Kultūra prieš „mafiją“: 2:0
Sunra
Turinį įkėlė
Rašė Jurgita Kviliūnaitė Dogan
Kai Lietuvoje prasidėjo kultūros bendruomenės protestai prieš Kultūros ministerijos perdavimą prieštaringai vertinamai partijai „Nemuno aušra“, atostogavau svečioje šalyje. Atostogas apkartino beveik kelionės pradžioje pasigautas virusas, o politinė-kultūrinė suirutė su per prievartą įgrūstu ir nieko bendra su kultūra neturinčiu ministru (vėliau paaiškės, kad pirmas darbas jo sąraše bus Ukrainos vėliavų išnešimas iš Kultūros ministerijos kabinetų), buvo tarsi vyšnia ant mano emocijų torto. Užuot ilsinusi galvą ir akis nuo ekranų, nuolat sėdėjau internete, norėdama nepamesti detektyvinį filmą primenančios realybės siužeto siūlo.
Jau tuomet man toptelėjo mintis, kad dabartinė politinė situacija primena vaidmenų žaidimą „Mafija“. Tiems, kurie nėra žaidę šio žaidimo, trumpai pasufleruosiu, kad žaidime tarpusavyje kariauja dvi veikėjų grupės: „mafiozai“ ir „piliečiai / miestelio gyventojai“ (tarp jų yra policininkas ir gydytojas). „Mafiozų“ yra mažiau nei „piliečių“, bet jie puikiai žino, kurie yra „savi“, todėl vienas kitam padeda. Be to, jie turi savo bosą, kuris nusprendžia, kuriam iš „piliečių“, atėjus nakčiai, teks „mirti“. Paprastai „mafija“ pirmiausia stengiasi „nužudyti“ „policininką“, kurio darbas yra su vedėjo (jis vienintelis žino, kas yra kas žaidime) pagalba išsiaiškinti, kurie žaidėjai yra „mafiozai“, ir juos eliminuoti. Visų taisyklių neaiškinsiu dėl vietos stokos, bet vienas faktas yra svarbus: „mafiozai“ žaidime niekada nesako tiesos. Jie meluoja, sabotuoja ir visaip manipuliuoja, norėdami suklaidinti „gyventojus“, kad galėtų kuo daugiau jų „nužudyti“ ir taip laimėti žaidimą.
Kas yra „piliečiai“ ir „mafiozai“ realybėje, manau, jau susidėliojote patys. O kas yra policininkas? Logiškai mąstant, tai turėtų būti rinkimus laimėjusi Socialdemokratų partija, kuri turi ir „vedėjo“, t. y. prezidento, pagalbą. Tačiau nuo pergalės apsvaigę politikai, pasak Jo Ekscelencijos, žaidžia kitą žaidimą – „vaikų darželį“, tad „policininko“ vaidmuo, atrodo, atiteko kultūrininkams.
Man žaidime yra tekę būti „policininke“ – „mafiozus“ pavyko gana greitai išsiaiškinti, tačiau viską sugadino neįžvalgi „pilietė“, kurios balsas (vietoj „mafiozo“ iš žaidimo ji išbalsavo saviškį, t. y. kitą „miestietį“) nulėmė „mafijos“ pergalę.
Mūsų „policininkei“ – kultūros bendruomenei – be vargo pavyko identifikuoti „mafiozus“ (vardų neminėsiu). Laimėtas ir vienas svarbus mūšis – rengiant šį tekstą paaiškėjo, kad Kultūros ministerija grįžta į socialdemokratų rankas. Vis dėlto neįžvalgių „piliečių“ aplink apstu, tad, kas laimės karą, kol kas prognozuoti sunku... Faktas, kad „mafijai“ lengva nebus –„piliečiai“ lengvai nepasiduos. Reikia tikėtis, kad ir valdantieji pagaliau baigs žaisti „vaikų darželį“ ir pradės dirbti vardan valstybės, o ne kovoti su jos piliečiais susitepusių politikų rankomis.
Leidžiu sau grįžti nuo politikos prie kultūros ir pristatau žurnalo herojus ir temas. Šiame numeryje rasite: interviu su naujame Emilio Vėlyvio detektyviniame seriale „Vilko gomurys“ kriminalistą Vladą suvaidinusiu aktoriumi ir muzikantu Giedriumi Kiela, pokalbį su „Despotin Fam“ vyrukais. Dar kalbinome neseniai iš 82-ojo Venecijos kino festivalio, kur programoje „Venice Immersive“ įvyko pasaulinė virtualiosios realybės patirties „Pasaulių sutvėrimas“ premjera, sugrįžusius režisierius Kristiną Buožytę ir Vitalijų Žuką. Mūsų bendraautorė Jorė Janavičiūtė parengė rašinį apie Ukrainos kare dirbančių Lietuvos fotografų patirtis. Ir tai, žinoma, toli gražu ne viskas.
Gero skaitymo!
Autorius: Jurgita
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
