Apie laisvę ir atsakomybę

Ieva PAKALNIŠKYTĖ   Pokalbis su improvizacinės muzikos kūrėjais ir atlikėjais Paula Bagotyriūte ir Artiomu Zalizko   – Prisistatykite skaitytojams, kas esate ir ką veikiate muzikoje. Artiom Zalizko: Esu saksofonininkas ir prodiuseris, vilnietis. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigiau džiazo bakalauro studijas, vėliau – šiuolaikinės ir improvizacinės muzikos atlikimo magistrantūrą. Šiuo metu aktyviai vystau kelis savo inicijuotus projektus. Vienas jų – alternatyviosios ir elektroninės muzikos projektas „Sintetika“, kitas – mano solinis projektas „Sensei Sensational“. Be to, kartu su puikiais muzikantais Daliumi Naujokaičiu, Gregu Khomenko ir, žinoma, Paula Bagotyriūte grojame improvizacinę muziką. Būtent improvizacinė ir elektroninė muzika yra tos sritys, kuriose šiuo metu daugiausia reiškiuosi. Paula Bagotyriūtė: Esu šiuolaikinės ir improvizacinės muzikos atlikėja. Groju fortepijonu, daug laiko praleidžiu eksperimentuodama su netradicinėmis instrumento panaudojimo galimybėmis. Daugeliui šis instrumentas susijęs su jo „išoriniu“ naudojimu, tačiau man jis siejasi su neribotomis garsinėmis erdvėmis ir eksperimentu. – Artiomai, kas Tave įkvėpė iš džiazo nukrypti į šiuolaikinę improvizacinę muziką? – Nors įtakų buvo daug, tačiau esminį poveikį padarė Janas Maksimovičius. Dar prieš stodamas į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją žinojau apie trio „Infiltrators“ ir net klausiausi jų koncerto. Tiesa, buvau jaunas ir nieko toje muzikoje nesupratau, bet kažkas mane stipriai užkabino. Vėliau teko mokytis pas Maksimovičių ir Kelpšoje, ir LMTA – iš viso šešerius metus. Būtent Janas man atvėrė ir parodė improvizacinės muzikos pasaulį. Jo grojimo stilius, manau, unikalus – vargu ar Lietuvoje kas nors dar taip improvizuoja. – Paula, o kas Tave paskatino pereiti nuo klasikinės prie improvizacinės ir šiuolaikinės muzikos? – Lūžio taškas buvo prieš keletą metų festivalyje „Gaida“ išgirstas ansamblio „Fluorescence“ koncertas. Tai jaunas ansamblis, kurį iš mūsų Akademijos studentų subūrė Beta Juknevičiūtė. Mane, iki tol užkietėjusią „klasikę“, vengdavusią eksperimentinių renginių, šis pasirodymas neįtikėtinai įkvėpė. Ansamblis sujungė muziką ir vizualinį meną, o ypač sužavėjo tai, kaip mano gera draugė ir kolegė Saulė Augustina Žostautaitė grojo fortepijonu naudodama išplėstines technikas ir šiek tiek preparuodama instrumentą. Būtent tas vakaras tapo postūmiu pradėti domėtis kitokia – šiuolaikine, labiau eksperimentine muzika. Po to koncerto tvirtai supratau, kokia kryptimi noriu eiti, ir įstojau į šiuolaikinės ir improvizacinės muzikos magistrantūrą, mokiausi pas Arną Mikalkėną, Liudą Mockūną ir Vykintą Baltaką. Tiesa, kelias nebuvo lengvas. Ypač bijojau improvizacinės muzikos – ji man atrodė kaip kažkas visiškai nepatirto, nepažinto – ir nuoširdžiai nerimavau, kad man tiesiog nepavyks. Viskas pasikeitė dėstytojo Arno Mikalkėno dėka. Jis išmokė nebijoti instrumento, grojant tiesiog klausytis, ką darai. Arnas buvo pirmas žmogus, įskiepijęs meilę improvizacinei muzikai, be kurios dabar jau nebeįsivaizduoju savo kelio. O iki tol jaučiau, kad į savo veiklą įdedu labai daug meilės ir darbo, tačiau rezultatas manęs netenkino – neatrodė, kad pakankamai dažnai galiu tuo viešai dalintis su klausytojais. Būtent šiuolaikinė ir improvizacinė muzika man atvėrė visiškai naujus klodus, kitokias perspektyvas ir galimybes pasirodyti viešai. Man pati didžiausia vidinė motyvacija ir buvo noras būti scenoje, nes joje aš jaučiuosi puikiai. – Kaip atsitiko, kad nusprendėte groti duetu?

1. Z.: Mes abu įstojome į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją studijuoti šiuolaikinės ir improvizacinės muzikos – daugiau studentų tiesiog nebuvo. Pirmais metais pagal „Erasmus“ programą dar buvo atvažiavusi Francesca Frontini, bet po metų ji išvyko ir mes likome dviese. Tad visose paskaitose – ar pas Arną Mikalkėną, ar pas Dmitrijų Golovanovą – dirbdavome dviese, nes tiesiog nebuvo su kuo daugiau dirbti.
2. B.: Tai buvo neišvengiamybė. Dėmesį, kuris įprastai išdalinamas penkiolikai žmonių, gaudavome tik mes. Esame labai dėkingi ir laimingi dėl šios didžiulės privilegijos.

– Kaip atrodo Jūsų repeticijos? Kuo jos skiriasi nuo ankstesnių repeticijų su džiazo ar klasikinės muzikos ansambliais?

1. B.: Mūsų repeticijos vyksta labai organiškai. Mes susitinkame ir pirmiausia tiesiog pagrojame, kad pajustume, kaip jaučiamės ir kaip skamba muzika būtent tą dieną. Viską būtinai įsirašome. Vėliau tuos įrašus perklausome, analizuojame: kas mums patinka, kas galbūt skamba ne taip gerai, o ką atrodo verta tyrinėti toliau. Taigi repeticijų procesas yra nuolatinis ciklas: grojame, įrašome, klausome, analizuojame ir vėl dirbame su ta medžiaga.

Taip pat eksperimentuojame, ieškome naujų, neįprastų skambesių. Tai, kas patinka, užfiksuojame ir įsidedame į savotišką vidinį bagažą, kurį vėliau galime panaudoti per pasirodymą tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.

1. Z.: Pagrindinis skirtumas nuo repeticijų su džiazo muzikantais – laisvės pojūtis. Nors stereotipiškai manoma, kad džiazas yra laisvė, bet iš tiesų tai yra idiomatinė muzika. O improvizacinė muzika, bent jau pagal improvizacinės muzikos judėjimo autoritetą gitaristą Dereką Bailey, tokia nėra. Aišku, galima ilgai diskutuoti, kiek apskritai įmanoma groti visiškai atsisakant konvencinių dalykų, bet laisvės ir muzikos suvokimo lygmenys tikrai skiriasi.

Džiazo muzikantai yra neįtikėtinai įgudę profesionalai, tačiau dažniausiai veikia ganėtinai siauroje nišoje. Grodamas improvizacinę muziką turi domėtis viskuo – nuo a. a. Ozzy Osbourne´o iki „The Beatles“ ar Johanno Sebastiano Bacho. Tačiau su ta laisve ateina ir didelė atsakomybė. Būtent Liudo Mockūno ir Arno Mikalkėno mokykla man leido tai suvokti. Pagrindinė idėja – iš principo gali groti, ką tik nori, bet kartu privalai jausti didžiulę atsakomybę už tai, ką darai. Ir kuo didesnis pasirinkimas, ką groti, tuo viskas darosi sudėtingiau. – Ar tai, kaip jaučiatės, turi poveikio kūrybiniam procesui ir repeticijoms?

1. Z.: Mums repeticijos yra ne tik darbas. Tai laikas, praleidžiamas kartu. Galimybė tiesiog pabūti, pahenginti, pasidalinti, kas įvyko per tą laiką, kol nesimatėme. Tai svarbi ir įdomi mūsų bendravimo dalis.
2. B.: Dažniausiai viskas prasideda nuo Artiomo pirmo... net ne klausimo, o tokio pusiau teiginio: „Ar man atrodo, ar tu šiandien esi truputį nepailsėjusi?“ Tai atveria erdvę pokalbiui. Aš papasakoju, kaip jaučiuosi – gal nepamiegojau, gal nepavalgiau. Po truputį nuo mano pojūčių pereiname prie kasdienių temų, viskas pagerėja, ir kai jau atsisėdame groti – grojame stipriai.

– Iš jūsų abiejų pasakojimų akivaizdu, kad kuriama muzika gimsta čia ir dabar. Kiek joje yra pasiruošimo, o kiek – visiškos improvizacijos?

1. B.: Mūsų muzika kyla iš to, kaip jaučiamės būtent tuo momentu. Kaip minėjo Artiomas, ar esi (ne)išsimiegojęs, ar (ne)pavalgęs – viskas susideda į garsą. A. Z.: Aš esu vienas tų muzikantų, kurie tiesiog „pagauna“ gražią melodiją ir nori ją pagroti, nes ji gražiai, maloniai skamba.

– Ar grojate muziką dėl muzikos, ar norite iškomunikuoti kokią nors idėją? P. B.: Savo muzika nesiekiu maištauti ar spręsti įvairiausias problemas. Kai pasaulyje chaosas, muzika man yra tai, kas išlikę tyro ir gryno.

1. Z.: Mano grojime nėra jokių politinių ar šiaip konkrečių žinučių. Tai tiesiog grojimas, tiesiog muzika. Manau, kad muzika yra labai abstrakti meno forma, kuri palieka neįtikėtinai daug erdvės klausytojo interpretacijai. Tu gali ją interpretuoti, kaip tik nori. Būtent tai ir yra gražu, ir būtent tą grožį aš noriu pateikti.

– Kalbant apie improvizacinę muziką, susiduriama su įvairiausiomis nuomonėmis. Kaip Jūs matote šią muziką ir kaip siūlytumėte klausytojams ją priimti?

1. B.: Priimti paprastai, kaip natūralų improvizacinės muzikos kūrybinį procesą, kurio metu gimsta garsai, kompozicijos. Ši muzika išlaisvina nuo perdėtų pastangų ir bandymų įrodyti savo profesinę vertę siekiant tobulo atlikimo. Ji leidžia tiesiog atsipalaiduoti ir mėgautis tuo, ką kuri čia ir dabar.

– Ko reikia tikėtis į Jūsų koncertą atėjusiems klausytojams?

1. Z.: Iš vienos pusės, improvizacinė muzika, bent jau man asmeniškai, reikalauja didelio susikaupimo. Kai klausausi, norisi užsimerkti, visą dėmesį sutelkti į skambančią muziką ir jos garsus. Svarbu girdėti ne tik tai, ką groja muzikantai, bet ir aplinkos garsus, nes dažnai vertinant improvizaciją kyla klausimas, kodėl buvo pagrota būtent taip. Atkreipus dėmesį į garsinę aplinką, galima suprasti, kad muzikantai kiekvieną savo garsą išleidžia sąmoningai ir reaguoja į viską, kas vyksta aplink – ar tai būtų pravažiuojantis troleibusas, ar lietus, ar paukščio čiulbesys.

Tačiau nors ši muzika reikalauja susikaupimo, bet kartu būtinas ir atsipalaidavimas. Manau, kiekvienam reikia rasti savo būdą, kaip klausytis.

1. B.: Man atrodo, geriausia ateiti be lūkesčių, kad nenusiviltum. Jei atėjai klausytis spontaniškai kuriamos muzikos, ji galbūt išlaisvins ir atvers naujų patirčių.

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama