MONIKA PAKERYTĖ. Kreivas būdas ir būtis

MONIKA PAKERYTĖ. Kreivas būdas ir būtis...Gimnazijoje pildėme kažkokias apklausas apie tuometinių paauglių savijautą ar panašiai. Vienas iš klausimų buvo iš kelių pateiktų variantų pasirinkti, kaip apibūdintum savo lytinę orientaciją. Labai ryškiai prisimenu, kaip klasės seniūnė koridoriuje piktinosi iškrypusiu klausimu ir gyrėsi, kad ranka įrašė esanti „normali“ (ne heteroseksuali, o normali). Aš nebuvau tokia sumani, tad mano lytiškumas de facto įkrito į tam tikrą nenormalumą. Kiek prisimenu, visada buvau apnikta minčių apie normalumą ir normas, tačiau paradoksaliai normali niekada nebuvau. Buvau keista, drovi, per šneki ir kartu per tyli, draskoma vidinių prieštaravimų, lengvai raustanti ir išstypusi, sunki, nepakeliama ir negalinti atsikelti, vieniša. Vilniaus queer festivalio „Kreivės“ organizatoriams ir dalyviams ant normalumo nusispjauti. Negaliu rašyti apie „Krei-ves“ subjektyviai, nes nuoširdžiai myliu šį festivalį. Aplink „Kreives“ ar dėl „Kreivių“ susibūrę žmonės yra mano saugumo tinklas – stabilus, šiltas, kartais griežtas, skatinantis stiebtis kiek galiu aukščiau ir, kai nebeišeina išlaikyti pusiausvyros, paremiantis. Šis tekstas ne analizė ar atpasakojimas, tai mano mieli prisiminimai kairėje vidinėje palto kišenėje ir didelio dėkingumo išraiška. Šiais metais festivalis (rugsėjo 5–9 d.) šventė kreivą, bet ne šleivą, dvyliktąjį gimtadienį. Šiuometinė tema – kempas, trešas ir kiti smagūs reikalai. Trumpai apie terminą: kempą Susan Sontag punktais apibrėžė esė Notes on Camp (1964). Tai gerokai pasenęs tekstas ir kempo apibrėžimai vis plečiasi ir kinta. Yra siūlymų, kad galbūt kempas apibrėžiamas per savo neapibrėžtumą. Bet gal tai per daug radikali mintis akademiniam laukui – kaip galima vartoti terminus be tikslios apibrėžties… Bet kreivas žvilgsnis, mąstymas ir tyrimas įžengia į akademiją ir siekia permąstyti nusistovėjusias struktūras, kurios iš esmės yra hierarchinės. Vienas tokio kreivo tyrimo ar istorijos (per)skaitymo būdų atsispindi naujausiame „Kreivių“ žurnalo numeryje publikuojamame Marijos Martinaitytės tekste. Aptardama šių metų festivalio plakatu tapusį Ludovico Lipparini paveikslą „Achilas“ (kuratorės Monikos Kalinauskaitės parodos „Visa tai, ko negalima daryti“ kontekste perkeltą iš karo į meilės ir geidulių tematikos grupę Radvilų rūmų dailės muziejuje), Marija pasiūlo skaityti (o gal net perrašyti) Achilo ir Patroklo istoriją kreivai. Bet apskritai kempas yra ryškus, perspaustas, užaštrintas, absurdiškas, žiaurus ir nuoširdus. Jis nėra plunksnuotas ir blizgus, nes žino, kad savo išvaizda juokins. Jo išvaizda tokia, nes jam tai gražu, smagu ir svarbu. Ir filmų programa tokias nuotaikas atspindėjo! Festivalis atidarytas su trenksmu – pirmas filmas „Geležinės katytės nuotykis“ (rež. Apichatpong Weerasethakul ir Michael Shaowanasai, 2003) puikiai iliustruoja, kas yra geras kempas. Ir šiaip tai yra be galo smagus filmas apie persirenginėjančią slaptą agentę Geležinę Katytę (vaidina vienas iš režisierių – Michaelas Shaowanasai), kuri gauna misiją išsiaiškinti, kodėl vakariečio pono Henrio turtai išauga kiekvieną kartą apsilankius Tailande. Pasiklaususi, ar yra biudžetas drabužiams (o jis tikrai yra – veikėjų retro deriniai keičiami į latekso kostiumus, mainosi šukuosenos, aksesuarai ir makiažas!), ji sutinka vykdyti slaptą misiją ir atskleisti galimą klastą. Ir prasideda nuotykis, kurio kito posūkio negali nuspėti. Katytė įsimyli, randa vaikystėje prarastą šeimą, kovoja prieš narkotikų vartojimą ir platinimą, patiria išdavystę ir netektį, o visa tai yra lydima muzikinių numerių ir absurdiško montažo. Aš labai juokiausi ir juokėsi visa salė. Šiluma užpildė visą kūną. Antrą dieną pirmą filmą „Nužudyk mane švelniai“ (rež. Boštjan Hladnik, 1979) praleidau, nes jau jį esu mačiusi. Bet re-komenduočiau pasižiūrėti disko muzikos, gėlių ir gražių aktorių mylėtojams, kurių netrikdo filmai be pabaigos. Tačiau su dideliu susidomėjimu sėdėjau Sheridano Le Fanu knygos „Karmila“ (iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė, Vilnius: Kitos knygos, 2025) pristatyme. Manau, kad pokalbių apie vampyres galėčiau klausytis ir klausytis. Vampyrai įsisiurbė į mano vaizduotę nuo ankstyvos paauglystės, nors „Saulėlydžio“ ar panašių vampyriškų knygų, filmų ar serialų vartotoja nebuvau. Vampyras visad atrodė kaip labai geras uždrausto ar net pavojingo troškimo simbolis – puikus bet kokio nukrypimo nuo vakarietiškos normos simbolis. Bet grįžtant prie knygos labai svarbu pabrėžti Natalijos Arlauskaitės komentarą – Le Fanu nebuvo joks feministas ir skaityti knygą rekomenduotina kaip ne ką mažiau žavingą ir viliojantį, bet visgi laikmečio dokumentą. Ir tuomet ėjau žiūrėti dar filmų! Siaubingai kempiškų – apie stovyklaujančius skautus (angliškai camp – ir stovykla, ir kempas), bandančius suprasti, kas, po galais, yra ta Kristaus ekstazė, apie žudikiškai prieš savo kūrėją nusiteikusią veikėją, gyvenančią kompiuteryje, apie akistatą, tapusią pasimatymu (su netikėta pabaiga), apie vaikinus, iš karščio išsilydančius į šlapimą primenantį skystį, ir apie lyčių binariškumo nepaisančią trijulę, pakviestą į kūdikio lyties atskleidimo iškilmes. Juokas, nuostabos aiktelėjimai, plojimai ir spragsėjimai pirštais vilnijo per salę kaip šiltos bangos. Išnyko skirtis tarp aš ir jie, kažkuriuo momentu buvau mes dalimi. Buvau bendruomenėje. Ir tada buvo vakarėlis. Naktinis gyvenimas queer istorijai labai svarbus aspektas – baruose būrėsi bendruomenės, mezgėsi draugystės ir santykiai, vyko drag pasirodymai, šokiai, sklido žinios ir naujienos. Dabar Vilniuje yra vos dvi išskirtinai į queer bendruomenę orientuotos vietos – baras „Vox“ ir naktinis klubas „Soho“. Abu, bent jau sprendžiant iš dekoro ir klientūros, orientuoti į vyrus. Galbūt kultūros komplekso „Sodas 2123“ baras „Estafetė“ artėja prie trečios, plačiausią queer publiką (nors, žinoma, dauguma lankytojų vienaip ar kitaip susiję su meno pasauliu) priimančios naktinio gyvenimo erdvės. Visi šokantys, gurkšnojantys putojančius gėrimus, traukiantys cigarečių dūmus, besijuokiantys ir besiglėbesčiuojantys žmonės tokie gražūs. Nebenoriu normalumo, noriu laimės. Infantiliai tikiuosi dar labiau užaugti ir tapti graži ir džiaugsminga kaip jie. O sekmadienį bendruomenė dar labiau prasiplėtė, nes Krosnies paviljone vyko renginys „Soul of Solidarity is Friendship“, inicijuotas grupės „Poppies“. Buvo karšta, sėdėjome ant rąstų, paverstų suoliukais, gėrėme mėtų arbatą, valgėme palestinietišką ir libanietišką maistą, fone skambėjo būgnai už teisingumą ir arabiška muzika. Mano širdis buvo sunki nuo meilės ir baimės. Vakarėjant dangus pageltonavo – artėjo mėnulio užtemimas. Aktų salėje vyko skaitymai. Tokie nepagražinti, (savi)ironiški, jauni, skaudūs, gražūs, malonūs ausiai tekstai, skaitomi žmonių tviskančiais veidais. Bandėme pamatyti paraudusį mėnulį, bet jis buvo neįtikėtinai drovus tokio interesantų būrio atžvilgiu ir kuo greičiau pasislėpė už debesies. Nepamiršiu šių dienų lengvumo, minkšto šilto vėjo prisilietimo prie nuogų rankų, ištroškusių uodų, mielų draugų veidų ir juoko iki užsikosėjimo... Neužmiršiu ir dėl kitų priežasčių. Festivalis atidarytas su trenksmu – vos dalyviams išsiskirsčius, pirmąjį vakarą buvo išdaužti du „Sodo 2123“ langai. Iškviesta policija nepripažino akto kaip neapykantos nusikaltimo. Visai šalia kabėjo didelė vaivorykštės vėliava. „Būti gėjumi juk taip smagu!“ – sakė blondinas padavėjas filme „Die, bully, die“ (rež. Nick Lacey ir Nathan Lacey, 2024). Smagu žinoti, kad esi saugus, kad esi tinkle žmonių, kurie tave apgins, kai pradedi abejoti, ar valstybė yra tavo pusėje, kai esi mylimas ir myli visa širdimi. Siaubinga, kai esi vienišas, kai žiūri į save kito akimis ir matai save kaip purviną dėmę ant šventinės staltiesės šeimos šventės užstalėje, kai baimė smaugia, pyktis dažo veidą raudoniu ir kaupiasi akyse sūriomis ašaromis. Mane sukausto siaubas pagalvojus apie ateitį. Politinės nuotaikos pasaulyje vis labiau linksta prie ekstremalių dešiniųjų. Homoseksualumas kriminalizuojamas, iš translyčių žmonių atimamos sveikatos priežiūros paslaugos, draudžiamos lytį patvirtinančios procedūros, tos pačios lyties santuoka nėra suvokiama kaip duotybė, tai labiau karšta bulvė, mėtoma iš rankų į rankas. Aš žinau, kaip atrodau, ir man baisu, kad mano išvaizda ar elgesys gali sukelti aplinkinių agresiją. Aš bijau per ilgai apsikabinti drauges, bijau, kad su manim nešnekės, nesitikiu draugiškumo ir pavydžiu „normaliems“ žmonėms „normalaus“ gyvenimo. Pristatydama paskutinį filmą „Arti tavęs“ (rež. Dominic Savage, 2023) kartu su Lietuvos translyčių žmonių teisių ir savitarpio pagalbos grupe „TransAutonomija“ Kanados ambasadorė pasigyrė, kaip jos tėvynė teisiškai apsaugo savo queer piliečius. Plojau Kanados Parlamento sprendimui su visa sale, bet kartu galvojau, kokia prasmė tai sakyti mums. Pasijaučiau, lyg būčiau kalta dėl Lietuvos politikų ir plačiosios visuomenės nusisukimo nuo queer žmonių – ar filmo žiūrėti susirinkusi publika matoma kaip posovietiniame dumble užpelkėję amoralūs troliai? Šiaip neturiu nieko prieš Kanados ambasadorę, ji pasirodė labai miela ir visgi svarbu turėti tokių rimtų partnerių. Aš tikrai esu dumblo pilna žiežula. Ir kai tai parašau, LRT instagrame ir feisbuke praneša, kad žiedais Rotušėje apsimainė Eglė ir Karolina. Už skaityklos lango dangus skaistus kaip niekad, bet reginys liejasi dėl akyse besikaupiančių ašarų. Nusprendžiu, kad komentarų neskaitysiu. Vietos ir aplinkybės, kurias sukuria tokie renginiai kaip „Kreivės“, man (o gal mums?) suteikia saugumo tiesiog pabūti. Vis tiek tebesu keista, drovi, per šneki ir kartu per tyli, draskoma vidinių prieštaravimų, lengvai raustanti ir išstypusi, sunki, nepakeliama, negalinti atsikelti ir vieniša. Tačiau nebesu viena, esu dalis kažko raibuliuojančio, spurdančio ir drąsaus. Norėčiau tikėti, jog ateitis kreiva. Nenoriu, kad kreivumas taptų „normalus“. Tegu jis lieka visapusiškas, amžinai kintantis, traukiantis ir amžinai laisvas ir maištingas! Ačiū organizatoriams: Augustui, Laurai, Viktorijai, Antonui, Marijai, Ilonai, Justinui ir Justinai! Ir visiems dalyviams!

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama