Muzikinis Eimunto Nekrošiaus sugrįžimas į Šiluvą

Nika AUKŠTAITYTĖ   Teatro režisierius Eimuntas Nekrošius, palikęs mus prieš septynerius metus, vis grįžta į sceną – jis gyvas savo kūryboje, jos interpretacijose. Užgesus tokio ryškumo žvaigždei, jos šviesos atspindys ilgai neblėsta, vis dar nušviečia ir įkvepia kartu kūrusius žmones, pratęsiančius jo idėjų gyvenimą meno scenoje. Šiluvoje pirmą kartą lankiausi prieš 37 metus. Tada kartu su televizijos filmo kūrybine grupe viešėjome pas Eimunto Nekrošiaus mamą, kartu su režisieriumi žvelgėme į plyną lauką Pažobrio kaime (jį nuo Šiluvos skiria 9 kilometrai), kur kitados stovėjo jų šeimos namas. ,,Tik bendra akmenų krūva, kur mūsų namo stovėta. Ir šitas beržas likęs, – sakė tada režisierius. – Gražioj vietoj stovėjo namas. Vienoj pusėj žaliavo pušynas, kitoj – gojus. O mes – viduj, ant kalniuko... Po vienu langu buvo vienas vyšnių sodelis, po kitu – antras. O pavasarį, kai sužydėdavo jos! Palei kelią augo dar dvi laukinės gruoblėtos obelys... Uosiukai, gluosniukai, liepos... Viską išrovė ir užarė. Lyguma dabar. O tam berže tėvas smūtkelį buvo įkėlęs, tai melioratoriams sąžinė neleido nuverst jo. Pagal tą beržą ir težinau, kur mano gyventa...“ Einame prie balta lelija prasiskleidusios Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčios. ,,Vaikystėje, – prisiminimu dalijosi Eimuntas Nekrošius, – tokiais dratais, it perkūnsargiais, buvom porą kartų ant jos užsikorę. Dabar ir už dešimt tūkstančių nelipčiau. Vien pagalvot baisu. O tada buvom drąsūs.“ Iš malkinės išnešamas senas, dar Nekrošiaus tėvo naudotas varstotas ir įkeliamas į sunkvežimį. Po poros dienų mačiau jį jau Vilniaus jaunimo teatro scenoje. Eimuntas repetavo ,,Lituanica“, spektaklį, kuris taip ir nebuvo užbaigtas...   *** Antrą kartą į Šiluvą jau šių metų liepą atvedė Eimunto Nekrošiaus kūrybos atspindys – teatralizuotas koncertas „Eimunto Nekrošiaus spektaklių muzika“. Pati Šiluva pasikeitusi. Daugybine malone pažymėta: Mergelės Marijos apsireiškimu ant akmens, Eimunto Nekrošiaus gimimu, popiežiaus Jono Pauliaus II atvykimu ir visoje šioje šviesoje gyvenančia ypatinga bendruomene. Koncertas vyko aikštėje, kuri Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejaus proga suformuota tarp Bazilikos ir Apsireiškimo koplyčios. Šioje aikštėje buvo rodomi E. Nekrošiaus spektakliai, per atlaidus vyksta pagrindinės pamaldos, joje stovi Švč. Mergelės Marijos statula, primenanti nuolatines tikinčiųjų pastangas kovoti už tikėjimą: caro okupacijos metais katalikai, gindamiesi nuo valdžios sumanymo priešais bažnyčią pastatyti cerkvę, aikštėje pastatė Marijos statulą. Sovietmečiu ją nuvertus, buvo pastatytas paminklas už sovietų valdžią žuvusiems šiluviškiams. Atgavus Nepriklausomybę statula atstatyta, o Marijos apsireiškimo jubiliejaus metais iš bronzos naujai išlieta tiksli ankstesniosios kopija. Vieną aikštės kraštinių formuojančiame Piligrimų centre, kuris atviras kiaurą parą kiekvienam, – režisieriaus žmonos, jo spektaklių scenografijos ir kostiumų autorės Nadeždos Gultiajevos fotografijų paroda „Nematytas Nekrošius“. Ir – vanduo, kava, pyragas kiekvienam ištroškusiam ar praalkusiam. Toje pat aikštės pusėje, kur ant suoliuko mėgdavo sėdėti Nekrošius, – jo Kėdė. Ypatinga Šiluvos bendruomenės pagarbos ir meilės išraiška, nes būtent bendruomenė sugalvojo idėją, surinko lėšas jai įgyvendinti. Režisierius turėjo keletą dar tėvo pagamintų kėdžių, kurios buvo naudojamos spektakliuose, jis pats jas labai brangino ir visada teatre ant jų sėdėdavo. Kažkas nematomas, matyt, sėdėjo ant savo kėdės ir koncerto metu: režisavo spektaklių muzikos vakarą, paskleidė šilumą, ramybę ir bendrystės jausmą. Spektaklių muzika grįžo į jo gimtąją padangę. Apgaubė skambesiu bažnyčią ir Apsireiškimo koplyčią. Sujungė gyvuosius ir mirusiuosius (čia pat kapinėse ilsisi ir režisierius)... O paskui prapliupo dangus, kurdamas žymiai platesnį scenovaizdį Hamleto dramai. Lietus buvo kaip atnašavimas: nuplaunantis, apnuoginantis, buriantis. O ,,Miserere“ skambėjo už mus visus. Visą koncertą lydėjo ypatinga sakralumo nuotaika, lyg būtume susitikę visi po vienu nakties dangumi komunijai. Ačiū tai sukūrusiems. Eimunto Nekrošiaus kūrybos pagerbimu nuostabus vakaras Šiluvoje, perėjęs į naktį, greit nesibaigė. Po koncerto, jau prieš pat vidurnaktį, įėjusi į Baziliką buvau daugiau nei nustebinta: čia vyko adoracija, buvo kalbamas rožinis... Pirmą kartą bažnyčioje jaučiau tokią stiprią, tyrą ir santūriai paprastą tikėjimo dvasią. Kauno arkivyskupo Kęstučio Kėvalo žodžiai buvo kupini tikėjimo, labai žmogiški ir gilūs. Ne formali malda, bet tylios vidinės jėgos persmelktas tekstas. Atrodė, kad visa Šiluva apgaubta nepaprastos malonės. Palytėtoji Apreiškimo žemė, išauginusi neprilygstamąjį Lietuvos teatro Eimuntą Nekrošių.

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama