DOVID UMRU. Varžytynės

DOVID UMRU. Varžytynės...Dovydas Umru (tikr. Liackovičius) gimė 1910 m. Alytuje. Literatūrinis pseudonimas Umru jidiš kalba reiškia „nerimą“. Tai komunistinių pažiūrų rašytojas, aktyviai veikęs 4-ojo dešimtmečio Kauno žydų literatūriniame lauke. Savo kūrinius publikavo įvairiuose laikinosios sostinės jidiš periodiniuose leidiniuose ir literatūriniuose almanachuose. Kaune išleido dvi apsakymų knygas: „Rūdys“ (Žaver, 1937) ir „Erškėčiai“ (Derner, 1939). Kūryboje plėtojo socialinę tematiką, gręžėsi į visuomenės pakraščius, atstumtuosius, jautriai vaizdavo jų likimus: į rašytojo akiratį pateko karo pabėgėliai, neįgalieji, džiovininkai, neteisingai nuteistieji, bedarbiai ir t. t. Apsakymai jaudina įtaigumu, pa-sižymi intensyvia metaforų paieška, netikėtais vaizdiniais ir Kauno jidiš literatūros kontekste yra tarp meniškai stipresnių. Pirmosios sovietinės okupacijos metais Umru dirbo Vilniuje ėjusio laikraščio „Vilner emes“ („Vilniaus tiesa“) redaktoriumi ir Valstybinio žydų teatro direktoriumi. 1941 m. liepą suimtas Vokietijos slaptosios policijos agentų dingo be žinios. Apsakymas „Varžytynės“ (jid. Torges) yra iš rinkinio „Erškėčiai“. Kai dvarininkas Tomaševičius, apsitūlojęs storais kailiniais ir užsimaukšlinęs aukštą žieminę kepurę, važiavo per miestelį, buvo dar tamsu. Tik vienut vienoje trobelėje apsnūdusiu raudoniu žybsėjo kryžmai padalintas langas. Tamsi dėmė, maža ir vos įžiūrima, atsiskyrė nuo pirkios ir nučiuožė per sniegą vidurin gatvės. Vežikas akimirką sulaikė arklį, įtemptai įsižiūrėjo ir supykęs vėl pavarė pirmyn. Bet dvarininkas pasilenkė ir palietė jo ranką: – Stok! Žemaūgis žmogelis, įsisiautęs į sulopytą vatinukę iki kelių, galvą apsigobęs bašliku, neįžūliai, užmiegotu balsu paprašė, kad dvarininkas priimtų jį į roges. Tomaševičius pasislinko, atlaisvindamas vietos. – Ropškis, Mendka! Irgi į medienos varžytynes? – Kad medis, pan Tomaševič, rinkoje auksui prilygsta... Jeigu šiandien pavyks nusipirkti, bus pačiam naudoti, o gal ir uždirbsiu kažkiek. Du įmitę dvariški arkliai sunkiai risnodami kinkavo galvomis. Miestelis priglaudė varganą sodybėlę ir liko už nugaros. Tarp snieguotų laukų pilkavo išvažinėtas kelias su pavieniais žemais, plikais medžiais abipus. Dvarininkas klausinėjo Mendelį apie sodus ir daržus, kuriuos tas buvo išsinuomojęs. Žydas bėdojo. Dieną naktį sunkiai triūsdamas neištempiąs visus metus. Pasakojo apie sergančią žmoną ir du sūnus: vienas savarankiškai besimokantis mieste, kitas padedąs namie. Pasakojo apie dukterį, išvykusią į Palestiną, kuriai jis, tėvas, dabar turįs kartais nusiųsti paramos. Palengva kalbõs mažo. Po valandos kelio šaltis sustingdė veidus ir kaip guma sutraukė lūpas. Rogės per tankias girias slydo lyg tarp juodų suslėgtų sienų. Pradėjusios kristi snaigės gulė ant drabužių ir ant vadeliotojo pečių. Vežiko nugara buvo surambėjusi, tarsi nulieta iš geležies. Mendeliui atrodė, kad ta nugara pyksta, kad tik dėl dvarininko tvardosi įlipusio keleivio neišmetusi vidur sniego naktiniame miške. Jis žemiau užsismaukė gobtuvą. Bandė po dvarišku užklotu geriau paslėpti kojas – iš pradžių vėjas įsigavo iki kelių, šaltis ėmė skverbtis link pirštų, pamažu nuavė kaliošus, dygsniuotus veltinius, ir apranga pasidarė lengva, tarsi visi žieminiai apdarai, kuriuos šiandien buvo susivilkęs, būtų sudriskę ir kaip vasariškas rūbas likusi tik sulopyta nunešiota vatinukė. Mendelis nuo speigo gynėsi mintimis. Tegu žvarbsta, tegu stingsta nuo šalčio, nieko baisaus – argi šis kūnas nėra ištvėręs dar blogesnių dalykų? Ir vos tik galvoje iškildavo godos, graibstė kiekvieną jų trupinį, dėliojo į lėkšteles, nenorėjo palikti. Žmona, vaikai, pinigai, kuriuos pasiskolino šiandienos varžytynėms. Dvarininko jis visai nelaikė tokiu geru žmogumi, koks tasai dabar dėjosi. Dvarininko sodas. Jį reikės kitą vasarą pamėginti išsinuomoti. Ir vis dėlto, dingtelėjo Mendeliui lyg tarp kitko, nepakenktų nors minutėlei įsirangyti į storus poniškus kailinius... Ne, kūnas nenorėjo pasiduoti, nesutiko. Reikėjo jį pamiršti. Nors Mendelis gūžėsi ir siautėsi kaip įmanydamas, tai nebe-padėjo. Truputį vilties teikė tik artėjantis rūškanas rytas. Pro šalį slinko pienbalčiai laukai su valstiečių trobelėmis, susirietusiomis lyg apsnūdę ežiai. Gailiai virpėdama pro dre-biantį sniegą suspindo blyški švieselė. Apylinkės keliais skubinosi rogės. Tą pilką rytą jos čiuožė kaip pro šalį lekiantys išsklidę šešėliai. Vėjas švilpė speiguotu pykčiu ir pliekė dulkstančiu sniegu. Nulenkę nubalintus karčius arkliai svaiginančiu greičiu švysčiojo kojomis. Rogės rinkosi prie raudono plytinio pastato netoli miško. Mažos, lengvos, plačiai sukaltos. Pavieniais ir poromis sukinkytais arkliukais. Plačias sermėgas ir verstus kailinius dėvintys valstiečiai sniegu apdrėbtais pečiais, stačiomis apykaklėmis, kepurėmis ieškojo savo gyvuliams patogesnių vietų. Kadangi prie sienos ir apie gretimai augančius krūmus visos jau buvo užimtos kaip per kokį prekymetį, atvažiavusieji apsistojo miške, ant arklių galvų pakabino kapšelius su avižomis ir rūpestingai apklojo jų suprakaitavusias nugaras. Mendelis išsiropštė iš rogių. Vargais negalais atsirišo gobtuvą. Sušalę pirštai nenorėjo klausyti. Kojos buvo tarsi suparalyžiuotos, smulkus dilgčiojimas atėmė gyvastį. Dėkojant dvarininkui kietai sustingusios lūpos vėrėsi lyg nenoromis. Visą kelią kalbėjęs lenkiškai Tomaševičius dabar atsakė lietuviškai. Trimis galvomis aukštesnis už Mendelį, žvelgė žemyn į žydelį, o jo veidas poniškai šypsojo. – Nagi, eik, Mendka, prekiauk... Varyk biznį. – Ir pasuko link mūrinio priebučio. Laipteliai buvo apgulti valstiečių. Jie strigo plačiai atlapotose duryse, stovėjo ant suolų ir turėklų, grūdosi ant pakopų, stumdėsi net ant sniego aplinkui. Dvarininkas brovėsi prie įėjimo. Išvydę jo ilgus kailinius, aukštą stotą, įžūlią laikyseną, visi traukėsi. Žydas liko stovėti pakampėje tarp priebučio ir sienos. Ten taip stipriai neužpūtė vėjas. Juodo miško fone prieš Mendelio akis laukiniškai įnirtusi siautė pūga. Viena ausimi jis nugirdo tylius valstiečių pokalbius, kita – aidžius miško tarnautojo paaiškinimus, sklindančius pro atviras duris. Jaunas aukštas valstietis išaugtais trumpais, ties juosmeniu įveržtais kailinukais aulinio bato galu kapstydamas sniegą pasakojo kitam apie savo ūkį. Kažkas, išėjęs iš trobos, pabilsnojo į lango stiklą. Valstietis pakėlė galvą ir pritariamai per visą veidą išsišiepė. Langas atsidarė. Anas prišoko, pasilypėjo ant aukšto pamato ir įsiropštė vidun. Tada pripuolė antras ir jau nebeleido užverti lango. Kabarojosi vienas po kito. Pažįstamų rankos tiesėsi padėti. Lauke ir viduje juokėsi, kai kam nors slystelėdavo koja. Mendelis pavydžiai žvelgė į valstiečius. Troboje turbūt šilta ir sausa. Vien nuo minties apie karštį apsalo. Jam irgi norėjosi įsirangyti vidun, kur žmonių kūnų ir turbūt pakūrentos krosnies šilumos neišsklaido negailestingas vėjas. Mendelis keletą sykių pasijudino iš vietos, norėjo pulti prie lango, bet tik pamindžiukavo ir liko stovėti pasislėpęs tolimiausiame kampe. Tik kai spūstis visiškai nuslūgo, o šaltis kaip skerdiko peilis ėmė pjauti kojų pirštus, tik tada žydas irgi prišoko ir nusistvėrė palangės. Link jo neišsitiesė nė viena ranka. Sušalę pirštai jau nebeturėjo jėgos išlaikyti kūno, bet tiesiai į veidą nukreipti aštrūs žvilgsniai, vypčiojančios burnos, laukiančios, kada galės prapliupti juoku, jį suturėjo ir įkėlė vidun. Pirmą akimirką nuo šilumos, nuo kailiniuotų nugarų sienos, kuri spraudėsi link sklindančio tarnautojo balso, o svarbiausia – nuo lopinėlio laisvos vietos tarp lango ir krosnies – Mendeliui kone apkvaito galva. Didelis, kalkėmis nebalintas pečius tvoskė karščiu. Žydas atsirėmė į jį nugara ir iš malonumo patrynė rankas. Prie sušalusių kojų nuo viršaus pabiro sausas smėlis. Mendelis palankstė veltiniuose pirštus, pamindžiukavo, o kai tai nieko negelbėjo, pradėjo vaikštinėti tame kelių žingsnių plote ir apžiūrinėti daugybę ant sienos kabančių fotografijų. Kampe prie tuščio stalo patogiai sėdėjo Tomaševičius su dar trimis žmonėmis, dvarininkais, kaip ir pats, o gal valstybės tarnautojais. Jaukiai įsitaisę – be kepurių, atsisagstę – tyliai kažką šnekučiavosi ir dūmino papirosus. Mendelis vengė sutikti jų žvilgsnius, nors jautėsi stebimas ir, rodos, apkalbamas. Vienas buvo apvalaino plokščio veido su daugybe raukšlelių ir prie žemos kaktos prilaižytais riebaluotais plaukais. Neva visiškai nežiūrėdamas į Mendelį, jį sergėjo, sekė, norėjo sumalti į miltus. Žydas pasitraukė iš kampo ir pabandė įsisprausti tarp valstiečių. Kažkur minios gilumoje tarnautojas baigė aiškinti naujas medienos varžytynių taisykles. – Ar visi viską suprato? – garsiai suriko pačioje pabaigoje. Tyla. Valstiečiai šluostėsi nosis, kasėsi sprandus. Buvo girdėti, kaip tarnautojas šnarina savo popierius, o į langus gausiai drebia sniegas. – Aš, ponas tarnautojau, – atsiliepė kažkas iš minios ir drąsiai išpoškino: – Aš nesupratau. – Ko? – Tu murmėjai kažką iš savo popierių, ir mes nė žodžio nepagavome... Sakyk paprastai, trumpai, kokios tos naujos taisyklės, arba tu pats apie jas nieko nenutuoki. Šimtai valstiečių sugriaudėjo juoku, atrodė, lyg plytinis pastatas būtų sprogęs. Stovėjusieji lauke ant laiptelių su tokia jėga siūbtelėjo žvilgtelėti į klausėją, kad mūrinis turėklas neatlaikė, didelė jo dalis pokštelėjusi atlūžo ir pabiro į gabalėlius. Mendelis pašnairavo į ponus. Tie irgi kvatojo, net kretėjo iš juoko. Tomaševičiaus veidą užliejo raudonis. Siauros žalsvos akys pasruvo ašaromis. Jis vos spėjo sugriebti iš burnos iškritusį papirosą. – Tyliau. Pradedame varžytynes! Tarnautojas keletą sykių pamėgino perrėkti minią. Šiai pradėjus rimti, nebelaukė iki galo ir ėmė pristatinėti pirmą medienos partiją. Stojo tyla. Visi įdėmiai klausėsi. Kiekvienas sau kažką skubiai skaičiavo, vertino, sprendė. Partija buvo maža. Labiau pasiturintys valstiečiai atsitraukė, lūkuriavo. Vargingesni rėkė savo pavardes, užsirašė kaip interesantai, pradėjo kelti kainas. – Gaidys – trisdešimt penki. Kas dar? – Vienas litas – Ivanauskas! – Ivanauskas – trisdešimt šeši, – pasigavo tarnautojas. – Kas daugiau? – Vienas litas – Chazanas! – Chazanas – trisdešimt septyni, kas daugiau? Mendelis Chazanas įdėmiai klausėsi. Galva dirbo, sukosi. Jeigu penki metrai – trisdešimt septyni, po kiek bus vienas? Kiek kainuos dvidešimt kilometrų kelio? Supjauti, sukapoti? Jis kėlė iki keturiasdešimt penkių, o tada atsitraukė. Turėjo atsisakyti ir antros, ir trečios partijos. Minia darėsi vis nuožmesnė. Kuo toliau, tuo labiau ėmė prarasti sumas, taškėsi litais iš gryno užsispyrimo. Oras kaito, pakvipo azartu. Erzulys didėjo. – Bepročiai! – kimiu balsu įsiaudrinusiai miniai suriko aukštas valstietis atsegiotais kailiniais. Ir išpoškino: – Ko švaistotės pinigais? Taip lengvai gaunate? – Teisingai! – pritarė valstiečiai. – Liaukimės kėlę. – Visiems užteks! – Nupirkime bendrai ir pasidalinkime! – Susivienykime! – Jau pakankamai mokesčių mokame! – Mano žmona serga, gydytojai kainuoja! – Jei mirs, paimsi jaunesnę su kraičiu! Vienur kitur pasigirdo juokas. Tarnautojas sumaniai išnaudojo šį momentą: – Supavičius – septyniasdešimt šeši. Kas daugiau? – Du litai – Jakštys! Valstiečių masė įsisiūbavo. Varžytynės peraugo į sumaištį. Atkišę pečius į priekį brovėsi per spūstį, mindžiojo kojas, kabarojosi ant suolų, kryžiavosi žvilgsniais, rėkė, keikėsi. Tarnautojas su padėjėju atsistoję ant taburečių ragino laikytis tvarkos, grasino policija, o kai tai negelbėjo, paskubėjo sušukti: – Aštuoniasdešimt trys – vienas, aštuoniasdešimt trys – du, aštuoniasdešimt trys – trys! Mokėk, Jakšty! Ir tuojau po plaktuko kaukštelėjimo vos atgaudamas kvapą pridūrė: – Trisdešimt penki kubai beržo – du šimtai dešimt litų! Tai suveikė. Išblyškę ir paraudę iš susijaudinimo valstiečiai murmėdami pradėjo rimti. Smilkiniuose tvinkčiojo kraujagyslės, piktai virpėjo ūsai. – Tomaševičius! Pranešęs apie savo dalyvavimą dvarininkas pakilo nuo suolo ir pradėjo brautis į priekį. Siauros akys, smaili kumpa nosis, apatinė lūpa kietai užspausta ant viršutinės – jis visas veržėsi link tarnautojo stalo. Kažkur iš minios atsiliepė konkurentas ir staiga pakėlė kainą gerais dešimčia litų. Tomaševičiui tai nepadarė jokio įspūdžio, jis pridėjo vos vieną litą, anas – dešimt ir penkis, Tomaševičius – dar vienui vieną. Šaltai, ramiai, atkakliai toliau didino sumą. Valstiečiams tai atrodė kaip pramoga. Jie susispaudė, atlaisvino kelią, leido prieiti prie tarnautojo staliuko. Dvarininkas laimėjo... Patenkintas nusikvatojo, čiupo piniginę ir arti, labai arti pasilenkė prie tarnautojo ausies, tam jau vėl šaukiant į minią: – Trisdešimt du kubai uosio ir... Staiga balsas nutrūko. Valstiečiai atidarė kakarines, stiepėsi ant pirštų galų, įtempę ausis klausėsi. Prie stalo kažkas vyko. Arčiau stovintieji matė, kaip dvarininkas šnabždasi su tarnautoju, nugirdo žodžius. Sunerimęs konkurentas neteko kantrybės: – Ko nutilote? – Partija paimama bažnyčiai. – Be varžytynių? – Taip. Kelias akimirkas stojo tyla, o tada jau su beprotišku įnirčiu pasipylė šūksmai: – Parodyk taisyklėse, kad taip galima! – Melas, vyrai, čia ne bažnyčiai! Mes, – kimiu balsu dudeno valstietis, – mes nupirksime! Mes, – plyšavo iš visų jėgų mušdamasis kumščiu į krūtinę, – susidėsime penkiese ir paimsime!!! – Tai nusikaltimas! – Vagystė! Kilo audringa sumaištis. Dvarininkas išblyško. Paniekinamai žvelgė visiems virš galvų, o jo šnervės nervingai trūkčiojo. Įsidrąsinęs tarnautojas bandė visus perrėkti: – Nesutinkate, – kone suriaumojo, – nesutinkate – galite skųsti teisme! Ir pamėtėjo naują medienos partiją, šįsyk nedidelę. Bet niekas nebeklausė. Jis atsistojo ant suoliuko ir dar kartą sušuko. Vienas valstietis pranešė savo pavardę. Prisidėjo ir kitas. Augančioje sumaištyje nesigirdėjo. Tarnautojas perklausė, blogai užsirašė, iš visų jėgų rėkdamas pradėjo varžytynes iš naujo. Buvo kalbama apie keturis kubus antrarūšės medienos. Mendelis įsispraudė į kunkuliuojančią minią – gal dabar pavyks? Kad ne veltui būtų tie dvidešimt kilometrų kelio, šaltis, visa nerami diena. – Vienas litas – Chazanas! Tomaševičius sviedė per minią aštrų žvilgsnį į žydelį ir tankiai šnopuodamas visu svoriu pradėjo brautis atgal. Valstiečiai stvarstė jį už atsegiotų kailinių, šaukė, kad nedingtų, kurstė vienas kitą. Kaulėtas, milžiniško ūgio dvarininko vežikas yrėsi priešais savo poną. Kai abu susitiko, tas sušnypštė pro dantis kelis žodžius, ir vadeliotojas iškart pasileido atgal. Pasilenkęs kuždėjo valstiečiams kažką į ausį, vis labiau keldamas balsą įsitriukšmavo: – Antai jūsų konkurentas. Žydas dėl prekybos atvažiavo! – Kur žydas? – Tarp mūsų įsmuko! – Burną jam užčiaupkit! – Išmeskit! – Vyrai*, jus apgaudinėja! – Tylėk, tave irgi ištrenksim! Įraudę veidai piktai spraudėsi prie Mendelio. Nenutuokdamas, kas vyksta, žydas susigaužė, pasidarė dar mažesnis, žval-gėsi išsigandęs į visas puses, norėjo pranykti, prasmegti. Vežikas siundė ant jo iš visų jėgų, ragino. Tarnautoją apėmė džiaugsmas. Kurstytojų vis daugėjo. Vienas išdygo šen, kitas ten – jie svaidėsi keiksmais, griežė dantimis, putojo, sugniaužę kumščius slinko prie Mendelio. – Pro langą išmesti! – Griebkite jį, prekiautoją! – Žydpalaikį! – Pro langą!!! Vadeliotojo letena nusileido Mendeliui ant sprando ir sugnybė kaip replėmis. Žydui sutavaravo akyse. Jis bandė ištrūkti, gynėsi. Užkimęs valstietis šoko padėti, čiupo už vatinukės ir tempė atgal. Mendeliui atrodė, į gabalus suplėšys. Rankos stūmė, traukė, visi grūdosi link jo, apsivertė akyse, liko apačioje, riaumojo. Laukiniai veidai, durstantys žvilgsniai, praviros burnos. Sekundę pasivaideno dvarininko veidas. Raudonas, susierzinęs kaip ir kitų, labiau negu kitų, priešiškesnis negu kitų! Pasivaideno ir susiliejo su tarnautojų, dvarininkų, visos išprotėjusios minios veidais. ● Mendelis pakilo nuo sniego. Skausmo nejautė, negirdėjo priebutyje žvygaujančių žmonių juoko. Kaip kamuolys, išspirtas daugybės auliniais batais mūvinčių kojų, pasirideno palei sieną, sustojo kitoje pastato pusėje, prisispaudė prie senų, plikų plytų ir susigūžęs sustingo. Pūga šėlo tarsi laukinė beprotė. Virtusi aštria dejone visa aplinkui plakė į košišką jukinį. Liesas arkliukas, kuriuo nepasirūpino jį palikęs šeimininkas, stovėjo pririštas prie pliko medelio be užkloto ant kaulėtos nugaros ir drebėjo nuo baisaus šalčio kaip iškabintas mirusio gyvulio kailis. Iš jidiš kalbos Vertė Goda Volbikė

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama