Vytautas RUBAVIČIUS. IMPERIALIZMAS IR DABARTINĖ GEOPOLITIKA (2)

Vytautas RUBAVIČIUS. IMPERIALIZMAS IR DABARTINĖ GEOPOLITIKA (2)...Globali Pietų ir Šiaurės sankirta Imperializmas turi ilgą tyrinėjimų istoriją. Joje svarbus kairiosios pakraipos Vakarų ir kitų šalių mokslininkų indėlis. Paminėsiu keletą iškilių pavardžių. Didžiulį poveikį įvairių humanitarinių sričių mokslininkams padarė ir tebedaro Immanuelio Wallersteino, Andre Gundero Franko, Samiro Amino, Giovanni’o Arrughi’o, Enrique’s Dusselio veikalai, susiję su pasaulio raidos tyrinėjimais, europinės kolonijinės kapitalistinės modernybės analize, svarstymais apie neišvengiamą kapitalizmo sistemos perėjimą į naują būvį, mokslinių ateities scenarijų kūrimu. Šie mokslininkai buvo tarptautinių mokslinių institucijų, politinių ar socialinių forumų vadovai, skatinę įvairių šalių mokslo, kultūros ir politikos elitus priešintis įvairiausioms neoliberaliosioms neokolonializmo apraiškoms, palaikę išsivaduojamuosius judėjimus globaliųjų Pietų šalyse. Dabartinės geopolitikos požiūriu išskirtinis yra Paulo Barano veikalas „Augimo politinė ekonomija“ (Baran 1957). Jame aptarta, kaip susiklostė imperialistinė tvarka ir jos nulemtas periferinių šalių ekonominis išnaudojimas. Pabrėžtas Jungtinių Amerikos Valstijų, imperialistinio bloko lyderės, vaidmuo, keičiant neįtinkančius kitų šalių demokratinius bei autoritarinius režimus, kurie ėmėsi ekonominės pertvarkos savo šalių nacionaliniams interesams tenkinti. Pasak autoriaus, pagrindinis imperializmo tikslas – užkardyti, o jei tas neįmanoma, pristabdyti ir prižiūrėti ekonominę neišsivysčiusių šalių raidą. Nužymėti ir galimi ateities egalitarinės demokratinės visuomenės kontūrai – tai racionalus, demokratiškai planuojamas pridedamosios vertės kūrimas ir panaudojimas. Veikalas padarė poveikį kelioms Lotynų Amerikos kartoms, kitų besivystančių šalių politiniams revoliuciniams ir kultūros elitams, nes išsamiai išaiškinta, kaip įsigalėjo imperialistinis JAV kapitalizmo modelis, kurio galią patyrė daugelis regionų. Šiuo atžvilgiu reikšminga amerikietiškosios ekonomikos globalaus poveikio ir sąsajų su kitomis valstybėmis analizė, išplėtota Harry’o Magdoffo veikale „Imperializmo amžius: JAV užsienio politikos ekonomika“ (Magdoff 1969). Hannah Arendt veikale „Imperializmas“ (Arendt 1968; pirmas leidimas 1951) įrodė, kad imperializmas glaudžiai susijęs su kapitalistine kolonijine tvarka, o sovietinio ir fašistinio totalitarizmų prigimtis iš esmės vakarietiška. Subyrėjus Sovietų Sąjungai ir kapitalizmui įgavus neoliberaliųjų reformų pavidalą, imperializmo vaizdinį prislopino laisvosios rinkos, globalizacijos, modernizacijos, pažangos diskursas, tačiau XXI a. pradžioje kilo nauja imperializmo tyrinėjimų banga, suaktualinusi ir ankstesnius tos srities veikalus, nesvarbu, kad kritiškai vertinamus (Biel 2000; Harvey 2003; Smith 2016). Dalis tų tyrinėjimų įrodinėjo, kad ankstesni imperializmo bruožai bei apibrėžtys jau netekusios reikšmės, nes kapitalizmas perėjo į naują technologinės raidos stadiją, tačiau dabartinė geopolitika ir karinių konfliktų gausa tokias išvadas paverčia niekinėmis. Juolab kad ir dabartiniai tyrinėtojai patvirtina glaudų imperialistinės politikos ir finansinio kapitalo ryšį (Bichler and Nitzan 2012). Kad geriau įsivaizduotume dabartinę globalią Pietų ir Šiaurės sankirtą, grįžkime prie imperializmo ideologemos, plačiai išplitusios vadinamojo Trečiojo pasaulio, dabar vadinamo globaliais Pietumis, šalyse. Patyrusios kolonizaciją, laisvinimąsi iš kolonijinės priespaudos, vėliau dekolonizaciją, jos tarsi savaime priešinasi Vakarų (neo)imperializmui. Dabar tie regionai įvairiais būdais reiškia nepritarimą toms globaliosios Šiaurės galioms, kurios vadinamos skaitmeniniu ar ištekliniu neokolonializmu. Išskirtini du veiksniai, paskatinę didelę imperializmo ideologemos svarbą ir politinės bei geopolitinės jo reikšmės „prieaugį“. Pirmiausia tam tikras Pietų šalių politinis vienijimasis – ankstesnė Neprisijungusiųjų šalių judėjimo atmaina. Labiausiai tą skatina Moskovijos įkurta BRICS. Kai kurie svarbūs dabartinės geopolitinės darbotvarkės klausimai ir juos grindžiančios ideologinės nuostatos išryškėjo BRICS aukščiausio lygio susitikime 2024 m. rugsėjo 22–24 d. Kazanėje. Svarbiausi Kremliui buvo Kinijos ir Indijos lyderiai, kuriuos parėmė ir JT „gensekas“ Antonio Guterresas, atvykęs paspausti rankos Kremliaus diktatoriui. Toks elgesys demokratinių šalių žmonėms visiškai nesuprantamas – juk daugelis JT valstybių yra paskelbusios Rusijos Federacijai įvairiausias sankcijas, o Putino keliones apriboja tarptautinis arešto orderis už ukrainiečių vaikų grobimą. Moskovijai svarbiausia buvo parodyti, kad su ja bendrauja didžiausių šalių lyderiai, palaikantys „kovą už daugiapolį pasaulį“ ir besipriešinantys vadinamajai globaliai Šiaurei. Priešinimasis ganėtinai sąlygiškas, nes visos tos šalys vienaip ar kitaip priklauso nuo turtingų Vakarų – nuo jų technologijų, karinės įrangos, valstybinių susitarimų, nuo suteiktų paskolų, o ypač nuo pagrindinės atsiskaitymo valiutos – dolerio. Daugeliui iš jų, ypač Kinijai ir Indijai, viena svarbiausių ekonominių partnerių yra JAV. Kitas svarbus dalykas – jau minėti prezidento Trumpo ir jo komandos imperialistiniai pareiškimai stiprina emocinį nepritarimą ar priešinimąsi Vakarų politikai apskritai. O Pietų šalių kova prieš imperializmą, ypač amerikietiškąją jo versiją, turi gilias šaknis ir gyvybingą istorinę kultūrinę atmintį, kurią nesunku aktyvuoti. Juolab kad Neprisijungusiųjų valstybių pagrindine politine užduotimi buvo tapusi kova su imperializmu. Praeito amžiaus antrojoje pusėje sustiprėjus išsilaisvinimui iš kolonijinės priespaudos, vykstant dekolonizacijai, Indonezijoje, Bandungo konferencijoje 1955 m. susibūręs išsilaisvinusių nepriklausomų valstybių judėjimas įtvirtino Trečiojo pasaulio požiūrį, kad imperializmas slopina neišsivysčiusių šalių raidą. Indonezijos prezidentas Sukarno įvardijo susitikimą kaip 1927 m. Briuselyje vykusios „Lygos prieš imperializmą“ tęsinį. Kubos lyderis Fidelis Castro 1979 m. paskelbė pagrindinį judėjimo tikslą – tai kova su imperializmu. Buvo įtvirtinta revoliucinio pasipriešinimo (neo)kolonializmui nuostata. Pats Castro ir jo kovų bičiulis Che Gevara tapo revoliucinės kovos su imperializmu ir amerikietiškąja jo atmaina ikonomis, vėliau virtę paklausiais prekės ženklais ir Vakarų šalyse. Daug žmonių nei suvokia, nei linkę aiškintis, kas tas imperializmas, tačiau juos labai greit galima nuteikti „kovai su imperializmu“. Ši ideologema svarbi ne tiek dėl jos mokslinio, kiek dėl emocinio turinio, tarsi savaime suburiančio įvairių šalių žmones į tam tikrą imperializmui besipriešinančiųjų bendruomenę. Antiimperialistinės nuotaikos ir nuostatos svarbios ir šalių lyderiams, kurie jas išreiškia tarptautiniu lygiu kaip politinę ar kitokią paramą aukoms, kenčiančioms nuo imperialistinės agresijos. Ideologemos neįmanoma vienareikšmiškai apibrėžti, tačiau būtina nusakyti esminius bruožus. Panašiai kaip simbolis ji koduoja poveikį įvairiais lygmenimis, reikalaudama atsako. Ideologema apima teorinius diskursus apie kapitalizmo raidą, veikimą, istorinę kapitalizmo patirtį, jos išraišką meninėje kūryboje, vidinių politinių kovų peripetijas, santykius su didžiosiomis valstybėmis kolonizatorėmis ir kolonizuotų kraštų savijautą. Tas patirtis primenant, sukeliama staigi psichologinė atmetimo reakcija, ilgainiui virstanti politine nuostata. Imperializmo ideologema glaudžiai susijusi su neoimperializmu, kolonializmu, dekolonizacija, antiglobalizacija ir pan., su postkolonijiniais diskursais. Imperializmas dažniausiai vadinamas plėšikišku, grobuonišku, aneksiniu. Kapitalizmui irgi priskiriami tokie bruožai, tad globaliųjų Pietų ar „teorijos iš Pietų“ požiūriu visos šios šalys susidūrė su imperialistiniu išnaudojimu ir priespauda. Kadangi imperializmas yra kapitalizmo stadija, tai jis niekur nedingo, pasireiškia naujais, vis įmantresniais būdais. Neokolonializmas ar neoimperializmas nugvelbia išsilaisvinusiųjų šalių kuriamą pridedamąją vertę ir išteklius, pasitelkdamas apginklavimo sandorius, valstybinį skolinimąsi, o pastaruoju metu ir kompiuterizacijos bei skaitmeninimo programas, kurioms būtina vakarietiška algoritminė įranga. Imperializmo ideologema ypač akcentuoja neoliberaliąsias reformas Lotynų Amerikoje ir Afrikoje. Dalį šalių jos nuskurdino, išteklius pasisavino globali Šiaurė bei transnacionalinės korporacijos, kurių interesams ginti buvo pasitelkta reformuotųjų šalių vidaus ir užsienio politika. Globalių Pietų ekonominis, politologinis, antropologinis ir kultūrinis diskursas tą vadina neokolonializmu ar neoimperializmu. Kaip atsakas į neoliberaliąsias reformas, laikomas neokolonijinėmis, Lotynų Amerikos šalyse XXI a. pradžioje kilo kairiųjų vyriausybių banga su tam tikromis revoliucinėmis, socialistinėmis, antiimperialistinėmis programomis. Tačiau antrajame dešimtmetyje Pietuose išryškėjo politinio valdžios barometro posūkis dešinėn. Turkijos pavyzdžiu daugelyje šalių buvo išrinkti dešinieji populistai, diegiantys autoritarinį valdymą, įgaunantį diktatoriškų bruožų. Pietuose išplitęs autoritarizmas vadinamas „hegemoniniu projektu“, nes politinė bei kultūrinė valdančiųjų ir ekonominio elito retorika gudriai apeliuoja į naujos viduriniosios ir sunkiai dirbančiųjų klasės interesus (Nilsen 2025: 13–14). Kai kurių Vakarų šalių politiniai lyderiai kalbomis ir veiksmais liudija, kad politinio klimato poslinkis autoritarizmo link neaplenkė ir demokratinių valstybių.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama