Leonardas Pilkauskas: „Viskas, kas skamba gerai, yra džiazas“

Ieva PAKALNIŠKYTĖ   Saksofonininkas, kompozitorius, aranžuotojas ir pedagogas Leonardas Pilkauskas jau dvidešimt metų aktyviai reiškiasi Lietuvos muzikos scenoje. Pastaraisiais metais, bendradarbiaudamas su geriausiais orkestrais ir žinomiausiais muzikantais, jis siekia ambicingo tikslo – per dešimtmetį kasmet išleisti po naują autorinį albumą. Šį kūrybinį maratoną Leonardas sėkmingai pradėjo 2022-aisiais išleisdamas albumą „How Deep Is Her Voice“, 2023-iaisiais pasirodė „And The Sun Will Shine When I´ll See You Again“, o 2024-ieji paženklinti Belgijoje įrašytu „There Will Never Be Another Antwerp“. Nuo pokalbio apie naujausiąjį albumą ir pradedame pažintį su Leonardu Pilkausku.   – Kaip gimė naujausio albumo idėja? – Naujausias albumas „There Will Never Be Another Antwerp“ yra tęsinys to, ką sugalvojau metų pradžioje – įrašyti trio albumą. Šią idėją užmezgiau su lietuvių muzikantais bosininku Tadu Žukausku ir būgnininku Tomu J. Räsänenu. Ją plėtojau pristatydamas keliose koncertų erdvėse Vilniuje – dainykloje „Estrada“, taip pat buvo pasirodymai festivalyje „Mama Jazz“ ir Muzikos svetainėje. Per šiuos koncertus ir susidėliojo programa. Idėja dabar jau išsivystė iki tiek, kad turiu džiaugsmo Lietuvoje priimti savo senus bičiulius: iš Italijos atvyksiantį kontrabosininką Francesco Angiuli ir būgnininką iš Danijos Andreasą Frylandą. Su Francesco esame daug groję, ypač kol kartu studijavome, bet vėliau mūsų keliai išsiskyrė. Su Andreasu susipažinau Karališkojoje konservatorijoje Nyderlanduose. Orkestruojamos muzikos pagrindas yra ritmas, todėl kaip būgnininkas ją spalvina ritmiškai ir kiek gali pridėti savo charizmos prie natų, tiek ta muzika turi potencialo atsiskleisti ir skambėti. Man patinka, kaip jis groja, ir aš visą laiką turėjau slaptą svajonę įrašyti albumą su juo. – Kaip apibūdintum muziką, kurią išgirsime šiame albume? – Pati muzika labiau susieta su klasikine kompozicija. Tai būtų ir modalinis kontrapunktas, ir Olivier Messiaeno ribotos transpozicijos gamos. Taip pat naudoju tai, ką esu sukūręs, kai daug dirbau su klasikiniu komponavimu ir orkestruote studijų metais Amsterdame. Iš to laikotarpio yra nemažai išlikusių kompozicijų, kurias sudėsiu į būsimą albumą (jis turėtų pasirodyti šių metų lapkritį). – Nors albumo idėją plėtojai su Lietuvos muzikantais, įrašams pasikvietei tarptautinę komandą. Kodėl? – Aš jau seniai norėjau įrašyti albumą su minėtais muzikantais, tik klausimas buvo – ką. Iki šiol turiu keletą skirtingų projektų, kurių nevystau aktyviai, tai – septetas, kvartetas, kvartetas su vokaliste, duetas su gitaristu. Netgi turiu projektą su akordeoniste. Visi jie įprastai gyvuoja tuomet, kai įdedi pastangų. Kiekvienas iš tų projektų turi savo repertuarą, kurį paruoši, aranžuoji, repetuoji, ir taip jau būna, kad ne visuomet visi muzikantai gali dalyvauti. Šiuo atveju mano noras buvo atlikti programą su tais muzikantais, su kuriais esu daug grojęs ir kurie turi daug patirties šioje srityje. Taigi tai nebuvo muzikantų pasirinkimas tarp grojančių geriau ar blogiau, tiesiog jie šiuo metu arčiau širdies. – Tavo albumus, atrodo, sieja tęstinė mintis. Kas yra ta svarbiausia kūrybą vienijanti idėja? – Visuomet galvoju apie tam tikras manifestacijas, kurias mes, kūrėjai, savyje nešiojamės. Kiekvienas nuolat lyginame save su tuo, koks būsiu rytoj. Nors realybėje gyvename vakarykštę dieną, mintyse visuomet siekiame tapti geresni. Vis dėlto egzistuoja ir išorinis dirgiklis – aplinka, kuri mus veikia ir formuoja. Būna, kad prisigalvojame įvairiausių tikslų, o jų neįgyvendinus apima kankinantis jausmas. Todėl mano tikslas yra ilgalaikis, nes jaučiu, kad jis man reikalingas, noriu gyventi juo. Tai noras po dešimties metų atsigręžti ir įvertinti nuveiktus darbus. – Ar Tavo albumai žymi tam tikrus kūrybinio kelio etapus, ar jie atlieka ir kitą funkciją? Galbūt tai savotiškas progreso fiksavimas? – Daugiau nei tik progreso fiksavimas. Albumai atspindi tai, ką darau ilgą laiką – kuriu muziką. Iš esmės tai manifestacija ateičiai. Man svarbu turėti ilgalaikį tikslą – pavyzdžiui, dešimties metų. Noriu ir kitiems transliuoti žinią: kai supranti, kas esi, randi savo pašaukimą. Kurdamas albumą nuolat galvoju apie visumą: kokie muzikantai jame gros, koks bus bendras skambesys, kokia nuotaika. Tai nėra tas pats, kas koncertinė programa, nes albumas – ilgalaikis, išliekantis įrašas. Svarbu, kokie vardai jame įrašyti, o svarbiausia, kiek gali į jį sudėti to, kas tau pačiam yra artima širdžiai, ką gali nuoširdžiai transliuoti. Juk galiausiai groja žmonės, o ne robotai, todėl tarpusavio ryšys ir gera atmosfera yra būtini. Šis kompleksiškas procesas tęsiasi tol, kol sudedi visus dėmenis ir gali leisti albumui gimti. Su tuo yra susijusi ir svarbi tema – gebėjimas gyventi askezėje, apsieiti be išorinio komforto, kai tas komfortas tampa antraeiliu dalyku. Džiaugiesi jį turėdamas, bet viduje jau yra išsiugdyta askezė, ir tada džiaugsmą patiri per paprastus, esminius dalykus. Ši vidinė būsena tampa tarsi meditacija, o tavo tikslas – sugalvoti, kaip šį jausmą paversti muzika, kad ji skambėtų tikslingai ir paveikiai. Ne mažiau svarbus ir gebėjimas kantriai laukti savo momento, kuris gali ateiti tik po daugelio metų. Visas šis kelias kupinas smulkių, bet reikšmingų detalių ir sudėtingų dvasinių išbandymų. Tačiau kai užsibrėži tikslus, kurie gali pakylėti tavo dvasią virš buitinio lygmens, automatiškai pradedi nešti daugiau laimės ir prasmės pasauliui. Tai jau nebėra egoistinis „man reikia, duokit man“, bet perėjimas į kitą lygmenį – kūrybą dėl kitų. Jau nebe vėjas neša tave, o tu pats, iškėlęs bures, plauki savo laivu. Aš jau buriuoju. Ir kai jautiesi taip, kai tuo džiaugiesi, vėjas gali pūsti stipriau ar silpniau – nebesvarbu, nes tai tampa tik požiūrio reikalu. Galiausiai visa tai veda į savotišką vienuolystę, į nuolankumą. Pirmiausia atrandi nuolankumą pats sau, o tada atsiranda viltis būti naudingam ir džiaugtis kartu su kitais. Galų gale viskas, ką aš darau, yra orientuota į žmones. Be žmonių palaikymo, be buvimo kartu vargu ar kas nors būtų įmanoma. – Kuri muziką, mąstai apie albumus. Kas dar vyksta aplink ir formuoja kasdienybę, tiesiogiai nesusijusią su kūryba? – Galvojant apie tai, išryškėja dvi pusės. Viena yra vidinė, kūrybinė, apie kurią jau kalbėjome. Tačiau yra ir kita pusė – išorinis gyvenimas, kuriame esu pasiekimų visuomenės atstovas, tiesiog visavertis jos narys su visais iš to kylančiais įsipareigojimais. Ir būtent tie įsipareigojimai natūraliai sukuria tam tikrus barjerus. – Kokie tie įsipareigojimai ir kaip jie veikia Tavo kūrybą? – Labai žemiški įsipareigojimai: šeimai, taip pat darbai, kuriuos tiesiog privalai padaryti ir kurie nuolat grįžta. Niekur nedingsta ir ekonominiai barjerai. Žinoma, galima nuolat skųstis, kad sąlygos, su kuriomis susiduriame, sunkios, tačiau jos tokios bus visada ir visur. Pavyzdžiui, atvažiuoji į koncertą ir matai: trūksta vandens, nėra užkandžių, scenoje prastas garsas ar dar kas nors negerai. Tačiau kai jau turi patirties, supranti, kad tai tik detalės, kurių vėliau net neprisiminsi. Svarbiausia už viso šito – darbas su savimi. Privalai išsiugdyti tokią vidinę formą, kuri leistų priimti faktą, kad pasaulyje esi absoliučiai nereikšminga detalė. Tuomet bet koks išorinis impulsas, pyktis ar nepasitenkinimas tampa tik minusu sau pačiam. Būtent čia ir slypi ta nematoma artistinio darbo dalis: darbas su savimi, kuris reikalauja labai daug laiko, galbūt net daugiau nei pati kūryba. Turi nueiti ilgą kelią, kol galiausiai, įveikęs visus trikdžius, gali pradėti galvoti apie esmę: kokios turėtų būti kompozicijos ir kaip jas sukurti, kad jos kuo labiau atspindėtų temą, apie kurią noriu kalbėti. – Kas Tave pastaruoju metu labiausiai įkvepia? Kas tapo kūrybinės kasdienybės dalimi? – Pastaruoju metu didžiausias atradimas ir įkvėpimo šaltinis – mano kolega saksofonininkas Simonas Rigteris, su kuriuo kartu teko groti gyvenant Olandijoje. Didžiulį įspūdį paliko jo metodinės knygos „Moving Motives. Six Scales“ ir „Moving Motives. Scales Working Together“ (2024). Jose tyrinėjamos melodinės struktūros, kylančios iš šešių pagrindinių dermių. Pats S. Rigteris į tyrimo objektą žvelgia per klasikinės muzikos prizmę ir neslepia, kad pagrindinis jo įkvėpimo šaltinis yra Johanno Sebastiano Bacho kūryba. Dauguma melodinių idėjų jo knygose kyla iš melodinio kontrapunkto, kuris buvo toks būdingas Bacho muzikai. Šis ryšys man yra ir džiaugsmas, ir stipri paspirtis, nes Bacho kūryba mane lydi visą gyvenimą ir yra artima širdžiai. Darbas su šia medžiaga nėra lengvas – jis turi būti sąžiningas, atidus ir kasdienis. Ne mažiau įkvepia ir pats Simonas Rigteris kaip asmenybė – be galo šiltas, draugiškas ir visuomet pasiruošęs padėti ar paskatinti. Šis ryšys ir bendrystė, kuri primena broliškus jausmus iš Karališkosios konservatorijos laikų, kai tekdavo groti su aukščiausio lygio profesionalais, man yra neįkainojami. Taigi, kiekvieną dieną sėdu prie Rigterio knygų. Jose pateiktos melodinės frazės, pavyzdžiui, C-dur ar c-moll tonacijose, ir pagrindinė užduotis – kiekvieną jų transponuoti į visas tonacijas. Aš tą ir darau. Man tai kaip malda. – Kokios muzikos klausai? – Šiuo metu daugiausia klausau saksofonininko Chriso Cheeko. Jo muzikos skambesys ir būdas, jo muzikinės idėjos idealiai atitinka tai, kaip aš pats įsivaizduoju muziką. Ch. Cheekas priklauso tai pačiai srovei kaip ir legendiniai Lee Konitzas bei Warne´as Marshas. Visi šie atlikėjai man artimi dėl to, kad jie meistriškai bando pritaikyti ir adaptuoti klasikinės muzikos idėjas džiazo kontekste. Tokie atradimai yra tarsi maži asmeniniai lobiai ir džiaugsmai. – Kaip atrodo Tavo kasdienė rutina? Kokie darbai joje dominuoja? – Darbai veja darbus, o pedagoginė veikla visą laiką yra pirmoje vietoje. Daugiausia laiko skiriu darbui Šiuolaikinėje mokykloje (Šiuolaikinio mokymo centras) su vaikų ansambliais ir jų individualizuotų partijų rengimui. Ši veikla man labai patinka, nes leidžia prisiliesti prie skirtingų stilių. Greta pedagoginio darbo – aranžuočių ir orkestruočių kūrimas, kartais labai intensyvus, bet labai džiuginantis. Tai jau yra individualus darbas. Turi turėti tokią aplinką, kurioje niekas netrukdytų susikaupti. Man tai yra iššūkis, bet kol kas susitvarkau. Na, ir atlikėjo veikla, kai galiu laisvai groti, eksperimentuoti ir kurti pasitelkdamas pačią įvairiausią garsų paletę, kartais siekiančią net ir tam tikrus ekstremumus, priklausomai nuo to, kokią muziką atlieku. – Kalbant apie projektus su orkestrais, prašyčiau papasakoti apie naujausią ir išskirtinį tokio pobūdžio darbą. – Pristatydamas savo albumą „There Will Never Be Another Antwerp“ (2024), pasikviečiau muzikantus iš Belgijos – būgnininką Jelle Van Gielą, pianistą Ewoutą Pierreux ir kontrabosininką Yannicką Peetersą – ir kartu su jais bei Panevėžio pučiamųjų orkestru „Garsas“ (vadovas ir dirigentas Martynas Bražas) parengėme bendrą programą. Tai buvo kitokio pobūdžio darbas, palyginti su, pavyzdžiui, Kauno bigbendu, su kuriuo esu grojęs ir įrašęs muzikos, ar Krašto apsaugos savanorių pajėgų orkestru – ten aš tiesiog aranžuoju muziką. Rašiau muziką ir visiškai kitokios stilistikos Klaipėdos orkestrui. Projektas su „Garsu“ buvo unikalus ir menine, ir atlikėjų sudėties prasme. – Daugelis muzikų renkasi aiškias karjeros kryptis. Kas lėmė Tavo pasirinkimą būti solistu, o ne, pavyzdžiui, orkestro muzikantu? – Manau, kad mano kelią lemia tam tikras vidinis dualizmas. Viena vertus, pasieki tam tikrą patogumą, kai save įprasmini radęs savo nišą. Kita vertus, egzistuoja ir kitoks patogumas – tas, kuris tiesiog atsiranda gyvenime, bet nebūtinai teikia giluminį pasitenkinimą. Aš pasirinkau ieškoti to pirmojo. Esu solistas, nes nuolat ieškau savo unikalaus skambesio ir muzikinės formos, kurios negirdžiu orkestre. Ten tu privalai būti profesionalas ir preciziškai atlikti tai, ko iš tavęs prašoma. Tačiau aš dažnai jaučiuosi lyg nepripažintas kapitonas, kuris nori ne tik plaukti nurodyta kryptimi, bet ir ieškoti netikėtumų, to, kas man pačiam įdomu ir kas džiugina. Būtent todėl supratau, kad orkestrinė veikla, tikėtina, skirta ne man. Ši situacija man primena džiazo novatorių Ornette´ą Colemaną. Jis visą gyvenimą ieškojo ir bandė, todėl tiesiog netilpo į jokius formatus – jo intonacija nebuvo tobula, o skaitymas iš lapo, matyt, taip pat gana prastas, nes orkestrai nenorėdavo jo samdyti. Nors mano situacija nėra identiška, tačiau aš taip pat noriu ieškoti savęs, būti toks, koks esu iš tikrųjų. Šis noras kyla ne iš prievolės, o iš smalsumo ir vidinės aistros. Tai panašu į „Lego“ konstravimą. Iš pradžių smagu sekti instrukcijas ir sukonstruoti modelį, tačiau pati įdomiausia dalis prasideda tada, kai imi galvoti – o ką galima padaryti be tų instrukcijų? Būtent tada gimsta tikroji kūryba. Neseniai su vaikais žiūrėjau filmą, kuriame tėvas, supykęs, kad vaikai nuolat sugriauna surinktą „Lego“ modelį, nusprendė jį suklijuoti. Man norisi ne klijuoti, o nuolat ieškoti naujų formų. – Tavo muzika ir albumai yra labai skirtingi. Ar laikai save džiazo atstovu, ar vis dėlto tiktų platesnė, į rėmus netelpanti žanro apibrėžtis? – Taip, save laikau džiazo atstovu. Mano muzikinis pagrindas, manau, yra tradicinis džiazas. Vis dėlto man niekada nepavyko būti grynai tradicinio džiazo atlikėju ir, tiesą sakant, šito niekada nenorėjau. Visuomet domino ir vedė į priekį noras tobulėti ieškant jungčių tarp skirtingų epochų ir stilių. Mano kūryboje galima rasti įvairių įtakų: nuo senosios muzikos, renesanso iki baroko, kuriame glūdi nepaprastai daug grožio ir net, sakyčiau, tam tikro romantizmo, subtiliai susipinančio su mano melodika. Taip pat įkvėpimo semiuosi iš XX amžiaus klasikinės muzikos – pavyzdžiui, Igorio Stravinskio ritminių struktūrų ar Olivier Messiaeno melodinių sprendimų. Man įdomu visa tai išbandyti, pritaikyti ir integruoti į savo muziką. Muzikoje gali bandyti viską, tačiau esmė – ieškoti įdomių dalykų ir atrasti, kaip jie gali įdomiai suskambėti. Todėl, nors esu džiazo muzikantas, į pačią improvizaciją žvelgiu su nuolatiniu smalsumu, beveik kaip mokslininkas, kuris nuolat eksperimentuoja. – Jau kalbėjome, kad džiazas netelpa į aiškius rėmus. Tad kas Tau pačiam yra džiazas? Kaip jį apibrėžtum? – Labai plati tema, ją sunku apibrėžti vienu sakiniu. Iš esmės džiazas yra tai, kas nuolat kinta ir auga, sugerdamas šiuolaikinių muzikantų įtakas. Tačiau jo pagrindinis ir nekintantis elementas yra improvizacija. Man džiazas – tai gebėjimas improvizuoti taip, kad muzika puikiai skambėtų bet kokiame kontekste: tiek atliekant senuosius džiazo standartus, tiek grojant šiuolaikinę muziką ar populiariosios muzikos dainas. Tikrasis menas yra pasiekti, kad viskas skambėtų organiškai ir įtikinamai. Kalbant šia tema man visada iškyla vienas ryškus prisiminimas iš kūrybinių dirbtuvių su legendiniu saksofonininku Branfordu Marsaliu. Jis pasakojo apie laikus, kai dar jaunas grojo su būgnininku Artu Blakey ir jo ansambliu „Jazz Messengers“. B. Marsalis tuo metu buvo sukūręs sudėtingą, įmantrią kompoziciją septynių ketvirtinių metre. Kai parodė ją Blakey´ui, šis paklausė: „Kam tau viso to reikia? Kam tu darai tai, jeigu nemoki padaryti, kad muzika paprastame keturių ketvirtinių metre skambėtų gerai? Kam tos tavo septolės, jeigu nesugebi sukurti gyvybės pačiame paprasčiausiame ritme?“ Ši istorija, manau, atskleidžia esmę. Džiazas – ne vien konceptualios idėjos. Tai yra gebėjimas girdėti, jausti, suprasti ir reaguoti į muziką čia ir dabar. Tai momentas, kuris improvizacijoje sujungia viską į vieną visumą. Kas yra džiazo muzika? Tai improvizacijos idėja, kuri puikiai skamba bet kokiame stiliuje. Nors ir teko girdėti frazių, tokių kaip „džiazas mirė“, man atrodo, kad tereikia prisiminti – jeigu tu moki „užkabinti“ klausytoją ir tavo muzika skamba gerai, tuomet joks stilistinis skirtumas nebeturi reikšmės. Esmė paprasta – improvizacinė muzika, ypač šiuolaikinė, tiesiog gali gerai skambėti. O viskas, kas skamba gerai, yra džiazas.

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama