Jurgitos Droninos benefisas, klasikos šedevrų metamorfozės, debiutai

Skaidrė BARANSKAJA   Nuplevėsavo baltais vilisių nuometais paskutiniai šio sezono „Žizel“ spektakliai. Sausio 9 d. LNOBT scenoje startavęs nemarus Adolphe´o Adamo šedevras, didžiam vadinamojo baltojo baleto[1] mylėtojų liūdesiui, savo sezoną baigė sausio 18 d. Žinome, kad teatro repertuarinė politika dabar grindžiama spektaklių blokų taktika, turinčia savų pranašumų ir trūkumų, kurių čia neaptarinėsime, tačiau dėl bendro žiūrovų informuotumo šį faktą verta paminėti. Pirmieji trys „Žizel“ vakarai buvo skirti sceną paliekančios primabalerinos Jurgitos Droninos garbei ir tapo tikra dovana Lietuvos žiūrovams, kurie iki šiol tik fragmentiškai galėjo matyti balerinos kūrybinę raišką mūsų scenoje. Taip jau susiklostė, kad pirmuosius žingsnius lietuviškoje scenoje J. Dronina žengė dar besimokydama M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir Miuncheno baleto akademijoje, o baigusi studijas visą karjeros laiką šoko užsienio teatruose. Vis dėlto Jurgitos Žizel LNOBT pasisekė išvysti 2018 m., ir tada patyriau vienus stipriausių meninių išgyvenimų per visą asmeninę „Žizel“ istoriją. O žizelių teko matyti nemažai... Šiandien Žizel gali būti visokia, nebūtinai tik kanoniškai naivi, egzaltuota mergina. Nuo Carlottos Grisi (pirmosios Žizel Paryžiaus operoje) laikų, šį vaidmenį kūrė tokia galybė talentingų balerinų, kad etalonas egzistuoja tik sąlygiškai. Skirtingų interpretacijų aprašymų galima aptikti dar XIX a. literatūriniuose šaltiniuose, o vaizdinės medžiagos pilnas jutubas. Kiekviena balerina stengiasi rasti, kas būtų būdinga tik jai, sukurti savo asmeninį stilistinį paveikslą ir taip palikti įrašą romantinio baleto istorijoje. Partija klastinga, neužtenka gražiai išprotėti ir numirti pirmame veiksme – po pertraukos laukia nepaprastai sunkus vilisių veiksmas, kuriame pirmu smuiku griežia gebėjimas perteikti bekūniškumo iliuziją rankų kantilena, sinergija su partneriu, muzika ir žiūrovais kitoje rampos pusėje. Istoriškai žvelgiant „Žizel“ leksika techniškai evoliucionavo, atsirado didieji šuoliai, aukšti palaikymai duetuose, ir visa ši sudėtinga „mechanika“ turėtų būti atliekama išlaikant romantiškų idealų suformuotą trapumo įvaizdį. Šiuo požiūriu J. Droninos ir jos partnerio Francesco Gabriele´s Frolos duetas sausio 10 dienos spektaklyje buvo tiesiog užburiantis. Stulbinanti minėto bekūniškumo iliuzija, paradoksaliai Jurgitos kuriama veržliais, beveik nemoteriškais šuoliais, visiškas persikūnijimas į transcendentinių jėgų valdomą fantomą ir kartu nerealus akademiškumas judesiuose, romantiškumo esencija visame siluete.

1. G. Frola pirmose spektaklio scenose pasirodęs tik kaip elegantiškas pagrindinis veikėjas, antrame veiksme pribloškė fizine ištverme ir profesionalumu duetuose – partnerė tiesiog sklendė ore, – o asmeninę interpretaciją išaugino nuo elegancijos iki stilistiškai nuoseklaus ir įtikinamo grafo Alberto paveikslo. Per garsiuosius entrechat publika tiesiog šėlo ir jau nesivaržė ploti. Vis dėlto vakaro karalienė buvo Jurgita Dronina, ir galima konstatuoti faktą, kad sceną primabalerina palieka kūrybiškumo ir fizinės formos zenite. Gražus l´atterrissage (nusileidimas)...

LNOBT „Žizel“ premjera buvo ilgai atidėliojama dėl dramatiškų su epidemija susijusių aplinkybių ir įvyko tik 2020 m. vasaros pabaigoje. Tuo metu ši baleto redakcija (interpretacijos autorė – choreografė Lola de Avila) atrodė stilistiškai gana vientisa ir pakankamai romantiška. Ji skyrėsi nuo dar 1985 m. Olego Vinogradovo mūsų teatre „instaliuotos“ Sankt Peterburgo Marijos (tada S. Kirovo) teatro versijos ir jau vien dėl to mums tapo didžiąja vertybe ir naujiena. Lola de Avila sakė: „Aš labai daug dirbu su šokėjų emocijomis – kad jos būtų nesuvaidintos, tikros... Be nuoširdžių jausmų šokti „Žizel“ neįmanoma. Ko gero, tuo iš esmės ir skiriasi manoji šio baleto versija nuo kitų.“ Panašu, kad skirtumai ne tik nuo O. Vinogradovo redakcijos, bet ir nuo pirminio šaltinio – Jeano Coralli, Jules´io Perrot, Mariuso Petipa choreografijos – yra gerokai didesni. Pastaruoju metu tapo madinga akcentuoti būtent pirmines scenines senųjų meistrų išraiškas, XIX a. baletai tyliu susitarimu pradedami laikyti neįkainojamu Vakarų kultūros paveldu. Nacionalinių teatrų afišose dažniausiai nurodomi būtent minėti senieji baleto meistrai, o šiuolaikinių versijų autoriai įvardijami tiesiog kaip adaptuotojai. Pasitaiko ir visiškai autentiškų kūrinių šedevrų tema, kai išlieka tik spektaklio muzikinis ar dramaturginis karkasas, o šokio raiška remiasi itin moderniu choreografo braižu (pvz., Matso Eko darbai). Šiame kontekste mūsiškė „Žizel“ pretenduoja į tam tikrą savarankiškumą, kitoniškumą (kaip choreografė nurodoma tik L. de Avila), tačiau vizualiai išsilieja į tiesiog kompiliaciniu metodu sukurtą fantaziją, pradedant kordebaleto perkrauta scena pirmame veiksme ir pačiu kordebaletu, perkrautu judesių kombinacijų, todėl itin sunku palaikyti sinchroniškumą. Reguliariai ore „pakimbančios“ mizanscenos, nes atvykusiems solistams gana sunku prisitaikyti prie nežinomos redakcijos, ir kartu akivaizdūs copy paste iš žinomų pastatymų, rodomų Paryžiuje ar Maskvoje. Klausimų kelia ir spalvingi vilisių kostiumai. Vyšnia ant torto – Žizel fantomo išnykimo scena spektaklio finale: įdomu, ar Paryžiaus operoje 1848 m. ją taip pat primityviai ant skuduro ištempdavo iš scenos? Sausio 15 d. Albertą pirmą kartą šoko jaunas trupės solistas Andrea Canei, kurio didžiausia sėkmė šiame balete buvo jo partnerė primabalerina Kristina Gudžiūnaitė. Panašu, kad pats A. Canei dar nėra subrendęs šiam vaidmeniui nei fiziškai, nei emociškai – artistui buvo sunku įveikti gravitacijos dėsnius paneigiančias antrojo veiksmo pas de deux kombinacijas, savo variacijoje jis startavo pavargęs, apie asmeninę interpretaciją netenka nė kalbėti.

1. Gudžiūnaitės judesio grožis, stiliaus pojūtis, akademiškos rankų ir kojų pozicijos paliko tikrai didelį įspūdį.

Tą patį vakarą įvyko dar vienas, gal kiek mažesnės reikšmės, tačiau svarbus debiutas lietuviškos baleto trupės kontekste: pirmą kartą Peasant pas de deux pirmame veiksme šoko jauna solistė Julija Šumacherytė. Verta paminėti, kad šis pas de deux tikrai sunkus dalykėlis, ypač choreografės Lolos de Avilos versijoje. Smulki, beveik burnonviliška technika, neįprastos, nepatogios prieigos pereinamuosiuose judesiuose balerinai buvo tikras iššūkis, kurį ji įveikė, nors nesu tikra, kad ši partija labai tinkama aukštai perspektyviai solistei. Kad ir kaip ten būtų, „Žizel“ yra vienas tų repertuaro spektaklių, kuriuose baleto trupė augina savo meistriškumą, stiliaus suvokimo įgūdžius, įgyvendina profesines ambicijas. Lietuvos publika nepaprastai myli ir vertina baltąjį baletą, kurį šiandien mūsų scenoje galime pamatyti retokai. Per daug retai...     [1]Baltuoju baletu vadinamas XIX a. romantinių baletų žanras. Tokiuose baletuose („Silfidė“, „Gulbių ežeras“, „Bajaderė“, „Miegančioji gražuolė“, „Žizel“ ir kt.) dažnai pasirodo vėlės, užburtos merginos, fėjos, o balerinos paprastai būna apsirengusios baltomis ilgesnėmis ar tradicinėmis tutu suknelėmis.

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama