Gyvenimo kelias – muzika

Ernesta DAČKEVIČIENĖ   Muzika – ne tik menas, bet ir gyvenimo kelias. Operos solistė Renata Varnagirytė šį kelią pradėjo dar gimtuosiuose Šakiuose, o vėliau per Kauną ir Vilnių jį tęsė didžiosiose scenose. Vis dėlto spontaniškas sprendimas su šeima persikelti į Telšius atnešė netikėtų atradimų – naują gyvenimo ritmą, harmoniją ir asmeninį augimą. Kaip susiklostė jos muzikinė karjera, kas paskatino apsigyventi Žemaitijos sostinėje ir kuo šiandien gyvena dainininkė? Muzikinio kelio pradžia Baigusi Šakių meno mokyklą, kurioje prasidėjo merginos muzikinis kelias, ji įstojo į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, ten mokėsi chorinio dirigavimo. Vėliau studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, įgijo bakalauro laipsnį. Besimokydama chorinio dirigavimo prisilietė ir prie klasikinio dainavimo, tuomet ir įsitikino, kad jos gyvenimo vizija, tikslas ir svajonė – dainuoti. Baigusi bakalauro studijas, dar kartą įstojo į LMTA, vienus metus mokėsi prof. Irenos Milkevičiūtės klasėje. Grįžusi į Kauną, sėkmingai pradėjo dirbti Valstybiniame muzikiniame teatre ir tuo pat metu studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje. Įgijo dainavimo bakalauro, o vėliau ir sceninių žanrų dainavimo magistro laipsnius (doc. Ritos Novikaitės klasė). Gyvenimo posūkis Į Telšius Renata išsikraustė labai spontaniškai. „Su šeima keliavome po Lietuvą ir viena iš sustojimo vietų ir ekskursijos tikslų buvo Telšiai. Praleidome čia keletą dienų, pasivaikščiojome Masčio pakrantėmis, apžiūrėjome lankytinus objektus. Susižavėjau Telšių ramybe ir grožiu. Neilgai trukus buvo paskelbtas konkursas į Telšių Žemaitės dramos teatro direktoriaus pareigas, jį laimėjo mano antroji pusė Deividas Rajunčius, – pasakojo Renata. – Taigi po dviejų mėnesių nedvejodami palikome Kauną. Telšiai – labai jaukus miestas, puiki vieta norint ir miesto šurmulio, ir ramybės. Telšiuose pažinau dar kitokią save, nei gyvendama Kaune ar Vilniuje. Išmokau neskubėti, dingo chaosas mintyse, radau seniai pamestą ramybę, tiesiog mėgaujuosi gyvenimu čia ir dabar. Manau, kad Telšiai man yra labai svarbus asmeninio augimo laikotarpis, o kai jaučiuosi tobulėjanti – esu laiminga.“ Su vyru Deividu Renata susipažino renginyje, į kurį abu atvedė teatras. Dabar pora kartu jau penkerius metus, augina dukrą Edeirą. Šiuo metu moteris dirba Platelių meno mokykloje, Alsėdžių skyriuje, moko klasikinio dainavimo, vadovauja vaikų vokaliniam ansambliui, dainuoja įvairiuose renginiuose, projektuose bei rengia savo koncertus. Operos pasaulyje Kas paskatino mokytis muzikos, iš kur tas talentas? Renata sako, kad vaikystės aplinkoje nebuvo profesionalių dainininkų ar muzikantų, bet prisimenanti save dar visai mažą, stovinčią priešais veidrodį ir kuriančią įvairiausias dainas, melodijas, personažus. Augant pačiai, augo ir svajonės, pasiekus vieną laiptelį, gavus paskatinimų, teigiamų įvertinimų, norėjosi lipti aukštyn. Taip Renata pagaliau atsidūrė ten, kur kadaise svajojo patekti. „Studijų metais turėjome įvairių vaidmenų ir muzikinių pastatymų, bet tai buvo kaip privalomas mokomasis dalykas, kurį visi studentai turėdavo paruošti ir atlikti. O pats pirmasis vaidmuo ir išėjimas į didžiąją sceną buvo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre R. Rodgerso miuzikle „Muzikos garsai“. Tai buvo trumpas pasirodymas scenoje, tačiau puikiai pamenu, kaip rankos ir kojos drebėjo, jaučiau labai didelę atsakomybę, atrodė, kad tai svarbiausia iki tol buvusi gyvenimo akimirka. Pasibaigus spektakliui buvau be galo laiminga ir dėkinga visiems, kas mane supo ir vedė į sceną, bei likimui, kuris leido patirti jos žavesį“, – prisiminusi savo pirmąjį vaidmenį susijaudinimo neslėpė dainininkė. Kalbėdama apie tai, su kokiais iššūkiais susiduria operos solistas, ruošdamasis naujam vaidmeniui, moteris sakė, kad pirmiausia reikia „prisijaukinti“ siužetą, muziką, susipažinti su to laikmečio aktualijomis, ideologijomis. Kiekvienas naujas pastatymas – puokštė naujų patirčių, nes niekada niekas nebūna taip pat. O paklausta, kuriuos vaidmenis laiko mylimiausiais ir kodėl, operos solistė atsakė: „Profesorius Tadas Šumskas išmokė gilintis į kūrinį, vaidmenį, partiją tol, kol ji tampa artima. Tokiu principu vadovaujuosi ir šiandien – kiekvieną kūrinį paliečiu, myluoju ir jaukinuosi, kol jis man tampa pats mylimiausias.“ Renata atviravo, kad yra daug operų, kuriose labai norėtų dainuoti. „Ypač žavi operos, kupinos ne tik vokalinių vingrybių, bet pasižyminčio ir raiškia orkestrine muzika bei stipria siužetine linija. Pastaruoju metu gyvenu G. Puccini „Toskos“ muzika.“ Žmonėms, norintiems siekti karjeros operos mene, Renata patartų nebijoti, išdrįsti, tikėti ir pasitikėti savimi, o jauniesiems dainininkams dar ir stiprinti dvasinę bei fizinę sveikatą. Ji linki rasti vokalo pedagogus, su kuriais kalbėtų ta pačia vokaline kalba, ir net po didžiausių nuotykių scenoje aukštai iškėlus galvą eiti pirmyn. Bėgant metams, pasak Renatos, jos balsas tik stiprėjo, atsirado daugiau spalvų, išraiškingumo, lankstumo. „Pastaruoju metu jaučiu, kaip atsiranda daugiau sodresnių garsų, ramybės balse ir visame kūne. Visa tai lemia ne tik vokalinis pasirengimas, bet ir sceninė patirtis, balsui tinkamas repertuaras, – kalbėjo solistė ir pridūrė: – balsą prižiūrėti labai paprasta, kai tai tampa gyvenimo būdu. Stengiuosi nesušalti, saugausi vėjo ir kondicionierių bei turiu keletą auksinių pagalbos balsui taisyklių, kurios ypač padeda atsiradus bent menkiausiems ligos požymiams.“ Karjera ir asmeninis gyvenimas Į klausimą, kaip pavyksta suderinti karjerą su asmeniniu gyvenimu, Renata dabar jau tvirtai gali pasakyti, kad šeima jai svarbiausia. Tačiau magistro studijas baigė, kai dukrai tebuvo vieni metai. Kartu eidavo į paskaitas, kai kurias scenas tekdavo repetuoti laikant ją rankose, baigiamiesiems egzaminams ruoštis salėje tarp žaislų. „Buvau kaip patrakusi, bandžiau vienu metu sėdėti ant dviejų kėdžių. Dabar, prisiminusi, net nesuvokiu, kaip apskritai išgyvenau, tačiau didžiuojuosi, kad nepasidaviau ir įveikiau gyvenimo mestus iššūkius. Šiuo metu esu labiau realistė, įvertinu savo jėgas, jaučiu, kada reikia truputį atsitraukti nuo karjeros ir leisti sau išbūti ramybėje su šeima.“ Gyvendama Telšiuose, moteris susipažino su naujais žmonėmis, atrado ir pamilo sportą, tad dabar reguliariai sportuoja. Veda privačias dainavimo, balso stiprinimo pamokas, kuriose su kiekvienu mokiniu dirba individualiai. Kai nėra jokių renginių ar koncertų, Renatos diena būna labai paprasta, su kasdiene rutina ir darbais. Ji mėgsta atsikelti anksčiau nei visa šeima, išgerti stiklinę vandens, po truputį prabusti ir mintimis pasiruošti dienai. Du, kartais tris kartus per savaitę sportuoja, atšilus orams mėgsta pasivaikščioti rytą, bundant miestui. „Kadangi esu ne tik atlikėja, bet ir pedagogė, didelę dienos dalį praleidžiu vesdama dainavimo pamokas, tad idealiu atveju po darbo su mokiniais skiriu laiko ir savo vokalui tobulinti bei kitiems nematomiems, tačiau labai reikalingiems darbams ruošiantis koncertui. Vakare, jei nėra renginių, koncertų ar kitų veiklų, namuose laiką leidžiame visi kartu. Turiu labai didelį potraukį gamtai – jūrai ir kalnams. Nuo paauglystės pamilau kalnus, mėgstu išsikelti sau iššūkį ir sukaupusi paskutines jėgas nepasiduoti ir pasiekti savąjį „everestą“. Viena įsimintiniausių kelionių į kalnus tiek vaizdais, tiek ir nuotykiais buvo pasiekta Tristnerio viršukalnė (2767 m) Austrijoje. Dar labai mėgstu stebėti audras ir žaibus, tad jei vasarą žaibuoja, greičiausiai mane rastumėte prie lango.“ „Mėgstu spontaniškumą, adrenaliną, tad kartais net negalvodama galiu padaryti pačių keisčiausių ir netikėčiausių dalykų tiek asmeniniame gyvenime, tiek ir scenoje. Kartais labai malonu pasiduoti įvykių tėkmei, kaip sakoma, geriausias planas – jokio plano, ir priimti viską nesvarstant, kas, kaip ir kodėl“, įsitikinusi Renata. Beje, jei nebūtų pasirinkusi operos dainininkės kelio, galbūt būtų pasukusi informacinių technologijų kryptimi, nes joms jautusi stiprų potraukį. Slapti ritualai, jaudulys ir įkvėpimas Paklausta, gal turi kokių nors slaptų ritualų, moteris valiūkiškai šypteli ir sako, kad jei viską atskleis, jie jau nebebus slapti. „Prieš kiekvieną pasirodymą giliai kvėpuoju, jei užvaldo jaudulys, ieškau ramaus kampelio, kuriame primenu sau, kad be galo myliu muziką, sceną ir tai, ką darau joje“. Anksčiau, pasak dainininkės, labai jautriai reaguodavo į bet kokį netikėtą atsitikimą scenoje, išsigąsdavo, kad ne viskas vyksta „pagal planą“. „Galbūt ramybė atsirado su didėjančia koncertine patirtimi, o įvairūs nutikimai dabar kelia šypseną, leidžiu sau suklysti. Žinoma, po koncerto dar ilgai galvoje sukasi mintys, kas ir kaip galėjo būti kitaip, kaip elgčiausi kitą kartą, tačiau tai priimu kaip pamoką.“ Artimiausi planai ir svajonės Renata kartu su koncertmeistere Ugne Barysaite planuoja naują koncertinę programą. Jau turi apgalvojusios koncepciją, tačiau kol kas nenorinti atskleisti detalių. „Galiu pasakyti, kad naujoje programoje skambės kiek kitokia muzika, nei atlikdavau iki šiol.“ Renata turi svajonių, kurias tikisi pasiekti nuosekliai eidama po žingsnelį: „Šiuo metu intensyviai mokausi italų kalbos – tai maža didelės svajonės dalis.“ Pokalbio pabaigoje paklausiau, kaip, jos nuomone, ateityje keisis opera ir kaip pati ketina prie to prisidėti. „Sunku atspėti, kokia kryptimi keisis opera, bet neabejoju, kad tai bus susiję su dar daugiau įvairių. Jau dabar prieš keletą šimtmečių parašytos operos atkuriamos naudojant dirbtinį intelektą, muzikiniai pastatymai pristatomi netikėčiausiose erdvėse, į kūrybinį procesą įtraukiamos naujos raiškos priemonės. Melomanų, operos mylėtojų poreikiai tampa vis sunkiau patenkinami, tad labai nuoširdžiai linkiu operai ir visam muzikiniam pasauliui neprarasti savasties, atverti klausytojų mintis, širdis ir sielas“, – optimistine gaida pokalbį baigė operos solistė Renata Varnagirytė.  

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama