Almantas SAMALAVIČIUS. EX ORIENTE LUX: JAPONIŠKŲ SODŲ ESTETIKA IR DVASINIAI JOS ŠALTINIAI

Almantas SAMALAVIČIUS. EX ORIENTE LUX: JAPONIŠKŲ SODŲ ESTETIKA IR DVASINIAI JOS ŠALTINIAI...Praėjusio amžiaus pradžioje ir netgi anksčiau, kai Vakaruose prasidėjo dabar jau prieštaringai vertinamas Porientalizmo bumas, ypač susidomėta japoniškais būstais ir sodais. Per daugiau nei šimtmetį žavėjimasis tradicinės japonų kultūros reiškiniais ne tik nenuslopo, bet dar labiau sustiprėjo. Galima tvirtinti, kad pusantro tūkstantmečio istoriją turinti japoniškų sodų estetika padarė ir tebedaro didžiulę įtaką Vakarų vaizduotei. Nenuostabu, kad turizmo srautams į Japoniją didėjant, apsilankyti šios šalies puoselėjamuose soduose tampa beveik privaloma. Augantį susidomėjimą liudija ne tik lankytojų iš užsienio gausa daugelyje Japonijos prefektūrų, nuo seno puoselėjančių didesnius ir mažesnius (neretai miniatiūrinius) sodus, bet ir tai, kad, sekant japoniškais pavyzdžiais, daugybė tokių objektų buvo įkurta ir sėkmingai prigijo įvairiose pasaulio šalyse. Kai kurie Vakaruose prieš daug dešimtmečių įrengti japoniško stiliaus sodai jau patys kasmet pritraukia gausybę lankytojų. Lietuvoje pirmasis japoniškas sodas 2003 m. atsirado Vilniaus universitui priklausančiame Kairėnų botanikos sode. Japoniški sodai lietuviškuose kontekstuose Kretingos rajone vietos gydytojo iniciatyva iš Japonijos atvykęs sodininkystės meistras Hajime Wanatabe 2007 m. suprojektavo, kaip teigiama šio objekto internetinėje svetainėje, didžiausią Europoje japonišką sodą su tvenkiniais, sakuromis, akmenimis, bonsų kolekcija įspūdingame 16 ha plote. Tas pats meistras kartu su kolega Hiroshi Sunoda kiek anksčiau (2003) parengė japoniško pasivaikščiojimų sodo (Kaiyu shiki teien) koncepciją Kairėnuose. Nors užima vos 0,5 ha plotą, yra miniatiūrinis, palyginti su kretingiškiu, jis tapo itin patrauklia vilniečių ir miesto svečių lankoma vieta. Šiam, mano nuomone, visais atžvilgiais puikiam sodui panaudota per penkis šimtus lauko riedulių, įrengtas tvenkinys su sala, teritorija apželdinta įvairiais, prie vietos konteksto ir kraštovaizdžio derančiais augalais. Darbai iš esmės baigti 2011–2012 m. Po kurio laiko (2023) už Vilniaus naujojo centro, Linkmenų gatvėje atsirado dar vienas japoniško stiliaus sodas, užimantis beveik penkis hektarus (projekto autorius Shiro Nakane). Tiek Kairėnuose, tiek Linkmenų gatvės prieigose įrengtiems sodams pritaikytas „pasiskolinto kraštovaizdžio" (shakkei) principas, tačiau naujojo sodo estetika toli gražu nėra nepriekaištinga (vietomis pro akmenis „prasišviečia" cemento plokštės ir t. t.), labai trukdo triukšmas, sklindantis iš judrių gatvių. Netrukus po atidarymo nustebino, švelniai tariant, keistokas lankytojų elgesys, net vandalizmas... Tai rodo, kaip svarbu tokiam subtiliam objektui parinkti tinkamą vietą. Kosciuškos gatvėje, privačiose valdose 2018 m. įveistą japonišką sodą (Eishinn-En) suprojektavo ne vieną stažuotę Japonijoje turėjusi lietuvė, kraštovaizdžio architektė Laura Popkytė-Fukumoto. Pagal jos projektą japoniškas sodas įrengtas ir Klaipėdos Debreceno gatvėje, Pedagoginės psichologinės tarnybos kiemelyje. Šie ir kiti pavyzdžiai rodo, kad „egzotiškas" kultūros reiškinys įleidžia šaknis ir Lietuvos urbanistinėje kultūroje. Neramiame, netvariame, įtampų, baimių ir prieštarų kupiname šių dienų pasaulyje žmonės trokšta „oazių", kuriose galėtų bent kuriam laikui atitrūkti nuo kasdienybės sumaišties, išsivaduoti iš netikrumo ir nerimo būsenų, pasinėrę į svaigų, įtraukiantį, estetizuotu kultūros reiškiniu paverstos gamtos kampelį. Tasai sąlyginis pasaulis, kupinas vizualinių reginių ir garsovaizdžių, remiasi seniai nusistovėjusiais, nekintamais estetiniais principais, kurie liudija ne tik tradicijos ilgaamžiškumą, bet ir gebėjimą perteikti egzistencijos prasmę. Tokioje sodininkystės meistrų specialiai „surežisuotoje", tačiau natūralią gamtą primenančioje aplinkoje galima nevaržomai atsiduoti kontempliacijai, patiriant susižavėjimo, ramybės ar ekstazės būsenas. Tikėtina, užburiančių ir įtraukiančių japoniškų sodų atsiras vis daugiau ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir atoksenėse šalies vietovėse. Japonų sodininkystės ištakos 2010 m. nurykęs į Tokiją dalyvauti PEN klubo kasmetiniame suvažiavime, pirmą kartą susidūriau su neįtikėtinai įspūdinga japonų kultūra. Bene didžiausią įspūdį padarė stambių gabaritų senosios medinės budizmo šventyklos ir įstabaus grožio japoniški sodai, kuriuos mačiau sostinėje bei Kioto mieste (ten jų gerokai gausiau). Po ilgesnės pertraukos vėl keliskart apsilankiau Japonijoje, o praėjusiais metais nurykau į šią šalį tam, kad įvairiuose regionuose susipažinčiau su skirtingais japoniškų sodų tipais in situ. Aplankiau ne tik dešimtis vienuolynų sodų įvairiuose Japonijos miestuose, bet ir vieną iš trijų geriausiais laikomų viešųjų sodų – Kenrokuenu Kanadzavos mieste. Tad šis straipsnių ciklas pagrįstas pažintimi su japoniškų sodų tradicija, o vėliau ir specialiomis šios srities studijomis. Toliau domėtis japoniškų sodų stilistika paskatino akademiniai įsipareigojimai – prieš keletą metų man pasiūlyta rengti pora estetikos ir teorijos kursų kraštovaizdžio architektūros studijų programai, naujai įsteigtai Vilniaus Gedimino technikos universitete. Baronienė Murasaki Šikibu „Pasakojime apie Gendži" (Genji monogatari), parašytame XI a., beje, šis kūrinys laikomas romano žanro prototipu, mini sodus, kurių fone japonų aukštuomenė rezga įvairias intrigas. Tačiau žinios apie tokio pobūdžio sodų egzistavimą siekia net V amžių, nors dėl istorinių dokumentų stygiaus neįmanoma tiksliai nustatyti, kada iš tiesų Japonijoje pradėta puoselėti sodų kultūrą. Jų atsiradimą paskatino salose išplitusi šinto, t. y. laukinę gamtą garbinanti religija, japonų pasaulėjautai daranti įtaką ir šiandien. Pasak Marko Hovano, apie šventus nežemiškus sodus pasakojama japonų mitologijos šaltiniuose (Nihon Shoki), be to, salų gyventojai nuo seno tikėjo, kad jų garbinamos dvasios (kami) yra įsikūnijusios gamtos fenomenuose – kalnai, upės, medžiai, akmenys buvo vadinami laikinomis jų buveinėmis. Japonija budizmas pasiekė vėliau negu šintoizmas, tik VI-VII a., tačiau ši religinė pasaulėžiūra, perimta iš Kinijos, padarė didžiulę įtaką sodų estetikai. Dėl budizmo įtakos VI a. imta kurti sodus tiek aukštuomenės gyvenamojoje aplinkoje, tiek vienuolynuose. Ankstyvosios budistų šventyklos užėmė gana didelius žemės plotus, tad užteko vietos tekančio ir stovinčio vandens šaltiniams, juose supildavo net salas. Kioto šventykloje Shosei-in dideli tvenkiniai iki šiol užima nemažą teritorijos dalį. Manoma, kad jie išlikę iš laikotarpio, kai šalis perėjo prie budizmo. Sodai buvo įrenginėjami tiek imperatorių, tiek aukštuomenės valdose. Charakteringas bruožas – dideli tvenkiniai. Sodų estetikai būdingi ir kiti su budizmo, taoizmo filosofija susiję vizualiniai elementai, tačiau autentiška sąranga neišlikusi. Kai kuriuos objektus, pavyzdžiui, Heidžio (Heijo) rūmų Naroje rytinį sodą pavyko rekonstruoti, remiantis archeologiniais kasinėjimais. Nemaža japoniško sodo elementų dalis siejama su kinų sodininkystės įtaka, tačiau kai kurie, pavyzdžiui, akmeniniai dažniausiai standartinių (tačiau ne tik) formų žibintai yra unikalus Japonijos atributas. Sakoma, kad akmeninius žibintus nuošalioje Kavačio provincijoje VII a. įrengė princes Irušiko, imperatoriaus Suiko sūnus, tačiau tai tėra vėlesnė legenda. Įdomu, kad šie iš akmens iškalti, įvairių dydžių ir formų žibintai, retsykiais saikingai dekoruoti šventyklų siluetais arba, pavyzdžiui, pelėdomis, daugiau naudojami formalios estetikos tikslais, o ne sodų apšvietimui. Retesniais atvejais, kai įsijungia nakčiai, jie skleidžia labai neryškią šviesą, kelia mistines asociacijas, tad apšvietimo funkcijų neatlieka.22 Kinų dvasinių šaltinių poveikis Minėtame baronienės Šikibu romane gausu nuorodų į sodų kultūrą, Japonijoje suklestėjusią vadinamuoju Hejano laikotarpiu (794–1185). Japonų sodams didelę įtaką darė Kinijoje susiklosčiusios sodų sampratos, reikšmingą vietą užėmė dideli tvenkiniai su salomis, kurias jungė tokio aukščio tiltai, kad po jais nekilnodomai praplauktų valtys. Japoniški sodai vis dėlto plėtojosi savitu keliu, nors rėmėsi tais pačiais šaltiniais – taoizmas akcentavo aukso pjūvį, pabrėžė harmonijos reikšmę, konfucianizmas siekė vidinės ramybės ir malonumų, o budizmas įtvirtino jausmų, ypač aistrų, sužabojimą dėl vidinės švaros, rimties.33 Kita vertus, nors budizmas, sklindęs iš Indijos, pasiekė Japoniją per Kiniją, zen budizmo įtaka kinų kultūrai buvo gerokai menkesnė, japonai giliau rėmėsi šia pasaulėžiūra.44 Yumeng Hanas, lygindamas kelis tuo pačiu laikotarpiu įrengtus kinų ir japonų sodus, pabrėžia, kas lemia jų skirtumus: „Pirma, kinai yra aukštesni už japonus, todėl kuria didesnių gabaritų ir aukščio sodus. Antra, kinai gyvena žemyne, tad sodo turinys daugiausia yra kalnų peizažas, o japonai įsikūrę saloje, dėl šios priežasties sodai daugiausia asocijuojasi su jūros vaizdais. Trečia, kinių ir japonų sodų estetikos temas guideno literatai, samurajai, o jų ir vienuolių estetinės kryptys natūraliai skyrėsi."55 Be to, kinai ir japonai sodindavo skirtingus augalus, išreikšdami skirtingas simbolines prasmes. Kai kurie medžiai, pavyzdžiui, juodoji pušis japonų kultūroje buvo sakralizuota, be to, japonai labai vertina samanas, kurių gausa japoniškiems sodams suteikia itin savitą, su nie kuo nesupainiojamą charakterį. Geografijos ir klimato sąlygos abiejose šalyse skiriasi, o tai irgi daro įtaką tiek sodų estetikai, tiek augmentacijos atrankai. Apie ankstyvojo laikotarpio ir Hejano periodo sodus žinių suteikia tik literatūra, nes autentišku pavidalu jie neišliko. Japonijoje įsitvirtino Grynos žemės (Mahaya-nos) budizmo doktrina,[6] sulig ja sodai buvo įrenginėja-mi taip, kad primintų budistinį rojų. Kai kurių šventyklų teritorijose puoselėti sodai dar yra išsaugoję kai kuriuos esminius Grynos žemės koncepcijai būdingus elementus.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama