Julija Janus – apie meną, vietokūrą ir karalienes
Sunra
Turinį įkėlė
Rašė Toma Vidugirytė
Nuotraukos Silvestro Samsono
Julija Janus – kūrėja, kurios darbai jungia madą, meną ir istoriją. Iš mados pasaulio ji perėjo į vietokūrą, inicijavo viešųjų erdvių meno instaliacijas, įkūrė „ARTeriją“ – atvirą meno galeriją be sienų. Šiandien Julija dirba prie įvairių projektų, jungiančių meno, mados, dizaino, rinkodaros ir istorijos sričių patirtį. Naujausias Julijos darbas – tarptautinės parodos „Karalienė, karalystė ir jausmai“ idėja. Ji yra viena iš šios Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) parodos kuratorių. Paroda – ne tik apie Barborą Radvilaitę, Kotryną Jogailaitę, bet ir apie tai, kaip moterys matomos istorijoje ir šiandien. Su Julija kalbamės, kaip gimsta jos idėjos, kokias vertybes ji laiko svarbiausiomis ir kokie šios parodos tikslai.
– Daugumai esate žinoma kaip drabužių dizainerė, tačiau dirbate prie daugybės kitų įdomių projektų. Papasakokite, kaip šalia drabužių dizaino atsirado parodų kuravimas, miesto erdvių kūrimo ir kiti projektai? Kuo šie projektai svarbūs ir kaip jie papildo Jus kaip kūrėją?
– Gatvės, atviro meno instaliacijos atsirado ne iš abstrakčios idėjos, o iš labai konkretaus poreikio – šviesos. Kai pradėjau dirbti kaip Vilniaus senamiesčio vietokūros dizainerė ir rinkodaros specialistė, pamačiau, kad Stiklių gatvei trūksta gyvybės, o vakare – tiesiog šviesos. Tai buvo tamsi, uždara erdvė, kuri tiesiog kvietė ką nors pakeisti.
Sugalvojome pasinaudoti jau egzistuojančiais kabliais namų sienose, prie jų pritvirtinome trosus ir, gavę rezidentų sutikimus, pakabinome pirmąją instaliaciją – Jaroslavo Koziaros oro balionus. Dieną jie traukė praeivius savo spalvomis, o naktį švietė. Erdvė iš tikrųjų pasikeitė – ji tapo atvira, kviečianti sustoti ir pakelti akis.
Iš tokios patirties gimė „ARTerija“ – atvira meno galerija be sienų ir adreso. Ji lyg kraujagyslė, kuria menas cirkuliuoja po miestą, keliauja po Lietuvą ir pasaulį. „ARTerijos“ vardu vyksta mano pačios ir kitų menininkų instaliacijos, performansai, demonstruojami kiti kūriniai.
Instaliacijos – keliaujančios: buvo eksponuojamos Trakuose, Anykščiuose, Dubingiuose, Kaišiadoryse. Kiekvienoje vietoje jos įsilieja į miesto ritmą ir sukuria naują santykį su erdve. Man svarbu, kad šiuolaikinis menas būtų prieinamas ne tik didmiesčiuose, bet ir mažesnėse bendruomenėse, kad žmonės jį patirtų ne kaip vienkartinę šventę, o kaip kasdienybės dalį.
Tiesą sakant, dar užbaigdama mados verslą, jau žinojau, kad eisiu šiuo keliu – būsiu vietokūros dizainerė. Kryptingai tam ruošiausi – studijavau ISM vadovų magistrantūroje, mano magistro darbo tema buvo „Vilniaus senamiesčio istorinio kvartalo prekės ženklo kūrimas“. Paskui kartu su vietos verslo ir kultūros įstaigų bendruomene sėkmingai įkūrėme Vilniaus Stiklo kvartalo prekės ženklą.
Kūrybinės vietokūros mokiausi ir Roterdame, specializuotuose kursuose. Šiandien galiu jungti meno, mados, dizaino, rinkodaros ir istorijos sričių patirtį, kad miestas, jo erdvės ir žmonės taptų gyva, pasakojančia visuma.
Keliauti tenka ne tik instaliacijoms, bet ir man pačiai. Skaitau pranešimus, vedu dirbtuves – apie vietokūros dizainą, apie moteris lyderes iki sovietmečio, apie mūsų baltiškąją tapatybę. Man atrodo, svarbu, kad menas nebūtų tik estetinis patyrimas, bet ir dalijimasis žiniomis, istorija, kultūrine atmintimi.
– Kaip tapote LNM tarptautinės parodos „Karalienė, karalystė ir jausmai“ viena iš kuratorių? Kuo Jus sudomino parodoje apžvelgiamos dviejų karalienių – Barboros Radvilaitės ir Kotrynos Jogailaitės – istorijos?
– Mano ryšys su istorija visada buvo asmeniškas – ji man nėra tik datos ar faktai. Kai pirmą kartą panirau į Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto istoriją, ji pasirodė labai gyva: apie meilę, pasirinkimus, trapumą ir kartu labai aktualiai skambanti šių dienų geopolitinių įtampų kontekste.
Pristačiau parodos „Karalienė, karalystė ir jausmai“ idėją LNM. Prieš tai buvau ją pristačiusi keliems kitiems muziejams, tačiau ten nesulaukiau pritarimo. Buvo pasakyta: „Paroda apie karalienes? Skamba paviršutiniškai“, lyg moterų istorijos savaime būtų mažiau vertos dėmesio.
Labai džiaugiuosi ir vertinu, kad LNM manimi patikėjo. Jie subūrė visą reikalingą profesionalią komandą: istorikus, archeologus, menotyrininkus, dizainerius, kompozitorius. Įsigijo audiogido sistemą, veikiančią bluetooth ryšiu, – viską, ko prašiau, kad parodos patirtis būtų unikali. Man tai buvo akimirka, kai pagaliau norimu mastu galėjau atskleisti viską, ką buvau išmokusi Viktorijos ir Alberto muziejaus kuratorių kursuose.
Sudėtingiausia buvo gauti finansavimą. Kultūros ministerija neskyrė prašomo finansavimo šiai tarptautinei parodai. Tada dar aiškiau pamačiau skirtumą: iš vienos pusės – uždarytos durys, biurokratiniai svarstymai, o iš kitos – bendraminčių solidarumas, tikėjimas, energija.
Taip gimė šios parodos Ambasadorių klubas – tai nuostabios moterys, nepaprastai daug pasiekusios savo srityse, sutikusios palaikyti šią parodą. Esu be galo dėkinga Rūtai Kačkutei, Dovilei Burgienei, Dianai Bumelytei, Gabijai Skučaitei, parodos globėjai prezidentei Daliai Grybauskaitei ir daugeliui kitų. Jų palaikymas man buvo tarsi atsvara visiems „ne“. Pamenu, kai pirmą kartą išgirdau iš jų: „Mes tikime, tai svarbu“, man tarsi nuslinko akmuo nuo pečių. Jau tuomet pajutau, kad ši paroda – ne vien apie dvi istorines karalienes. Ji yra apie tai, kaip moterys buvo matomos istorijoje, ir apie tai, kaip šiandien moterys gali pakeisti situaciją – tikėjimu, bendryste, veikimu.
Kai galiausiai stovėjau atidarymo renginyje, o kitą dieną žiūrėjau į žmones, klausančius audiogido, stovinčius prie eksponatų, stebinčius ir praleidžiančius parodoje ne vieną valandą, galvojau: istorija kalba, salės pilnos, žmonės klausosi... Tai buvo viena gražiausių ir stipriausių akimirkų mano kūrybos kelyje.
– Kokios Jūsų kūrybos vertybės ir kaip atsirenkate projektus? Kuo praturtino tarsi nauja sritis – parodų kuravimas? Esate minėjusi, kad viena iš vertybių, ypač išryškėjusi per karantiną, – tvarus menas…
– Vertybės man yra kaip kompasas. Didžiausia vertybė – tvarumas. Tačiau ne vien ekologinis, bet ir kultūrinis: kaip palikti pėdsaką, kuris nesunyksta po vienkartinio įvykio.
Per karantiną tai pasijuto labai stipriai. Atsimenu, kai staiga sustojo visi įprasti darbai: nebebuvo renginių, vietos rinkodara lyg ir neteko prasmės. Pirmas jausmas buvo toks, tarsi aplink tvyro vakuumas, bet vėliau tai virto atradimu – pamačiau, kiek daug nereikalingo triukšmo buvo mūsų gyvenime. Supratau, kad noriu rinktis tik tuos projektus, kurie man atrodo prasmingi, kuria tiltą tarp žmonių ir vertę ateičiai.
Parodų kuravimas mane praturtino kaip kūrėją. Buvo momentas, kai ne kartą parodose reikėjo suderinti kelias visiškai skirtingas vizijas: istorikų, kurie norėjo daugiau faktų, ir menininkų, kurie norėjo daugiau poezijos. Tą akimirką supratau, kad mano vaidmuo yra ne pasirinkti vieną pusę, o surasti bendrą kalbą. Taip buvo išmokta pamoka: kūryboje kartais svarbiau ne mano vizija, o tiltas tarp skirtingų pasaulių.
– Kokie Jūsų tolesni planai? Kas laukia tarptautinės parodos „Karalienė, karalystė ir jausmai“? Gal numatyta naujų įdomių projektų?
– Šiandien mane labiausiai traukia kurti projektus, kurie jungtų istoriją, dizainą ir gyvą patirtį. Labai norėčiau, kad lietuviškos istorijos atsidurtų tarptautiniame kontekste. Juk jos nėra tik mūsų vidinės, jos yra Europos dalis. Svajoju apie projektą, kuriame Barbora ar Kotryna būtų pristatomos ne tik Lietuvoje, bet ir, tarkim, Vienoje ar Krokuvoje kaip bendros istorijos dalis. Iš dalies tai išsipildys, nes tarptautinė paroda „Karalienė, karalystė ir jausmai“ keliaus į Švediją.
Dar – mane traukia lauko instaliacijos. Esu įsitikinusi, kad menas neturėtų būti tik ant muziejaus sienų. Noriu, kad žmogus, eidamas gatve, netikėtai patirtų kūrinį, sustotų, pakeltų akis ir išgyventų mažą stebuklą. Tokios akimirkos, kai menas ateina pas žmones, man yra didžiausia prasmė.
Autorius: Jurgita
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
