Edenas (Eden)

Rono Howardo vardas kino žiūrovams yra didelio biudžeto, dažnai paremto tikrais istoriniais įvykiais ar biografijomis, gausaus žvaigždžių Holivudo filmo sinonimas. „Edenas“ yra tokių tendencijų tąsa po trejų metų pertraukos. Bet dauguma režisieriaus filmų yra optimistiški (kad ir „Nuostabus protas“, „Apolo 13“ arba vienas sėkmingiausių pastarųjų metų „Žvaigždžių karų“ filmas „Solo: Žvaigždžių karų istorija“), o „Edenas“ bando nerti į tam tikrą žmogiškąją tamsą, pasirinkdamas išgyvenimo trilerio žanrą. 

1929 m. daktaras Frydrichas Riteris (Jude Law) ir Dora Strauch (Vanessa Kirby) atvyksta iš Vokietijos į Floreanos salą Galapaguose, ieškodami Vakarų civilizacijos nesugadinto gyvenimo. Ruošdamasis gyvenimui saloje, Riteris pakeitė savo dantis metaliniais protezais – kad nebereikėtų odontologo. Visgi jų gyvenimas Floreanoje nėra visiškai izoliuotas – Riteris apie gyvenimą saloje rašo laiškus, kuriuos surenka kartkartėmis praplaukiantys laivai, o paskui jie publikuojami spaudoje. Išties, jo misija, kaip pranešama filmo prologe, – sukurti naują radikalią filosofiją, kuri išgelbės žmoniją nuo pačios savęs. 

Deja, Riterio ir Strauch izoliacijos utopija saloje netrunka itin ilgai – po kelerių metų į Floreaną, bėgdami nuo blogėjančios padėties Vokietijoje ir norėdami sustiprinti sūnaus sveikatą, atvyksta Vitmeriai – Margret (Sydney Sweeney) ir Haincas (Daniel Brühl). Pastarajam entuziastingai pranešus, kad važiuoti į Floreaną jį įkvėpė būtent Riterio laiškai, šis neatrodo itin sužavėtas. Vitmeriai – susikausčiusi, drovi, vaiko besilaukianti Margret ir paprasto žmogaus įsikūnijimas Haincas – atrodo kaip Riterio ir Strauch antitezė: tradicinė šeima prieš laisvos meilės šalininkus. Sudėtingą tarpasmeninę dinamiką papildo ekstravagantiškos austrų baronienės (Ana de Armas) ir jos dviejų meilužių bei venesueliečio tarno pasirodymas. 

Baronienės tikslai Floreanoje – kardinaliai kitokie. Užuot atsiskyrusi nuo civilizacijos, ji nori egzotiškoje saloje pastatyti prabangų viešbutį. Suprantama, kad Riteriui ir Strauch tai absoliučiai nepriimtina, o Vitmerių geriamajame vandenyje nusipraususi kojas baronienė taip pat neįsigyja draugų. Neatrodo, kad tai ją itin jaudintų – su savimi ponia turi dokumentą, kuriuo Galapagų gubernatorius didžiulius salos plotus patiki būtent jai. 

Šių veikėjų ir skirtingų jų tikslų susikirtimas negali praeiti be pasekmių. Pirmoje filmo dalyje pamažėle auga įtampa – salos resursai mažėja, stiprėja konkurencija, idealai nyksta, o tarpusavio intrigos tiesiog tarpsta. Šiuo įtampos auginimu „Edenas“ ir įdomus – tradicinio trilerio veiksmo čia nėra itin daug, veikiau žaidžiama su artėjančios grėsmės nuojauta. Ją palaiko tamsi, įtaigi Hanso Zimmerio muzika ir prie laukinio salos kraštovaizdžio vis grįžtanti Mathiaso Herndlo kamera.

Įtampai augant, Jude’as Law įtaigiai atskleidžia vis labiau ryškėjančius maniakiškus Riterio bruožus, bet filmo variklis vis dėlto yra moterys. Anos de Armas baronienė manipuliuoja siekdama savo tikslų ir kardinaliai skiriasi nuo asketiškos, stoiškos Doros bei šeimai atsidavusios Margret. Pastarąją kuriančios Sydney Sweeney vaidyba tiksli, niuansuota ir galų gale nustebina savo jėga, o Vanessos Kirby Dora kaip „genijaus palaikytoja“ lieka antrame plane. 

Tarsi kontrastas išgyvenimo trileriui kuriamas Riterio manifestas, kuriame žmonijai skirta grįžti prie instinktų. Gyvenimo prasmė yra skausmas, jame, pasak Riterio, randama tiesa ir išsigelbėjimas. Tačiau jo spausdinimo mašinėlės klaksėjimas atrodo vis labiau ir labiau absurdiškas, stebint realius išgyvenimo saloje iššūkius, iliustruojamus tikėjimą juo vis labiau prarandančios Doros. Rašyti manifestą, kol kažkas lesina vištas, – privilegija. Baronienė ir Riteris – abu savaip atsiriboję nuo realybės ir pamažu artėjantys prie susinaikinimo. 

Filmo pavadinimas sufleruoja tam tikras mitologines ir kultūrines nuorodas – Floreanos sala kaip rojus, kuriam nebuvo lemta išsipildyti. Filmo personažai taip pat archetipiniai, kartais netgi komiški žanro kanonų atitikmenys: nuo apsišaukėlės, iliuzijų pasaulyje gyvenančios europietės baronienės iki pasakiškai turtingo, visą Holivudą valdančio pro šalį plaukiančio amerikiečių naftos milijonieriaus (Richard Roxburgh). Tad filme galima justi tam tikrą intencijų kokteilį – viena vertus, Howardas nori filosofuoti apie žmogaus prigimtį (instinktai prieš civilizaciją), kita vertus, žaidžia trilerio žanru, suteikdamas pramogą žiūrovams. Nieko stebėtina – „žmogaus prieš gamtą“ naratyvas nesyk naudotas kine ir literatūroje kaip žmogaus prigimties testavimo matas. Ar Howardui pavyksta pasiekti tamsos šerdį, jau kitas klausimas. 

„Edenas“ šiame kontekste netrykšta optimizmu, bet sufleruoja, kad susikurti savąjį rojų vis dėlto įmanoma. Tik didžiule kaina. 

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama