Ingrida NAGROCKIENĖ
Tris dešimtmečius jaunuosius menininkus Panevėžyje ugdęs muzikos pedagogas Viktoras Januškevičius su šypsena prisimena mokinių jam prilipdytą Kosmoso pravardę – neišdildomą įspūdį visiems daro V. Januškevičiaus pasaulėžiūros erdvė, gilios muzikologijos žinios ir vidinis aristokratiškumas.
- Januškevičius 1970 m. baigė tuomečio Vilniaus pedagoginio instituto Muzikos fakultetą. Dirbo mokytoju Rokiškio ir Širvintų septynmetėse vaikų muzikos mokyklose, lektoriumi muzikologu Lietuvos filharmonijoje. Nuo 1984 m. dėstė Panevėžio J. Švedo pedagoginėje muzikos mokykloje, vėliau reorganizuotoje į Panevėžio konservatoriją, Panevėžio Vytauto Mikalausko menų mokykloje.
Perskaitė daugybę viešų paskaitų ir jų ciklų apie muziką Lietuvos kūrybinėse sąjungose, įvairių miestų bibliotekose, teatruose.
Burtininkas
„Nemėgstu, kai man skiriama per daug dėmesio, vargu ar esu to vertas. Geriau apie mane kalbėtų kiti, o aš tuo metu pasitraukčiau į šoną“, – per pirmąjį pokalbį telefonu interviu bandė išvengti V. Januškevičius. Galbūt todėl apie 75-erių panevėžietį, visos knygos vertą žmogų, parašyta tiek nedaug: pora dešimčių eilučių „Muzikos enciklopedijoje“ ir keletas straipsnių žiniasklaidoje.
Viena naujausių publikacijų, kurioje minimas V. Januškevičius, pašnekovui nebuvo maloni. Ji susijusi su Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje kilusiu ginču, kai buvusi šios mokyklos mokinė, žinoma muzikologė Rima Povilionienė sulaukė kritikos dėl noro per konferenciją netrafaretiškai kalbėti apie pedagogą, išugdžiusį ne vieną pasaulinio garso atlikėją ir padariusį didelę įtaką savo mokiniams. Ginčo esmė buvo pranešimo pavadinimas: „Burtininkas ir jo mokiniai: Viktoro Januškevičiaus pamokos“. Toks pranešėjos sumanymas nepatiko mokyklos vadovybei...
„Teko man ir papeikimų sulaukti, juk esu ne visiems patogus, o dar tas mano liežuvis...“, – šypsodamasis pripažįsta V. Januškevičius.
Tačiau ilgas pokalbis jo namuose nepaliko abejonių: savo srityje, kaip ir apskritai gyvenime, V. Januškevičius iš tiesų yra burtininkas.
Unikali audioteka
Lietingą ir tamsų rudens vakarą užsukusi į V. Januškevičiaus butą pasijutau tarsi patekusi į muziejų. Kaip sako pats šeimininkas, namai – jo paties portretas.
Kambario sienas dengia įspūdinga maždaug 10 tūkstančių kompaktinių diskų kolekcija. „Čia surinkti klasikinės muzikos įrašai nuo grigališkojo choralo iki XXI amžiaus kūrinių. Turiu visą Mozarto, Beethoveno, Brahmso ir daugelio kitų garsiausių kompozitorių kūrybą. Seniau rinkdavau juostas, paskui plokšteles, kasetes, dabar viskas perrašyta į kompaktus“, – apie savo lobyną pasakoja V. Januškevičius.
Vis dėlto, pasak pašnekovo, ši milžiniška audioteka šiandien dažniau tarnauja kaip dekoracija. Autoironijos nestokojantis Viktoras juokiasi, kad toks turtas – tarsi snobo požymis: „Tokią kolekciją gali kaupti tikras audiomanas, snobas arba muzikos turistas. Pastarieji du man mažiausiai patinka – jiems tik duok ir duok naują dozę.“
Pats kasdien 3–4 valandas vis dar skiria klasikinės muzikos klausymui, kuris primena tam tikrą ritualą. Tai vyksta vienumoje, žvakių šviesoje. „Jau nebeanalizuoju muzikos, tiesiog ja mėgaujuosi. Čia ji niekada neskamba kaip fonas – aš klausau atidžiai, visiškai atsiduodamas. Jei užsiimu kuo nors kitu, tada man geriausia tyla“, – priduria buvęs pedagogas ir užmena mįslę – tą pačią, kurią taip mėgdavo pateikti savo pamokose.
Muzikos dievas
„Kas yra muzikos dievas?“ – klausdavo V. Januškevičius savo mokinių, mėgdamas išmušti juos iš vėžių.
Atsakymų būdavo įvairiausių, tačiau pirma reikėdavo susitarti: kas yra muzika ir kas – dievas. „Muzika – žmogaus organizuojamas akustinis procesas, egzistuojantis laike ir erdvėje. Gamtoje muzikos nėra – yra tik garsai. O dievas – tai pradas, leidžiantis viskam tapti, bet pats netampantis niekuo. Jis tarsi neegzistuoja, yra dabar madinga virtuali realybė.“ Galiausiai pateikia savo atsakymą: „Muzikos dievas – tyla. Ja prasideda ir ja baigiasi koncertai.“
Pasak V. Januškevičiaus, pati muzika, priešingai, yra tarsi žmogžudys, už kiekvieno kampo tykantis tokių kaip jis. Šis „žudikas“ prisėlino prie jo dar vaikystėje ir nebepaleido. „Ne žmogus pasirenka muziką – muzika pasirenka žmogų“ – įsitikinęs pašnekovas.
Jis užaugo Panevėžyje, tarnautojų šeimoje, kuri nebuvo tiesiogiai susijusi su muzika. Tiesa, tėvas, nors natų nepažino, dažnai grodavo fortepijonu, namuose nuo ryto iki vakaro skambėdavo populiari klasikinė muzika. „Dabar savo vaikystės muzikos skonį laikau gana prastu, palyginti su tuo, kaip jis išsiplėtė bėgant metams. Mokykloje mokiausi groti smuiku, tačiau tai nebuvo mano mėgstamas užsiėmimas. Vėliau išmokau skambinti fortepijonu. Tad nesu tikras muzikantas – daugiau muzikos vartotojas“, – sako V. Januškevičius.
Nebūti prastesniam už save vakarykštį
Lemtinga buvo diena, kai Viktoras pro atvertą Panevėžio muzikos mokyklos langą išgirdo dievišką melodiją. „Dabar žinau, kad tai buvo Ludwigo van Beethoveno „Mėnesienos sonatos“ finalas. Tada nežinojau, grįžus namo mama man padėjo jį rasti. Nuo tada muzikos klasika tarsi užkerėjo“, – prisimena V. Januškevičius. Neidavo į pamokas, kol neišklausydavo viso Fryderyko Chopino Polonezo. „Tapau muzikos fanatiku – rinkau kompozitorių portretus, muzika man tapo dieviškos raiškos forma, savotišku fetišu. Negalėjau gyventi be jos.“
Nors mokytojai jam prognozavo sėkmę tiksliųjų mokslų srityje ir prestižinius universitetus Rusijoje, nes buvo pirmūnas, Viktoras iš tų laikų prisimena tik muziką. Iš matematikos, geometrijos ar astronomijos žinių, kaip pats teigia, neliko nieko. Anot jo, tikroji varomoji jėga buvo ne mokykla ir jos metodai, bet asmeninė ambicija – noras nuolat tobulėti ir niekada nebūti prastesniam už save vakarykštį.
„Gal todėl ir išėjau į pensiją, kad nenusenčiau darbovietėje, nebūčiau prastesnis. Esu laimingas, kad iki paskutinių dienų vaikai mane vadindavo Kosmosu – tai geriau negu, pavyzdžiui, Kalėdų Senelis,“ – su šypsena prisimena pedagogas.
Jo netradiciniai mokymo metodai skatino mokinius ne tik plačiau žvelgti į pasaulį, bet ir atrasti savo nepažintus asmenybės bruožus.
Netradicinis mokymas
Pašnekovas neslepia, kad studijuojant jam sunkiausiai sekėsi pedagogika – iš vadovėlių jis nieko nesuprato. „Mokyti gali tik tas, kuris turi pašaukimą, seminarai ir metodika nieko nepadeda. Aš daug sėmiausi iš savo mokinių – mokiau juos, o jie mane“, – dėkingumo buvusiems ugdytiniams neslepia V. Januškevičius. Tarp jo mokinių – žinomi kompozitoriai L. Balčiūnas, D. Čemerytė, R. Poškutė-Grun, L. Stančikas, G. Svilainis, muzikologė R. Povilionienė, režisierius, J. Miltinio dramos teatro meno vadovas Aleksandras Špilevojus.
Ne visi mokiniai, mano garsus pedagogas, jį mėgo. Kai kurie nesuprasdavo jo gana griežtų, kontroversiškų ir ekscentriškų dėstymo metodų.
„Mėgdavau juos „pakabinti ant kablio“, kad suglumtų ir pradėtų mąstyti kitaip – plačiau, giliau. Pavyzdžiui, kodėl manote, kad Mozartas buvo genialus kompozitorius? Visi puola šaukti, jog taip visur parašyta, aš pats tai tvirtinau. Bet kas pasakė, kad mes teisūs? Ir tada žmogaus viduje prasideda tam tikri procesai“, – apie savo Vakarų muzikos istorijos pamokas pasakoja mokytojas, neabejingas reliatyvizmo filosofijai.
Sava muzika
Vis dėlto V. Januškevičių labiausiai garsino ne jo žinios pamokose, bet fakultatyvai – užklasinė veikla. Į ją mokytojas ugdytinius pakviesdavo tik antrais mokslo metais, kai matydavo, kad šie tam subrendę.
„Mokiau nuo 9 iki 12 klasių. Ateidavo tikrai menkai apie muziką nutuokiantys jaunuoliai. Fakultatyvuose muzikos klausydavome tris kartus per savaitę, laiko neribodavome. Analizuodavome, aptardavome – jie turėdavo galimybe išgirsti ir giliai suprasti visų žinomiausių kompozitorių kūrybą“, – pasakoja pedagogas.
Kokia muzika yra geriausia – tai dar viena mįslė, kurią mėgdavo pateikti savo mokiniams, kad išbudintų juos iš mokyklinio miego. Atsakymas: tik ta, kuri patinka.
Pačiam pedagogui iki šiol sava ir mylima tik klasikinė muzika, nors kurio nors vieno kompozitoriaus mėgstamiausiu pavadinti negali. „Man kitokia, šiuolaikinė muzika nei patinka, nei nepatinka – ji tiesiog ne mano. Tai kaip kaimynas – gali su juo pasisveikinti, bet tai ne tavo šeima“, – paaiškina muzikologas, stebintis „Eurovizijos“ dainų konkursą tik kaip renginį.
Vienišiaus distancija
- Januškevičius prisipažįsta esantis vienišius. Draugu jis nevadina nė vieno asmens, artimiausi jo žmonės turi bičiulio vardą. Pašnekovas sako ir juos laikantis per atstumą nuo savęs. „Kaip ir klausantis muzikos – geriausia išlaikyti saugią distanciją. Tada viską matai ir girdi aiškiai. Jei labai pasineri, tada ir nublūdiji.“
- Januškevičius sako labai mylėjęs savo pirmąją žmoną, bet po kelerių metų ištiko skyrybos. Mano buvęs blogas vyras, mėgo pusiau bohemišką gyvenimą ir iki šiol jaučia stiprų savo ego. „Tik neidealizuokite manęs – aš parazitas ir nebijau taip pasakyti. Ir su manimi kitaip nebus. Mėgstu šokiruoti, mėgstu būti lepinamas. Nekenčiu minios, bandos, negiedu himno kartu, po koncerto sunkiai drauge su visais atsistoju paploti. Tiesiog nenoriu būti kaip visi, būti automatas. Aš personalistas. Aišku, ne visi mane priima tokį, bet su manimi įdomu, bent kurį laiką“, – šypteli V. Januškevičius ir švelnina toną pridurdamas, kad yra aristokratiškos dvasios asmenybė, intelektualus humanitaras. O tokiam svarbi autoironija, kritiškas savęs vertinimas. Kiekviename žmoguje, pasak jo, glūdi ne pačios gražiausios keturios savybės: bjaurumas, įnoringumas, geismas ir noras priversti kitus savęs gailėtis. Ir visa tai, teigia Viktoras, veda gyvenimą, pasaulį į priekį. Jis pats tuo patikėjo išėjęs į pensiją ir dažnai mąstydamas apie egzistenciją.
Pasivijo metus
Antroji V. Januškevičiaus santuoka su dabartine žmona Marija Zinkevičiūte trunka jau beveik 40 metų. Pora mėgsta būti pavieniui, tačiau atskirai gyventi taip pat nebegali. Juodu sujungė muzika ir darbas su mokiniais.
„Mano dukra iš pirmos santuokos nesusiejo gyvenimo su muzika – ir tuo džiaugiuosi“, – sako glaudų ryšį su atžala palaikantis tėvas. Jis mano, kad su muzika gali gyventi tik tie, kurie nieko kito negali ir nemoka daryti. Taip pat ir tie, kurie iš muzikos daro tik verslą, bet jos nejaučia.
„Žinote, kokia blogiausia muzika? – vėl klausia V. Januškevičius. – Nekviesta. Įsivaizduokite, kad esate pavargęs ir norite miego – tada nežavės net mylimiausia melodija.“
Gyvenimo nuovargį V. Januškevičius prisipažįsta pajutęs tik po 70 metų. Iki tol gyveno negalvodamas apie ateitį. Dabar, pasak jo, viskas tampa vis niūriau ir liūdniau. „Visada atrodžiau vyresnis, nei jaučiausi, o dabar pasivijau savo metus. Aiškiai žinau, kad viskas tik blogės – gal akys atsisakys, gal ausys, ir tavęs galiausiai neliks. Tokie slogios ateities fantomai dingsta bendraujant su kitais, bet likus vienam net muzika nebegelbsti“, – melancholiškai prabyla.
Pernai jis dar priėmė iššūkį dalyvauti tarptautiniame muzikos festivalyje Druskininkuose „Muzika be sienų“, kuris vyksta jau 25 metus. V. Januškevičius kaip kompetentingas muzikos žinovas į šį renginį kviečiamas nuo pat pirmųjų metų. „Pristatau kompozitorius ir jų kūrybą. Per gyvenimą esu skaitęs daug pranešimų, vedęs renginių, konferencijų. Tai mane išmokė iškalbos, jausti publiką“, – pasakoja apie savo veiklą, nesusijusią su pedagogika.
Paklaustas, kas labiau jaučiasi esąs – pedagogas, muzikologas, filosofas ar psichologas, V. Januškevičius tik nusijuokia ir pakartoja: tiesiog parazitas.
Jo mėgstamiausios figūros – klaustukai ir šauktukai, bet galų gale kiekvienas vis dėlto esame daugtaškis.
Autorius: admin
Turinio šaltinis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
