Klaipėdos baleto mokyklos spektaklis „Undinėlė“ – viena pakopa aukščiau

Nika AUKŠTAITYTĖ   Klaipėdos baleto mokykla, pirmąjį advento sekmadienį Žvejų kultūros rūmų žiūrovams pristačiusi šokio spektaklį „Undinėlė“ pagal H. K. Anderseno pasaką, nustebino ryškiu rezultatu: mokyklos ugdytiniai kartu su scenos profesionalais sukūrė įtaigų ir estetišką pasakojimą apie tikėjimą, viltį, pasiaukojimą, atsakomybę ir meilę, apie būtinybę siekti harmonijos su savimi, aplinka ir gamta. Gana sudėtingas temas atskleisti tik antrus metus gyvuojančiai baleto mokyklai padėjo reiklus profesionalų pasirinkimas. Choreografės Aušros Krasauskaitės, dabar dirbančios Valstybiniame ansamblyje ,,Lietuva“, sukurti pagrindinių personažų, ansamblių ir visos trupės šokiai – ryškių charakterių, perteikiantys nuotaiką, pritaikyti amžiaus grupėms. Išlaikyti vientisą stilistiką buvo tikras iššūkis, nes scenoje pasirodė ir suaugę profesionalai, ir 70 mokyklos šokėjų – nuo ikimokyklinukų iki paauglių. ,,Lietuvos“ ansamblio šokėjas Danielius Voinovas – Princas puikiai perteikė karališkosios personos charakterį klasikinėmis baleto figūromis. O Raganos, kurią įkūnijo baleto mokyklos šokio mokytoja Airisė Gudonytė, arsenale jau buvo laisvojo, modernaus šokio elementų, padėjusių atskleisti sunkiai valdomą pyktį visam pasauliui. A. Gudonytė įtikinamai sukūrė charakterinį vaidmenį, suteikdama jam spalvingumo ir jėgos. Šį personažą šoko ir baleto mokyklos ugdytinė Barbora Aleksandrovaitė, kuri šokio meno mokosi dešimtus metus. Barbora už įkvepiantį šokį ir drąsą sulaukė šilto publikos palaikymo. Seniai visiems žinoma tiesa, kad blogis yra daug spalvingesnis už gėrį, buvo akivaizdus ir šiame spektaklyje: Jūros dvasios – Alinos Jazdauskytės (,,Lietuvos“ ansamblis) šokio piešinys buvo lakoniškesnis, jos charakteris alsavo harmonija, pasižymėjo plastiškais, jūros bangavimą perteikiančiais judesiais. Daugiau spalvų buvo Undinėlės charakteryje. Šis vaidmuo buvo patikėtas baleto mokyklos ugdytinėms Ievai Palubinskaitei ir Milai Butkutei (abi šoka jau po 7 metus). Jos scenoje tiesiog viršijo savo galimybes, abi buvo jautrios, plastiškos, įsimylėjusios savo vaidmenį. Jaunosioms balerinoms teko nemenkas išbandymas šokti drauge arba net poroje su profesionalais, tačiau joms puikiai pavyko. Choreografė šokį kūrė remdamasi klasikine personažo traktuote: Undinėlė – trapi, jaunatviška, plastiška. Vaidmuo gražus ir jautrus, jaunosios solistės tiek poriniuose šokiuose, tiek ansambliuose įtikinamai kūrė lyrinę heroję. Choreografiškai itin išraiškingi buvo ansamblių šokiai: mažųjų kriauklyčių, jūros arkliukų, krabų. Kriauklyčių šokio judesių paprastumas įveikiamas patiems mažiausiems atlikėjams, parodant salei ir nerangumo žavesį. Jūros arkliukų šokio ritmika ir judesiai imitavo vaikiškus jojimo žaidimus, o krabų šokis virto mini etiudu, kuriame, atkartojant krabų judėjimo būdą ir grumtynes dėl akmenuko, sukuriama įtaigi ir komiška istorija. Šokiams žaismingumo ir charakterio suteikė papildomos priemonės: krabų akmenuku tapo kamuolys, badmintonas ir žaidimas su kamuoliu perteikė idilišką Princo poilsio prie jūros atmosferą. Patyrusios ir itin kūrybingos dizainerės Ainos Zinčiukaitės kostiumai labai padėjo kurti povandeninio pasaulio piešinį. Būtent kostiumo detalė leido lengvai atskleisti Undinėlės perėjimo į žmogaus, vietoj uodegos turinčio kojas, būseną. Ypač išsiskyrė Raganos suknelė: tiek kontrastinga juoda spalva, kuri vilnijo lyg pražūtingos audros bangos, tiek viršutinėje dalyje persišviečiančiais giltinės šonkauliais. Žemiškųjų herojų – Princo ir jo svitos – kostiumai buvo griežtų klasikinių formų, taip pabrėžiant takoskyrą tarp žemės taisyklių ir jūros laisvės. Minimalią, bet vizualiai paveikią scenografiją sukūrė Aistė Alksnytė ir Regina Donbrauskaitė: povandeninį jūros pasaulį žymėjo kriauklių vėduoklės ir iš viršaus nusileidžiančių vandens augalų girliandos. Muziką spektakliui komponavo Kristijonas Lučinskas: dalį sukūrė pats, kitą dalį sudarė iš žinomų klasikinių temų. Atskiras spektaklio scenas į vientisą pasakojimą sujungė Samantos Pinaitytės (ji ir libreto autorė) sukurtas tekstas, kuris, nutoldamas nuo originalo, akcentavo aukojimosi, meilės sau ir artimui, žavėjimosi gamtos grožiu motyvus, žmogaus gyvenimo tikslus bei vertybes, asmeninį tobulėjimą ir harmonijos su pasauliu paiešką. Libreto autorė sakė, kad spektakliu siekė kelti klausimus apie meilės prigimtį, asmeninį pasirinkimą ir jo pasekmes. Ar pavyko Klaipėdos baleto mokyklos trupei pasiekti užsibrėžtų tikslų? Manau, kad tikrai taip, nes tokius spektaklius paprastai yra pajėgios sukurti tik specializuotos meninės mokymo įstaigos. Klaipėdos baleto mokykla veikia papildomojo ugdymo principu, bet ambicingai jos vadovei Alinai Velykienei pavyko pradaužti nematomas stiklines lubas ir šoktelėti kartu su ugdytiniais viena pakopa aukščiau.  

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama