Gardutė

Ona ir Saulė (Agnieška Ravdo) – Kauno valgyklos „Gardutė“ virėjos. Jos – tarsi in ir jang, viena kitą papildo, todėl geriausiai gaminti joms sekasi kartu. Dėl šios priežasties Saulė prikūrė netikrų faktų ir užpildė registracijos anketą į maisto gaminimo konkursą. Taip „Gardutės“ virėjos atsidūrė kulinarinėje televizijos laidoje „Gaminkime lietuviškai“. Deja, kulinarinis šou – tai vienas didelis melas, kurį draugės turi išsiaiškinti. Šiai situacijai apibūdinti labai tinka lietuviška patarlė „lazda turi du galus“: meluoji tu, meluoja ir tau. 

„Gardutėje“ sukasi ne tik lietuviškas maistas: silkė, cepelinai, spurgos, vėdarai, bet ir draugystės, išdavystės, konkurencijos ir meilės istorijos. Pagrindinių ir šalutinių veikėjų tarpusavio bendravimą padeda atskleisti būtent maistas ir gėrimai: užkandžiai ir greitas maistas – įtampai, skaudžioms ar melo pilnoms akimirkoms (išskyrus sceną, kur valgomi kebabai), kava ir vynas – meilės istorijai, lietuviški patiekalai (ypač vėdarai) – išbandymų kupinai draugystei.

Svarbų vaidmenį šiame filme atlieka ir kompozitoriaus Tito Petrikio kurta muzika. Saulės ir Onos leitmotyvas yra sutartinę primenanti daina „Uoga spanguolėlė“, o filmo antagonistė – Bruknė (Lina Rastokaitė). Spanguolė ir bruknė dažnai painiojamos tarpusavyje. Vis dėlto tai visiškai skirtingos uogos, jos skiriasi savo savybėmis lygiai taip pat, kaip skiriasi ir šio filmo herojės: Saulė su Ona ir Bruknė. Nors visos trys moterys yra puikios kulinarės ir televizinėje laidoje pasirodo apvilktos panašiais drabužiais (juose vyrauja skirtingų atspalvių rožinė ir balta spalvos), Ona ir Saulė – nuoširdžios, naivios, dar daug ko nežinančios ir viską darančios iš širdies, o Bruknė – tikra lapė, melagė, intrigantė, besivaikanti pinigų, šlovės bei dėmesio. 

Filme neapsieita ir be hiperbolizavimo ar klišių. Prancūzas šefas (Leonardas Pobedonoscevas) – būtinas kiekviename su kulinarija susijusiame filme. Greit išsivysčiusi ir tikrame gyvenime vargiai įmanoma meilės istorija – kaipgi be jos. Kryžius, senas, į dėžę panašus televizorius ir butelis degtinės – kaime gyvenančių žmonių „pradinis paketas“. Per dideli raktai, per garsūs dūmai, lakoniškai parašyti kulinarinės laidos vedėjų dialogai, dramatiška kova laidos finale – televizinės hiperbolizacijos pavyzdys. Eglė Vertelytė sąmoningai per dantį traukia lietuviškos televizijos ir medijų pasaulį, norėdama parodyti tikrąją pramogų pasaulio virtuvę, nes, kaip sakė Saulės mama (Eglė Mikulionytė), „žmonės nežino, kad nupirkta“. 

„Gardutėje“ daug tarpusavyje besipinančių elementų ir temų. Draugystė, lietuviška pramogų pasaulio virtuvė, meilė, grožio standartai, įvaizdžio kūrimas, šeimos engimas, gyventojų senėjimas, kaimo gyvenimas, patyčios, melas, abejingumas, dvejonės... Sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Kiekviena tema ir kiekvienas elementas filme turi savo vietą. Niekas nėra parodyta be reikalo. Pavyzdžiui, Emanuelio duodamas saldainis Onos dukrytei (Odilė Vydmantaitė) signalizuoja apie tai, jog tuoj užsimegs nauja meilės istorija, o vėdarų gaminimas – į viešumą išsiveržiantį Saulės „užvirusį kraują“. „Gardutėje“ visi elementai vienas kitą praturtina. Kartu jie kuria pasaulį, kuriame filmo pagrindinės veikėjos balansuoja tarp tikro gyvenimo dilemų ir pramogų industrijos dirbtinumo. Visą šią mišrainę šmaikščiai ir skaniai žiūrovui perteikia neperpildytų dialogų ir muzikos santykis. Belieka tik palinkėti skanaus žiūrėjimo. 

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama