Almantas SAMALAVIČIUS. EX ORIENTE LUX: JAPONIŠKŲ SODŲ ESTETIKA IR DVASINIAI JOS ŠALTINIAI (2)

Almantas SAMALAVIČIUS. EX ORIENTE LUX: JAPONIŠKŲ SODŲ ESTETIKA IR DVASINIAI JOS ŠALTINIAI (2)...Zen budizmas ir Vakarų vėjai Japonijos visuomenė esminę transformaciją patyrė XII a., kai politinę galią iš aristokratijos perėmė kariuomenės sluoksniai. Atsidūrę socialinės piramidės viršūnėje, kariškiai pradėjo praktikuoti jų poreikius ir supratimą atitikusius (o kartu formavusius) zen budizmo principus. Kamakuros bei Muromači laikotarpiais (1192–1573) šalyje įsigalėjęs zen budizmas lėmė, kad sodų teritorijos tapo mažesnės, sąranga paprastesnė, nors didžiuma ankstesnių elementų (tvenkiniai, salos, tiltai, kriokliai) išliko. Sodų estetika įgavo minimalistinių bruožų, atsisakyta puošybinio pertekliaus. Japonijoje įsigalėjo sodų tipas, žinomas kaip sausas sodas (karesansui) – dominavo uolos, žvirgždas ir smėlis. Vandenyną, kitus vandens šaltinius simboliškai išreiškė žvirgždas, o kalnus – akmenys ir uolos. Šiuo tarpsniu įrengti sodai pasiekė mūsų laikus be esminių pokyčių. Daugmaž autentiško pavidalo karesansui pavyzdžių esama tiek senosios sostinės Kioto, tiek Kamakuros mieste išlikusiose šventyklose. Vėlesniu, visai trumpu Azuči-Momojamos laikotarpiu (1568–1600) šalyje prigijo vadinamieji arbatos sodai (chaniwa arba roji). Nuo įėjimo į teritoriją iki arbatos namelio vedė akmens laiptelių takas, kurį apšviesdavo iš akmens iškalti žibintai. Rituališkai privalomam rankų apsiplovimui sodo teritorijoje įrengti specialūs vandens baseinėliai (tsukubai). Veikiausiai dėl arbatos gėrimo svarbos japonų kasdieniniam gyvenimui, tokių sodų išlikę labai daug, nors didžioji jų dalis vėliau įsiliejo į stambesnius sodus. Puikų chaniwa pavyzdį išvydau Kioto šventyklų komplekse Myoshin-ji. Meidži laikotarpiu (1868–1912) japoniški sodai nemažai pokyčių patyrė pirmiausia dėl sparčios modernizacijos, šalis atvėrė duris europinėms, platesne prasme Vakarų įtakoms. Naujaja sostine tapusiame Tokijuje (Edo) įsteigta nemažai europinio stiliaus sodų ir parkų. Kai kurie susiliejo su tradiciniais japoniškais sodais ir tapo neatsiejama jų dalimi. Vakaruose įvairiais kultūros istorijos tarpsniais klestėję sodai neretai priešpriešinami japoniškiems. Yuriko Saito pabrėžia: „Mąstant apie sodus Vakaruose, dėmesys sutelkiamas į augalus, medžius ir gėles. Tačiau tradiciniuose japoniškuose soduose neįmanoma sodo atsieti nuo architektūros. Erdvė traktuojama kaip kontinuumas, kurio dalis yra po stogu, kita dalis po atviru dangumi. Daugeliu atžvilgių paviljonas ar šventykla nėra tikrasis reginio objektas, o veikia kaip apsaugota erdvė arba tiltas tarp dviejų ar daugiau sodų. Į pastatą nežiūrima, žvelgiama tarsi pro jį – žvilgsnis nukreipiamas į kitoje pusėje vešintį sodą."77 Vis dėlto pritarčiau autoriams, tvirtinantiems, kad norint apsaugoti japoniško sodo vaizdinį nuo egzotiškumo pinklių, į kurias jis neretai patenka Vakaruose, būtina perprasti idėjas, kurios lėmė šio įdomaus ir išskirtinio reiškinio savitumą. Kita vertus, jau cituota japonų estetikos žinovė Yuriko Saito tvirtina, kad dažnai pabrėžiama japoniško ir vakarietiško sodų priešprieša vienu aspektu gali būti klaidinanti: „Kad ir kokie „natūralūs" atrodytų japoniški sodai, jie vis tiek yra dirbtiniai produktai, atsiran_dantys dėl daugybės gamtos modifikacijų ir taikomų manipuliacijų. Tik dėl to, kad ir japoniški, ir vakarietiški sodai formaliai nėra neliestos gamtos plotai, jie turi tą patį tikslą – reprezentuoja idealą, tobulindami natūralią gamtą. Jie siekia, kad vaizdinys būtų idealus, ko padaryti pati gamta negali. Šiuo požiūriu skirtumas tarp skirtingų stilių santykinai nereikšmingas, kadangi bet koks sodas, pasak vieno iš komentatorių, „yra galios pasireiškimas" tiek, kiek menas susijęs su gamtos objektų pertvarkymu ir formavimu, kad būtų pasiektas norimas rezultatas."88 Ši pastaba, beje, padeda suprasti, kodėl japonai, turėdami seną sodų meno tradiciją, mielai pristato savo šalyje kitų kultūrų subrandintas sodininkystės koncepcijas. Esoteriniai sodų estetikos šaltiniai Nepaisant šalį pasiekusių naujovių, Japonijoje iki šiol puoselėjama ir klesti tradicinė sodų kultūra, kuriai būdingi mažų mažiausiai šeši elementai – vanduo, uolos ir akmenys, medžiai ir gėlės, tiltai ir aptvėrimai, akmeniniai žibintai, vandens baseinai ir juose plaukiojančios žuvys (karpiai). Pasivaikščiojimų sodai (kaiyu shiki teien) dažnai laikomi tradicijos kvintesencija. Jų sąranga suderina įvairius sodų tipus. Akmenų, esminių sodo estetikos elementų, reikšmė veikiausiai susijusi su archajiška vaizduote, kuri akmenis laikė gyvomis būtybėmis. Iki šiol Japonijoje, kur budizmo pasaulėžiūra kuo puikiausiai sugyvena su šintoizmu, tebėra garbinami šventieji akmenys (iwakura). Sodininkystės traktato, sukurto XI a., vertėjai į anglų kalbą savo komentaruose pabrėžia, kad sodų kūrėjai turėdavo „vykdyti akmens prašymus" arba, perteikiant šią mintį šiuolaikiška kalba, privalėjo gerai perprasti naudojamų akmenų savybes.[9] Veikalas Sakuteiki (arba įrašai apie sodo kūrimą) yra vienas seniausių, gal net pats seniausias originalus japoniškas traktatas, skirtas sodo estetikai. Nors būta įvairių autorystės versijų, pastaruoju metu Sakuteiki autoriumi laikomas XI a. japonų aristokratas Tachibana no Tochitsuna (1028–1094). Knygoje svarstoma apie gamtą, geomantiją – archajinį vietos kūrimo mokslą, budizmą, tvenkinius ir salas, akmenis, medžius ir daugybe kitų sodininkystės aspektų. Šio veikalo vertėjai teigia, kad jis teptuku ant dviejų ilgų ritinių surašytas Hejano laikotarpiu, o mūsų laikus pasiekė todėl, kad aristokratų šeima, kurios nuosavybe tapo šis veikalas, suvokusi jo verte, pasirūpino kopijomis. XVIII a. pabaigoje ar XIX pradžioje tekstas buvo įtrauktas į tuo metu sudarytą stambesnį senųjų literatūros kūrinių rinkinį.[10] Sakuteiki autorius išsamiai aprašė, kaip turėtų būti plėtojami sodai, ko būtina paisyti, o ko vengti. Įrengiant sodus, rekomendavo pasirinkti tinkamą vietą, atsižvelgiant į „žemės ir tvenkinių formą, sukurti subtilią atmosferą, iš naujo atgimstant atmintyje išsaugotų prisiminimų apie laukinę gamtą“.[11] Gamta visų pirma suvokiama kaip kalnų ir vandens sąveika, o ji (tai pabrėžiama veikalo komentaruose) glaudžiai susijusi su senąja kinų geomantijos tradicija, kuri pabrėžė in ir jang – poliariškų energijos pradų metafizinę reikšmę. Jangsiejamas su kalnais dėl jų standumo ir stabilumo, o in – su vandeniu dėl jo švelnumo ir judrumo.[12] Gamta turėjo būti atidžiai studijuojama, tačiau kiekvieno sodo pavidalą lėmė tiek sodininko patirtis, tiek griežti draudimai, ko ir kaip negalima daryti. Jam patariama remtis ankstesnių meistrų darbais, tačiau paisyti ir „savo paties skonio". Derėjo iš atminties atkurti pačius garsiausius ir įsimintiniausius Japonijos kraštovaizdžius, tačiau tai turėjo būti daroma, pasitelkiant intuiciją ir gebėjimą interpretuoti įsidėmėtus vaizdinius. Metafizinė tradicija darė didžiulį poveikį daugeliui sampratų, įskaitant ir sodų sąrangos principus. Geomantijos tradicija giliai įsišaknijusi ir japonų sodininkystėje. Nenuostabu, kad veikale Sakuteikiapstu teiginių ir nuorodų, tiesiogiai susijusių su geomantija. Remiantis metafizine tradicija, reikalavimai buvo keliami ir vandens krypčių sodo teritorijoje nustatymui. Upelių vanduo turėjo tekėti į pietvakarius, o tvenkiniuose buvo rekomenduojama iš anksto nustatyti būsimą vandens lygį, kad jis neišsilietų pro tvenkinio kraštus. Griežti reikalavimai taikomi ir akmenų sąrangai. Sakuteiki autorius aiškino: „Yra neįprasta didelius akmenis statyti prie krioklio, salos viršūnėje ar prie kalvos. Visų pirma, akmenys, aukštesni nei devyniasdešimt centimetrų, neturėtų būti statomi šalia jokių pastatų. Tas, kuris nepaiso šios taisyklės, nepajėgs išsaugoti namų – jie bus apleisti."[13] Akmenis išdėstyti derėjo itin atsakingai. Buvo pateiktas išsamus draudimų sąrašas, perspėjant,kad jei nebus jų paisoma, „namų šeimininką ištiks mir_tis, o jam priklausiusi žemė pavirs negyvenama ir taps_velnių buveine".[14] Buvo uždrausta vertikalius akmenis dėti gulsčiai, o horizontalius – stačiai; plokščių akmenų negalima dėti nei stačių, nei atgręžtų pastato pusėn. Už šių reikalavimų nepaisymą grasinta prakeiksmu... Pabrėžta, kad negalima niekur arti namų statyti akmenų, aukštesnių už verandą. Akmenis, aukštesnius negu 1,2 ar 1,5 metro, draudžiama atgręžti į šiaurės rytus. Nesilaikant šios taisyklės, jie virs akmenimis-vaiduokliais ir pritrauks piktąsias dvasias, kurios iš teritorijos išvys šeimininkus... Dar šiurpesniu likimu sodybos šeimininkui grasima, jei didelis horizontalus akmuo bus atgręžtas į vakarus ar šiaurę prie namo verandos, o ir „šiaip turėtų būti vengiama akmenis guldyti horizontaliai kur nors netoli namų, nes šeimininkas ten niekaip negalės ilgai gyventi."[15] Iš šio veikalo galima susidaryti išsamų vaizdą ne tik apie gausybę draudimų, lydėjusių sodininko darbą, bet ir apie tai, kokį reikšmingą vaidmenį šioje srityje atliko tradicija, japonų kultūroje įsišakniję metafiziniai, ezoteriniai principai. Kiekviename Sakuteikiskyriuje nuosekliai aptariami skirtingi sodo sąrangos elementai. Pavyzdžiui, skyriuje apie medžius pateikta ne tik praktinių patarimų, kokie medžiai turėtų būti sodinami, kaip formuoti jų kamienus, šakas ir siluetus, bet ir išreikšta pagarba sodo dievybėms: „Vandens srautas į rytus nuo namo yra Mėlynasis drakonas. Jei ten nėra vandens, vietoj to pasodinkite devynis gluosnius. Didysis kelias į vakarus yra Baltasis Tigras. Jei nėra Didžiojo Tako, vietoj jo pasodinkite septynias katalpas. Į pietus esantis tvenkinys yra Raudonasis Paukštis. Jei tvenkinio nėra, pasodinkite ten devynis plaštakinio klevo medžius. Kalva į šiaurę yra Juodasis Vėžlys. Jei ten nėra kalno, tuomet pasodinkite tris kiparisus. Tie, kurie laikysis šių taisyklių, sukurs keturių dievų sargų apgaubtas vietas ir bus palaiminti kylančia karjera, asmeniniais turtais, gera sveikata ir ilgu gyvenimu."[16] Rekomendacijos, pateiktos bene seniausiame šaltinyje apie japoniškus sodus, leidžia suprasti, kad sodo estetikai didžiulį poveikį darė ne tik religinė-filosofinė pasaulėžiūra, bet ir ezoterinė tradicija, kurios buvo ir veikiausiai tebėra paisoma. Nors dabartiniame pasaulyje įvairių kultūros reiškinių estetika yra praradusi ryšį su dvasinėmis šaknimis, japonų kultūros dėmesingumas tradicijoms leido jas išsaugoti iki mūsų dienų. Dėl šios priežasties tiek daug kalbama apie japonų kultūros unikalumą, nors Japonijos neaplenkė ir Vakarų vėjai, o sodo estetika, kaip pabrėžė Yuriko Saito, turi nemenkų sąsajų su sodo samprata, susiklosčiusia Vakarų kultūroje. Tęsinys kitame numeryje 1 Mark Hovan, „Invitation to Stillness: Japanese Gardens as Metaphorical Journeys of Solace", Kyoto Journal, January 15, 2020, p. 3, https://kyotojournal.org/explore-the-journal-category/hidden-japan/ 2 Josiah Conder. Landscape Gardening in Japan. Yokohama: Kelley and Walsh, 1893, p. 59-60. 3 Yumeng Han., Contrastive Study between Chinese and Japanese Gardens. Taking Zhanyuan garden in Nanjing and Abbot's Garden of Long'an Temple in Kyoto Examples*, Advances in Social Science, Education and Humanities Research, Vol 664, 2022, p. 1495. 4 Ten pat, p. 1497. 5 Apie šią budizmo tradicijos atšaką žr. Daisetz Teitaru Suzuki. Outlines of Mahayana Buddhism. London: Luzac and Company, 1907. [Yra ir kitų, naujesnių anglų leidimų.] 6 Marc Treib., „Lessons From the Japanese Garden", https://pacifichorticulture.org/articles/lessons-from-the-japanese-garden/ 7 Yuriko Saito., „Japanese Gardens: The Art of Improving Nature". In: Japanese Environmental Philosophy. Eds. J. Baird Callicot and James Mcrae. New York: Oxford University Press, 2017, p. 145. 8 Jiro Takei and Marc P. Keane. Sakuteiki: Visions of the Japanese Garden. Tokyo: Tuttle Publishing, 2008, p. 4. 9 Ten pat, p. 5. 10 Ten pat, p. 151. 11 Ten pat. 12 Ten pat, p. 159. 13 Ten pat, p. 183. 14 Ten pat. 15 Ten pat, p. 193. 16 Ten pat. Akmenys Kodai-ji šventykloje, Kiotas Autoriaus nuotraukos

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama