Luko Geniušo rečitaliu pradėtas 16-asis LVSO vasaros festivalis

Daiva TAMOŠAITYTĖ   Gegužės 31-ąją sezoną baigusio Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertų salėje nuskambėjo jau šešiolikto Vasaros festivalio pradžios koncertas. Intymioje erdvėje Lukas Geniušas kūrė užburiančią nuotaiką, pasirinkęs prancūziško skambesio siejamus kūrinius. Numatytoji rečitalio programa buvo pakeista, joje neliko S. Prokofjevo, M. K. Čiurlionio ir A. Lyakhovichiaus kūrinių. Pianistas prieš koncertą interviu Ievai Bačiulytei programos koncepciją apibūdino taip: „Nematoma šios programos gija – prancūzų muzikinė tradicija. Tiek F. Chopinas, tiek G. Enescu, jau nekalbant apie C. Debussy ir M. Ravelį, yra prancūzų muzikos klasikai, jie visi priklauso prancūziškajai linijai. F. Chopinas buvo pusiau prancūzas, laikomas savu kompozitoriumi Paryžiuje. G. Enescu, būdamas rumunas ir etniškai su Prancūzija neturintis nieko bendro, ilgus metus studijavo ir gyveno Paryžiuje. G. Enescu buvo kilęs iš aristokratų šeimos, jo muzikoje, ypač Noktiurne, kurį atliksiu, labai girdisi prancūzų muzikinės kalbos ir tradicijos įtaka. Šiuos kūrinius pasirinkau dar ir dėl to, kad šį sezoną juos atlikau skirtingose programose ir skirtingomis kombinacijomis, tad Vilniaus publikai norėčiau parodyti būtent tai, kas labiausiai atspindi šiandienines mano muzikines aktualijas.“ Iš tiesų, S. Prokofjevo Antrąją sonatą publika yra girdėjusi jau ne kartą. O tą vakarą pirmoje koncerto dalyje skambėjo daugiau Fryderyko Chopino virtuozinių kūrinių. Iš pradžių pianistas paskambino jo du pirmuosius etiudus iš trijų, sukurtus 1839 metais, vadinamuosius „Trois nouvelles études“. Pirmajame jis žaidė su poliritmija tarp dviejų rankų, išryškindamas jų savarankiškumą, antrajame pabrėždamas akordinių triolių trapumą. Abu etiudai skambėjo veikiau kaip lyrinės pjesės, nes pianistas skambino lėtai, įsiklausydamas į sąskambius ir kurdamas savą agogiką. Toliau girdėjome F. Chopino etiudus iš op. 25: Des-dur, Ges-dur, h-moll, a-moll ir c-moll. Man pirmuosiuose gal vos vos pristigo žaismingumo, kituose – veržlumo iki pabaigos; atrodė, kad iš kažkur atsiradęs niūrus egzistencinis pradas nuotaikas pasunkino, tad išgirdome dramatiškesnę jų interpretaciją. Kita vertus, dėl akustikos savitumo ne viskas aiškiai buvo girdima, ji garso spindesį tarsi slopino, viršūnės ne visada prasimušdavo iki ausies. Ilga impresionistinė drobė, G. Enescu noktiurnas Des-dur, pratęsė nuotaiką, šiame virtuoziškame kūrinyje Geniušas atskleidė ir lyrinius, ir dramatinius momentus. Antrojoje koncerto dalyje girdėjome po porą pjesių iš Maurice´o Ravelio ciklo „Atspindžiai“, M. 43, ir Claude´o Debussy Bergamo siuitos, L. 75, o bisui – Leopoldo Godowsky pjesę. Ravelio ciklo III dalis „Valtelė vandenyne“ žavėjo ažūru, Debussy Menuetas – žaisminga arabeska, o „Mėnesiena“ – paslaptingu mirguliavimu. Rečitalis pateikė visą pavasario žiedų aromatų puokštę, dvelkė nostalgijos kvapais. Pianistas santūriai, tarsi kviesdamas į nematytą mitinę Arkadiją, vedė klausytoją gėlėmis nusėtais sodo takeliais, leisdamas pasigėrėti kiekvienu augalu ir jų kompozicijomis. Gal tai ir replika įtemptam karų varginamam pasauliui?.. Lukas Geniušas žinomas kaip didelių koncertinių ciklų atlikėjas, jo diskografijoje iškiliai įamžinta L. van Beethoveno, J. Brahmso, S. Rachmaninovo, F. Chopino, S. Prokofjevo kūryba. Dabartinės paieškos subtiliuose prancūzų kūriniuose rodo naują jo interesų lauką. Vis dėlto tam, kad galima būtų tiksliau įvertinti interpretaciją, norėtųsi išgirsti šią programą geresnėmis akustinėmis savybėmis pasižyminčioje erdvėje, nes juvelyrinis darbas su prancūzų muzika reikalauja aiškaus garsų birumo ir ypač obertonų, atspalvių, kurių virpanti puokštė ir sudaro visą šios muzikos skambesių prasmę.  

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama