUS. IMPERIALIZMAS IR DABARTINĖ GEOPOLITIKA (3)...Imperializmas dekolonizacijos kontekste Kas Pietų valstybėms po Antrojo pasaulinio karo ilgą laiką atrodė didžiausia jų išsilaisvinimą remianti galia? Sovietų Sąjunga. Pirmiausia, Maskva kovojo su amerikietiškuoju ir kitokiu imperializmu, nemenkų išteklių skyrė išsivaduojamiesiems judėjimams, glaudžiai bendradarbiavo su išsilaisvinusių valstybių naujaisiais elitais, kurių didžiuma išsimokslinimą gavo Sovietijoje. Tam tikrą laiką didelį kovos su kolonializmu ir imperializmu, taip pat socializmo kūrimo Afrikoje pėdsaką paliko ir Kuba. Ką jau kalbėti apie Havanos kovų su amerikietiškuoju imperializmu kultūrinį ir politinį poveikį Lotynų Amerikai. Sovietų Sąjunga rėmė Pietų Afrikoje vykusią kovą su apartheidu, palaikė ją JT ir kituose tarptautiniuose forumuose. Remiamų šalių elitams bei masėms nerūpėjo, kad pati Sovietų Sąjunga vykdo kolonijinę imperialistinę politiką, po karo okupavusi Baltijos, kitas Rytų ir Vidurio Europos šalis, dalydamasi pasaulį su Vakarų imperialistais. Jiems nežinomi, todėl į dabartinę politinę darbotvarkę niekaip neiškils sovietinės sistemos nusikaltimai – trėmimai, žudynės, priespauda. Dabartinė Moskovija sumaniai reklamuoja šį savo „kovotojos su imperializmu“ įvaizdį, ypač Afrikoje ir Lotynų Amerikoje. Vaizduodama, kad grumiasi už vadinamąjį daugiapolį pasaulį, tą sieja su pasipriešinimu kolektyviniams Vakarams, kuriems esą vadovauja imperialistai. Tas vaizdinys prikelia įvairių Pietų šalių istorinę santykių su kolonizatoriais patirtį. Lotynų Amerikos šalys sukaupusios daugybę skriaudų, kurias padarė didžiosios korporacijos. Klasikinis imperialistinis aneksinis karas su Meksika gerokai padidino Jungtinių Valstijų teritoriją. XX a. antrojoje pusėje daugelyje Lotynų Amerikos šalių valdžią užgrobusių karinių chuntų generolai ir aukštieji karininkai buvo JAV karo akademijų auklėtiniai, daugeliui „mirties batalionų“ vadovavo amerikiečių apmokyti samdiniai. 1954 m. jie nuvertė rinkimus laimėjusio Gvatemalos prezidento Chakobo Arbeniso vyriausybę, valdžią perėmė karinė chunta, kuri vykdė plačias represijas, mirties eskadronai žudė indėnus majus, profsąjungų aktyvistus, kunigus. JAV remiamas generolas Augustas Pinochetas 1973 m. nuvertė Čilės prezidentą Salvadorą Aliendę, 1976 m. amerikiečių remiama karinė chunta perėmė valdžią Argentinoje. Visur liejosi kraujo upės. Jungtinės Valstijos buvo pagrindinės tų valstybinių perversmų dirigentės, kurių vaidmenį plačiai aptarė sovietinė propaganda, gudriai atliepdama iš kolonijinės priespaudos besivaduojančių tautų lūkesčius. Tad Jungtinių Valstijų XX a. antrosios pusės politikoje ir geopolitikoje galima įžvelgti tam tikrą dvilypumą – kova už demokratiją ir prieš Sovietų Sąjungą, o sykiu diktatūrinių režimų steigimas bei palaikymas. Dabartinis šios šalies prezidentas imasi daug atviriau draugauti su diktatoriais, tarsi pabrėždamas bendresnę minėto autoritarizmo tendenciją. Užbaigos pasvarstymai Mums Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos kolonijinė bei neokolonijinė patirtis nėra nei žinoma, nei suvokiama. Turime visai kitokią istorinę patirtį – Baltijos šalis engė Rusijos carinė imperija, vėliau ant jos pagrindų iškilusi, Estiją, Latviją ir Lietuvą okupavusi Sovietų Sąjunga. Tos patirties niekaip nesuvoks Pietų šalys, žvelgiančios į pasaulį pro kitokius akinius, nuspalvintus išsivadavimo iš vakarietiškosios imperialistinės priespaudos spalvomis. Ukraina kaip tik ir pateko į dviejų Rusijos įvaizdžių sankirtą. Kas šiuo metu didžiausi ukrainiečių rėmėjai? Europos Sąjunga, Anglija ir Jungtinės Valstijos. Kaip į Ukrainos rėmėjus žvelgia, pavyzdžiui, kinai? Kaip į didžiausią grėsmę jiems kėlusius imperialistus. Čia nekalbėsiu apie geopolitinę kovą, kai bendradarbiaujama vienoje srityje, konkuruojama kitoje ar net kariaujama trečioje. Kinijos imperinio prisikėlimo politika grindžiama esmine nuostata – „daugiau niekada“. Ko daugiau neleis „niekada“? Kad pasikartotų toks pažeminimas ir pavergimas, kaip po XIX a. kilusių Opijaus karų. Šitai derėtų turėti galvoje, aiškinantis daugelį Kinijos geopolitinių žingsnių, taip pat ir pasaulinę ekonominę jos politiką, vadinamą „kinų imperializmu“ (Davis 2024). Dabartinei Indijos imperinės savimonės stiprinimo politikai irgi svarbi jos, kolonizuotos ir apiplėštos šalies, patirtis. Aštrėjant kovoms dėl pasaulio persidalijimo, būtent šitos patirtys vis labiau pasitelkiamos kaip politiniai instrumentai. Tačiau ir Pietų šalims galima labai pagrįstai paaiškinti, kad agresyvus dabartinis Kremliaus karas prieš Ukrainą yra atvirai imperialistinis ir aneksinis. Juk net ir tas sritis, kurių nepajėgė užgrobti, RF jau įtraukė į savo Konstituciją. Dabartinės Rusijos, vadinančios save imperija, veiksmus kuo puikiausiai paaiškina minėtas Lenino veikalas, kurio 1917 m. parašytoje įžangoje paminima, kaip begėdiškai vadinamieji socialšovinistai pridengia savus kapitalistus bei imperialistus, ir iškeliama aneksinė Rusijos imperijos prigimtis, nurodant jos elgesį su Suomija, Lenkija, Kurliandija, Ukraina, Chiva, Buchara, Estliandija ir kitomis sritimis, apgyventomis ne vadinamųjų didžiarusių. Dabar ta prigimtis rėkte rėkia visam pasauliui Moskovijoje plazdančiomis vėliavomis, reklamų stendais, kur užrašyta „Rossija – bez granic“. Leninas šiuo atžvilgiu svarbus ne tik kaip imperializmo tyrinėtojas, bet ir kaip politinis lyderis, carinę Rusiją pertvarkęs į Sovietų imperiją pasaulio užvaldymo tikslu. Dabartinė ideologinė agresyvi Moskovijos geopolitika kyla iš ordiškosios prigimties, vykdant imperialistinį kolonijinį siekį užgrobti kaimynines šalis ir jas aneksuoti. Būtina atskleisti buvusios Sovietų Sąjungos politikos dvilypumą – jos pagalba išsivadavimo judėjimams ir kova su kapitalistiniu imperializmu veikė kaip ekspansionistinis imperialistinis pasaulio užvaldymo įrankis. Sykiu labai aiškiai suvoktinas ir mūsų padėties dvilypumas imperialistinio diskurso atžvilgiu: esame ginami imperialistinių Jungtinių Valstijų, kurių gynybinis skydas mums gyvybiškai svarbus. Tačiau didžioji imperialistinė geopolitika jau nebeteikia užtikrintumo dėl amerikiečių įsipareigojimų demokratijai ir sąjungininkams Europoje. Nuginklavę Ukrainą 1990-ųjų pradžioje, užmerkę akis į Krymo ir Donecko okupaciją, sutrukdę ukrainiečiams perlaužti frontą 2022-ųjų rudenį, tačiau sykiu teikdami paramą kovojančiai šaliai, kad Kremlius nelaimėtų, šiuo metu verčia prezidentą Volodymyrą Zelenskį bent iš dalies kapituliuoti. Donaldo Trumpo geopolitiniai sandėriai su „draugu“ Putinu nieko gero nežada ir visai Europai. Prisiminkime, prieš Antrąjį pasaulinį Stalinas ir Hitleris buvo jau pasidaliję „įtakos zonas“, po karo SSRS diktatorius Senąjį žemyną dalijosi su Franklinu Rooseveltu ir atsiplėšė nemenką dalį. Tad sukaupta didelė tokių „dalybų“ patirtis. Ne veltui Putinas tvirtina, kad tik su Jungtinėmis Valstijomis derėsis dėl Ukrainos, dėl Europos ir pasaulio ateities. Trumpas naująja tarifų politika įžiebs globalią ekonomikos krizę, kuri turėtų pagreitinti pasaulio persidalijimą. Esmė ta, kad ekonominės galios yra santykiškos, tad paskatinus visuotinį nuopuolį, ne visos valstybės nukraujuos vienodai, naujoje galios konfigūracijoje dominuos šalys, gavusios daugiau „kozirių“. JAV kaip tik ir tikisi laimėti Aukso puodą, juolab kad išlaiko vieną svarbiausių instrumentų krizės sąlygomis – dolerį. Rusijai žadamos visokios gėrybės, susijusios su amerikiečių verslų ir finansų „sugrįžimu“, jau net nebeužsimenant apie Kremliaus karo nusikaltimus. „Ar už Putino ir Trumpo suartėjimo neslypi baisus strateginis sandėris?“ – klausia The Telegraph. Vašingtonui meilikaujant su Maskvos ypatinguoju pasiuntiniu Kirilu Dmitrijevu, artimu Trumpo šeimai ir aplinkai, Kremlius balistinėmis raketomis nusiaubė Kryvyj Riho gyvenamuosius kvartalus. JAV ambasada net nedrįso tų raketų įvardyti rusiškomis, tarsi jos šiaip sau kristų iš dangaus ant ukrainiečių galvų. Kryvyj Rihas per Dmitrijevo vizitą pasirinktas neatsitiktinai, nes tai Ukrainos prezidento gimtinė. Žiauriomis, ypač vaikų, žudynėmis Moskovija siunčia sveikinimą Trumpui – rodo suprantanti, kaip jis nemėgsta Zelenskio, kuris neketina kapituliuoti ir trukdo Kremliui susitarti su Baltaisiais rūmais dėl naujos Jaltos. Dirbtinai sukelta pasaulinė ekonomikos krizė verčia nuogąstauti, kad Europoje, ypač Vidurio Rytuose, amerikiečiai jau leidžia rusams siautėti savo nuožiūra, suprantama, su tam tikra Moskovijon „sugrįžtančių“ didžiųjų JAV verslų ir kapitalo priežiūra. Europai, ko gero, teks stiprinti ryšius su... Pekinu. Tačiau pirmiausia reikės suvokti visišką atsakomybę už savo laisvę ir toliau stengtis visais įmanomais, net neįmanomais būdais ryžtingai padėti ukrainiečiams, kovojantiems pirmosiose europinio fronto linijose. Tikėkimės, Vašingtono geopolitinis vertybinis „užtemimas“ bus trumpalaikis. Deja, kuo ilgiau jis tęsis, tuo daugiau ukrainiečių kraujo bus pralieta, todėl „norinčiųjų koalicija“, kuriai priklauso ir Lietuva, neturi teisės trauktis nė per žingsnį. Literatūra Arendt, Hannah. 1968. Imperialissm: Part Two of The Origins of Totalitarianism. New York: A Harvest Books. Baran, Paul A. 1957. The Political Economy of Growth. New York: Monthly Review Press. Bichler, Shimshon and Jonathan Nitzan. 2012. Imperialism and Finansialism: A Story of Nexus. Journal of Critical Globalization Studies 5: 42–78. Biel, Robert. 2000. The Neo-Imperialism; Crisis and Contradictions in North/South Relations. New York: Zed Books. Davis, Stuart. 2024. Interrogating `Cinese imperialism`: Multi-polarity, Inter-imperialist Rivalry, and the New Cod war with China. Global Media and China 0(0): 1–12. DOI: 10.1177/20594364241255758 Harvey, David. 2003. The New Imperialism. Oxford; Oxford University Press. Lenin, Vladimir I. 2019. Imperializm, kak vysšaja stadija kapitalizma. Moskva: LENAND. Magdoff, Harry. 1969. The Age of Inperialism: The Economics of U.S. Foreign Policy. New York: Monthly Review Press. Nilsen, Alf Gunvald. 2025. Emerging Powers and tje Political Economy of the Southern Interregnum. Forum for the Development Studies, DOI: 10.1080/08039410.2025.2460557 Rubavičius, Vytautas. 2021. Civilizacinė vaizduotė Rusijos ir Turkijos geopolitikoje. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas. Smith, John. 2016. Imperialism in the Twenty-First Century: Globalisation, Super-Exploitation, and Capitalism`s Final Crisis. New York; Monthly Review Press.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama