AR ŽINOTE, KODĖL?

Giedrius KUPREVIČIUS   Ogi todėl, kad dabar vis įkyriau peršama mintis, jog muzika tėra pramogų verslo dalis. Visur – pradedant muzikiniais teatrais, filharmonijomis, muzikiniais kolektyvais, solistais ir visų pirmiausia vadybininkų žygiais, kurie jau prašoko bet kokią skonio, saiko ir suvokimo ribą. Ne, nesame kokie nors atsilikėliai ar progresantai, tasai procesas vyksta visame pasaulyje, gal tik vienur smarkiau, kitur blyškiau, tačiau vyksta. Todėl, peržvelgęs savo daugybės dešimtmečių darbus, vis mažiau randu tą tendenciją atliepiančių. Tiesa, mokėjo su muzika pramogauti ir vadinamieji klasikai, o ir prieš juos buvę ne ką kitokie. Romantikai taipogi dėl pramogų buvo stačiai pašėlę, nekalbant apie visokius dadaistus, siurrealistus, fliuksininkus ir anarchistus... Tačiau kiekvieno jų kūryboje buvo ir išliko ne tasai paviršius, o kiti – laiką, įtampas, skaudulius ir sprendimus įamžinę kūriniai. Dabar mes stengiamės gyventi be viso šito, o jei pavadinimuose ir yra kokia problemėlė ar socialinių įtampų užuomina, tai pačiame kūrinyje – tik forma, privalomi stebinimai ir greito rezultato siekis. Įdirbio nėra, nes jo ir nereikia: instaliacijos puikiai sureikšmina kūrybinę negalią, projektai vien savo pavadinimu yra įvykis, o festivaliai greitai vyks publikai užkandžiaujant ir geriant viską, ką gamina pasaulinė chemija. Taip, publika gėrė ir valgė ir Antikos teatruose, tačiau ne per ten rodomas tragedijas, be kurių tasai teatras mums būtų nežinomas. Toji rimties ir linksmumo, įtampų ir atsipalaidavimo pusiausvyra dabar pažeista ir jau neša vaisius – stumia pasaulį į chaosą, sąmonės aptemimą ir galiausiai karus. Didžiosios kultūros atsisakymas yra ne mažesnė grėsmė už klimato kaitą ar nepamatuotą dirbtinio intelekto fetišą. Taip, pasaulis neamžinas, saulė kažkada atvės, tačiau nesinori, kad ji dar tokia, kokia dabar, šviestų dykvietėje vardu Žemė. Ne smėlio ar kelmų dykvietėje, o dvasios. Tad ar žinote, kodėl? Ogi todėl...   APIE BENUOMONIŠKUMĄ  TV muilo operos sukūrė šiam žanrui gyvybiškai svarbų benuomoniškumo matricą, pagal kurią akivaizdžiai teisus ir nuomonę turintis vienas veikėjas susitikęs su kitu yra jo perįtikinamas pastarajam palankių argumentų gausa. Tuomet tas, pirmasis, savo nuomonę keičia ir serialas sėkmingai tęsiasi dar mažiausiai ketverius metus. Tokia lėkšto žanro erdvėje naudojama praktika, rodos, muilo operose ir privalėjo likti, bet, kaip sakoma, kartojimas nejuntamai įtikina. Susiformavo nuomonės neturinčių žmonių visuomenė. Viskas būtų šaunu, jei tai neišplistų už TV žanro ribų. Bet kur tau! Benuomoniškumas persikėlė į daugybę realaus gyvenimo sričių – politiką (karas Ukrainoje seniai būtų baigtas, jei sprendimus priimantys pasaulio politikai turėtų neperkalbamą savo nuomonę), ekonomiką, ekspertizes, galiausiai ir į meninę kūrybą. Štai čia įvyko patys netikėčiausi pokyčiai – meno kūriniai tapo beveidžiai, be pozicijos, be ryžto, anemiški. Man sunku kalbėti apie kitus menus, bet muzikos kūrinys be autoriaus nuomonės tiesiog neįmanomas. O kai jos nėra, tuomet toks opusas nieko ir nereiškia. Jis tiesiog tuščias ir paikas. Benuomoniškumo nerasime nė viename iki šiol gyvame muzikos kūrinyje nepriklausomai nei nuo laikmečio, nei nuo žanro. Būtent stipri, suvokiama kompozitoriaus meninėmis priemonėmis išreikšta pilietinė pozicija lemia ilgametį jo kūrybos gyvybingumą. Besiblaškantis tarp NE ir TAIP autorius tėra muilo muzikos kūrėjas. Apmaudu, kad ant tokio kabliuko pasimauna net tie, kurie pagal pašaukimą turėtų formuoti visuomenės nuomonę, o ne dar labiau ją benuomonizuoti.   APIE SAVIVERTĘ  Kai socialiniai tinklai smarkiai išsikvėpė ir įvairios apnašos gramzdina juose dar likusį sveiko proto pradą, tenka stabdyti energijos barstymą tuštybei ir, skaičiuojant laiką, daugiau dėmesio nukreipti ten, kur didesnė prasmė ir minties sutelktis. Taip pamažu grįžtama į autorinę svetainę, kuri man yra itin brangi dėl joje sukaupto turinio, kūrinių pristatymo ir šeimos archyvo (jį visuomet galiu papildyti). Šį kartą skelbiu kiek netikėtą informaciją apie savo kūrinius, kurie iki šiol nebuvo atlikti. Supraskite tokią publikaciją ne kaip raudą, o kaip mūsų gyvosios muzikinės kultūros papildą – kompozitorių kūrybiniuose stalčiuose rastume daugybę įvairiausių kūrinių, kurių kokybė paaiškėtų jais pasidomėjus. Nesakau, kad susidomėjimas Lietuvos kompozitorių darbais dabar mažas. Priešingai, pastaruoju metu jiems dėmesys auga, mūsų puikūs atlikėjai vis noriau į savo koncertų programas įtraukia užmirštus, neatliktus ir naujus kūrinius. To proceso gyvumą pastebi visi, ir jis intensyvėja. Tiesa, ne visi ieško, ne visi žino, ko norėtų, ne visi kūriniai pasiekiami dėl labai nesutvarkytų mūsų kultūros archyvų. Dar ir patys autoriai dažnai savo kūrinius slepia, kuklinasi, abejoja jų verte. Be reikalo. Kuo didesnis pasirinkimas, tuo kokybiškesnė atranka, tuo gyvesnis akustinis peizažas. O su juo – naujų idėjų skatinimas. Tad mano sąrašas (jame tik autoriui svarbesni stambūs ir neatlikti, su jokiomis sutartimis nesusieti darbai) greičiau yra informacija, o ne kokia nuoskauda – tikrai negaliu skųstis dėmesiu savo kūrybai. Gal autoriaus nekukli drąsa „užkrės“ ir kitus kolegas kompozitorius, muzikologus, koncertinio ir teatrinio gyvenimo vadybininkus, pasės didesnės įvairovės siekių sėklą gyvoje mūsų kultūros dirvoje. Bent keli jų teauga. Atsiprašykime gerbiamų svečių Verdi, Bizet, Gounod, Čaikovskio ar Piazzollos, bemaž tautiniais tapusius mūsų kultūroje, jei kiek paprašysime pasislinkti – vietos po Saule užteks visiems. Būkim ir savęs verti.   Iš nerealizuotų kūrinių: Televizijos opera „Traukinys išvyks po valandos“ (1968) Opera „Su visu šiuo pasauliu“ (1980) Baletas „Atviros jūros vaikas“ (1999) Opera „Jobo teismas“ (2002) Vokalinis simfoninis ciklas „Salomėjos balsu“ (2024–2025)     MINTYS BALSU: Kelios ponios išbarė mane, kad esu neteisus. Betgi nebarsi jų už tą patį! Jei kurdamas galvoji tik apie pinigus ir publiką, nieko nepaliksi – pinigus išleisi, o publika pasišalins. Muzika nieko nekeičia, jei mes nekeičiame muzikos. Kaip suprantu, dabar užsienyje gyvenantys ir kuriantys lietuvių menininkai emigravo dėl jų kūrybinių laisvių suvaržymų Tėvynėje. Tik kodėl tuomet jie gauna visus aukščiausius LT apdovanojimus?

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama