Pradėjęs kaip „scenos vagis“

„Iš ten, iš kur esu kilęs, prasimušti į Holivudą nerealu. Bet maniau, kad galiu bent pabandyti.“ Taip 2023 m. sausį kalbėjo Barry’s Keoghanas, jau dabar lyginamas su Willemu Dafoe ar Christopheriu Walkenu. Tada jis sužinojo, kad yra nominuotas „Oskarui“ už subtilų kaimo kvailelio Dominiko – bjauraus ir pikto policininko sūnaus – vaidmenį Martino McDonagh filme „Salos vaiduokliai“ („The Banshees of Inisherin“, 2022).

Keoghanas gimė 1992 m. spalio 18 d. Dubline, kurį nuo 8-ojo dešimtmečio pabaigos kamavo heroino epidemija. Jo motina Debbie buvo narkomanė, tėvo Barry’s ir jaunesnysis brolis Ericas nepažinojo. „Narkotikai buvo visur – jie paveikė visas šeimas. Ir mano mama buvo viena iš tų, kurias pagavo policija“, – viename interviu prisiminė Keoghanas. Kai būsimam aktoriui buvo penkeri, jie su broliu buvo atskirti nuo motinos ir apgyvendinti globos namuose. Keoghanai turėjo giminaičių – senelę Patricią, tetą Lorraine ir pusseserę Gemmą, tačiau jos neturėjo nei pinigų, nei vietos, kad galėtų priimti Barry ir Ericą.

Per penkerius metus broliai pakeitė trylika globėjų. Pasak Keoghano, globėjai su jais elgėsi gerai, tačiau dabar jis prisimena tik skurdą, sunkumus ir nė vieno iš globėjų. „Kiekviena šeima mums buvo gera. Bet būdamas vaikas nesupranti, kas vyksta. Tu prisiriši, o tada bum, vėl turi kraustytis“, – sakė Keoghanas.

Senelė ilgai kovojo, kad galiausiai pasiimtų Barry ir Ericą pas save. Tada būsimam aktoriui buvo dešimt metų. Jie gyveno penkiese dviejų kambarių bute: broliai – viename miegamajame, močiutė, teta ir pusseserė – kitame. Gemma net metė darbą, kad galėtų prižiūrėti Barry ir Ericą.

Vaikystėje būsimas aktorius daug laiko praleisdavo prie televizoriaus, žiūrėdamas dokumentinius filmus apie gamtą. Jį domino, kaip gyvūnai be žodžių gali tiek daug pasakyti. Pasak Keoghano, „viską, ką žinau apie vaidybą, išmokau stebėdamas juos“.

Broliai toliau palaikė ryšį su motina, reguliariai lankė ją namuose ir klinikoje, į kurią ji dažnai patekdavo dėl priklausomybės heroinui. „Šokdavau mamai pagal Elvio Presley’o „A Little Less Conversation“. Tai buvo jos mėgstamiausia daina. Mama visada šypsojosi, buvo linksma ir norėjo, kad mums būtų gerai“, – žurnalistams kalbėjo aktorius.

Debbie mirė perdozavusi, kai jai buvo 31 metai. Pasak aktoriaus, tuo metu vos dvylikmečio, motinos mirtis yra smūgis bet kuriam vaikui. Tačiau jam pavyko išsaugoti apie ją gražius prisiminimus. 

„Tai nebuvo kieno nors kaltė. Taip tiesiog atsitiko. Dabar, būdamas suaugęs ir tėvas, suprantu, kad tokių dalykų nutinka. Nepykstu ir nesijaučiu įskaudintas. Mano tėvai buvo jauni, ir taip paprasčiausiai nutiko. Tačiau tai man padėjo atrasti save“, – tikina aktorius. Jis mėgo klasikinius Holivudo filmus su Marlonu Brando, Jamesu Deanu ir Paulu Newmanu. Vaikinui taip patiko šie aktoriai, kad ėmė juos parodijuoti, pavyzdžiui, parduotuvėse elgėsi kaip jo mėgstami filmų herojai. „Iš tų filmų daug ko išmokau ­– ne tik vaidinti, bet ir tinkamai bendrauti su moterimis. Tada, 6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiais, viskas buvo kitaip“, – sakė Keoghanas.

Tačiau jo Dublino draugai negalvojo apie meną – juos domino tik boksas, padedantis išgyventi atšiauriuose miesto rajonuose. Keoghanas taip pat treniravosi ir iki šiol užsiima boksu. „Kai boksuojuosi, jaučiuosi tikrai esantis. Galima medituoti, nors aš to nedarau, – žmonės kalba apie tai, kad reikia jaustis „čia ir dabar“, o man tai yra tada, kai boksuojuosi. Visiškai pasineriu į tokią būseną, kurios negaliu apibūdinti. Man taip būna ir vaidinant.“

Būdamas trylikos Keoghanas pirmą kartą pasirodė scenoje: atliko pagrindinį vaidmenį mokyklos spektaklyje. Juokindamas žmones jis „pajuto kibirkštį“. Tai nebebuvo tik linksmybės klasėje. Mokytojai, nepatenkinti jo elgesiu, ėmė drausti jam vaidinti spektakliuose, kai jis per daug chuliganiškai elgdavosi. Ir tai nutikdavo nuolat, taigi Keoghanas dažnai bėgdavo iš pamokų į artimiausią kino teatrą – galiausiai ten jo nebeįleisdavo net su bilietu. Be to, Keoghanas turėjo bėdų dėl dėmesio koncentracijos: sulaukus 30 metų jam diagnozuotas ADHD. Tačiau jis tikina, kad mokytojai jam buvo „apskritai malonūs“.

Šešiolikmetis Keoghanas parduotuvės vitrinoje pamatė skelbimą apie atranką į filmą. Jis užsirašė telefono numerį – paaiškėjo, kad šis priklausė filmo režisieriui Markui O’Connorui. Visus metus kas kelias savaites paauglys skambindavo režisieriui – OʼConnoras atsakydavo, kad laukia finansavimo, o Keoghanas net nežinojo, ką tai reiškia. Galiausiai buvo patvirtintas jo epizodinis kaimynų berniuko vaidmuo mažo biudžeto kriminalinėje dramoje „Tarp kanalų“ („Between the Canals“, 2011).

Nors už šį darbą Keoghanui buvo sumokėta tik 120 eurų, į Dublino aktorinio meistriškumo mokyklą „The Factory“ (dabar ji vadinasi „Bow Street Academy“) jis buvo priimtas be atrankos. Ten vaikiną globojo airių režisierius, scenaristas, šešis kartus „Oskarui“ nominuotas Jimas Sheridanas. „Nuo pat pirmos pasirodymo dienos jo charizma, nesuvaidintas talentas ir ambicijos mus visus pavergė“, – rašė Sheridanas, kai sužinojo, kad Keoghanas nominuotas „Oskarui“.

Vis dėlto Keoghanui nepatiko universalus „The Factory“ mokytojų požiūris: „Nenorėjau, kad mano balsas būtų toks pat kaip visų. Kad tarčiau savo žodžius tam tikru būdu, su tam tikra artikuliacija ir panašiai. Man patinka, kad tam tikra prasme esu kitoks. Man patinka, kaip aš murmu.“

Devyniolikmetis aktorius metė mokyklą ir pradėjo dirbti. Jis sudarė gana ambicingą režisierių, kurių filmuose norėjo vaidinti, sąrašą. Jame buvo Christopheris Nolanas, Paulas Thomas Andersonas ir Martinas McDonagh. Pastarojo nuotrauką Keoghanas net įsidėjo į savo telefoną kaip ekrano užsklandą: „Matydavau ją kasdien. Pamenu, vienas draugas paklausė: „Kodėl tavo telefone Stingo nuotrauka?“ Aš atsakiau: „Tai ne Stingas, tai Martinas McDonagh!“

2011 m. Keoghanas dalyvavo atrankoje nedideliam gangsterio vaidmeniui populiariame airių televizijos seriale „Meilė ir neapykanta“ („Love/Hate“, 2010–2014). Tačiau žiūrovai jį įsiminė tik dėl to, kad jo personažas iš kulkosvaidžio nušovė katę, už ką gavo „katės žudiko“ pravardę. Pasak aktoriaus, šios etiketės nebuvo lengva atsikratyti. Net po kelerių metų kažkas jį atpažino Naujajame Džersyje ir paklausė: „Ar tai jūs nušovėt katę?“

Vėliau Keoghanas kelerius metus vaidino epizodinius vaidmenis Airijos ir Anglijos filmuose, iš kurių žymiausi yra Yanno Demange’o „1971-ieji“ („’71“, 2014) ir Lance’o Daly „Juodieji 1847-ieji“ („Black ’47“, 2018). Adamo Smitho kriminalinėje dramoje „Prieš šeimą“ („Trespass Against Us“, 2016) jis vaidino su Michaeliu Fassbenderiu ir Brendanu Gleesonu, tačiau šis filmas, regis, nepadarė įspūdžio nei kritikams, nei žiūrovams (tik 5,8 įvertinimas „IMDb“ svetainėje). Tokiuose filmuose kaip „Norfolkas“(„Norfolk“, rež. Martin Radich, 2015) ar „Žinduoliai“ („Mammal“, rež. Rebecca Daly, 2015) Keoghanas pasirodo kaip žiaurus chuliganas. Ir vis dėlto jis turi sielą, kurią dar galima išgelbėti.

Proveržio metais Keoghanui tapo 2017-ieji. Dvidešimt ketverių metų aktorius sužinojo, kad vienas iš jo sąrašo herojų – Christopheris Nolanas – rengia atranką filmui darbiniu pavadinimu „Evakuacija iš Diunkerko“ ir nusprendė, kadangi tai filmas apie karą, parodyti, ką moka: nufilmavo vaizdelį, kuriame su televizoriaus nuotolinio valdymo pulteliu ir baterijomis pavaizdavo ginklo užtaisymą. Režisierius pasirinko Keoghaną, nes jis „suderino nekaltumą su stulbinančiu tikrumu ir brandumu“ ir parodė, kad turi „pribloškiantį talentą“.

„Diunkerko“ („Dunkirk“, 2017) filmavimo aikštelėje Keoghanas pirmą kartą dirbo su tarptautinio lygio aktoriais Cillianu Murphy ir Marku Rylance’u. Ir jam pavyko nepranykti jų fone: britų kritikai Keoghaną net praminė „scenos vagimi“. „Diunkerke“ jis suvaidino Džordžą Milsą – jauną britą, pasiryžusį civiliniu laivu pargabenti karius iš vokiečių apsupto uosto į Didžiąją Britaniją.

„Diunkerkas“ buvo vienas 2017 m. kino hitų, o tais pačiais metais Keoghanas pasirodė ir Yorgoso Lanthimoso filme „Šventojo elnio nužudymas“ („The Killing of a Sacred Deer“). Tai antikinės Euripido tragedijos „Ifigenija Aulidėje“, vienos iš daugelio graikų tragedijų apie tai, kaip vaikai turi mokėti už tėvų klaidas, parafrazė. Keoghanas atliko antraplanį Martino vaidmenį, už kurį buvo nominuotas „Nepriklausomos sielos“ apdovanojimui. Filme jis tampa savotišku „likimo pirštu“, antikinės atpildo, keršto sampratos metafora.

„Keoghanas sugeba vienu metu pelnyti simpatijas ir atstumti, o jo veide – ir absoliutus nekaltumas, ir siaubingas gudrumas. Martinas yra abstrakcija, įkūnijanti okultinį kosminio keršto principą, o Keoghanas jį padaro grėsmingą ir kartu suprantamą, nes jis taip pat yra sielvartaujantis, kenčiantis vaikas“, – rašė „The New York Times“ kritikas A. O. Scottas.

Keoghanas bauginančio paauglio Martino, kuris apverčia neva idealų chirurgo šeimos gyvenimą, vaidmeniu vėl pavogė publikos dėmesį iš pagrindinių žvaigždžių – Colino Farrello ir Nicole Kidman. Jaunasis aktorius interviu nesiliovė kartoti, kaip daug jis išmoko iš vyresniojo kolegos: „Niekada nemaniau, kad Colinas Farrellas manęs paklaus: „Ar tu suvalgei mano užkandžius?“

Draugystė su Farrellu padėjo Keoghanui žengti dar vieną didelį karjeros žingsnį. Naujuoju mokytoju tapo kitas jo sąrašo režisierius – Martinas McDonagh, kuris draugavo ir daug dirbo su Farrellu. Specialiai Keoghanui McDonagh parašė vaidmenį tragikomedijoje „Salos vaiduokliai“.

McDonagh filme Keoghanas suvaidino tėvo mušamą ir seksualiai išnaudojamą jaunuolį, kuris, pasak režisieriaus, „įkūnija vietovės sielą“. Jaunojo aktoriaus partneriai filmavimo aikštelėje vėl buvo Colinas Farrellas ir Brendanas Gleesonas. Šį kartą Keoghanas ir vėl pelnė iš kritikų „scenos vagies“ titulą, taip pat buvo nominuotas „Oskarui“ už geriausią antraplanį vaidmenį. Statulėlę laimėjo aktorius Ke Huy Quanas („Viskas iškart ir visur“), tačiau toje pačioje kategorijoje Keoghanas laimėjo BAFTA apdovanojimą.

Pasak Calumo Marsho („The New York Times“), „McDonagh juodoji komedija apie senus draugus Padraiką ir Kolmą, kurie ima nesutarti, atrodo kaip klasikinė dvikova. Tačiau svarbiausias filmo veikėjas nėra nė vienas iš pagrindinių, nes Barry’io Keoghano vaidinamas lėtas kaimynų berniukas Dominikas pavagia kiekvieną savo sceną. Energingas ir vis kitoks, kupinas kvailumo slepiamo patoso, jis, nepaisant riboto ekrano laiko, yra ryškus ir jaudinantis.“

Kitas svarbus Keoghano karjeros žingsnis – 2019 m. pasirodęs Craigo Mazino serialas „Černobylis“ („Chernobyl“), pelnęs „Auksinį gaublį“ kaip geriausias mini serialas. Jame aktorius atliko nedidelį, bet įsimintiną Pavelo, civilio šauktinio, padedančio likviduoti Černobylio avarijos padarinius, vaidmenį. Pasiųstas šaudyti naminių gyvulių į užterštą zoną, Pavelas išgyvena siaubą ir tampa bejėgiu žlugimo liudininku. 

2019 m. Farrellas pasakė Keoghanui, kad režisierius Mattas Reevesas rengiasi filmuoti „Betmeną“. Farrellas šiame projekte gavo piktadario Pingvino vaidmenį. Keoghanas sužinojo, kad kitas superherojaus Betmeno antagonistas bus Enigma, ir neskaitęs scenarijaus, nežinodamas, kas tiksliai vyks filme, nufilmavo trumpą vaizdo įrašą: nusipirko žalias petnešas, peteliškę ir lazdą, pasamdė operatorių ir montuotoją, o filmavimo vieta pasirinko viešbutį. Vaizdo įraše matyti, kaip jis išlipa iš lifto, eina koridoriumi, užsuka į vieną kambarį ir išeina iš jo – kruvinas ir patenkintas. Vėliau Keoghanas sakė, kad įkvėpimo sėmėsi iš Stanley Kubricko filmo „Prisukamas apelsinas“: „Viską norėjau padaryti Kubricko stiliumi – simetriją, X raidę ant nugaros, kvadratinį durų rėmą. Viskas kvadratiška. Kad būtų stilinga ir patrauklu.“ Deja, filme „Betmenas“ („The Batman“, 2022) Enigmos vaidmenį atliko Paulas Dano. 

Į superherojų kiną Keoghanas visada žiūrėjo taip pat rimtai, kaip ir į arthausinį. Dar 2013 m., kai vaidino seriale „Meilė ir neapykanta“, aktorius tviteryje kreipėsi į legendinį „Marvel Comics“ autorių Staną Lee: „Prašau, padarykit mane superherojumi“. 2019 m. jis gavo Druigo vaidmenį filme „Amžinieji“ („The Eternals“, rež. Chloé Zhao), sukurtame pagal „Marvel“ komiksus (jo personažo supergalia – gebėjimas manipuliuoti kitų mintimis). 

2023 m. pasirodė režisierės Emerald Fennell filmas „Saltburnas“ („Saltburn“) ­– pirmasis, kuriame Barry’ui Keoghanui teko pagrindinis vaidmuo. Tai istorija apie kuklų Oksfordo studentą Oliverį, kuris netikėtai susidraugauja su populiariausiu kurso vaikinu aristokratu Feliksu (Jacob Elordi). Pelnęs šio turtingo Apolono palankumą, jis pakviečiamas vasarai apsistoti jo šeimos dvare Saltburne. Toliau prasideda dekadentiškas „ištvirkavimo“ sezonas (tenisas su vakariniu švarku, šampanas ir seksualinės pramogos). Šiame gana vidutiniškame ir padrikame filme, kuriame Fennell akivaizdžiai blaškosi tarp savo intencijų ir žanrų, – trilerio, satyros ir homoerotinės meilės istorijos, – dar kartą išryškėja neabejotinas Keoghano talentas: dėl personažo neapibrėžtumo aktorius priverstas nuolatos keisti registrą.

„Mano tikslas – iš „scenos vagies“ tapti kino žvaigžde. Ar man pavyks tai padaryti? Pamatysime. „Saltburne“ sukūriau pirmą savo pagrindinį vaidmenį, ir pirmą kartą man teko parodyti tikrą ištvermę ir visiškai atsiduoti darbui. Visada noriu save išbandyti. „Scenos vagis“ skamba gražiai, bet aš nenoriu, kad žmonės daugiau taip apie mane sakytų. Noriu, kad žmonės, pamatę mane, pagalvotų: „Šis vaikinas gali ištempti visą filmą.“

Nors Andreos Arnold „Paukštis“ („Bird“, 2024) – tai dvylikametės Beilės (Nykiya Adams) istorija, Keoghano įkūnijamas tėvas yra pagrindinė jos dalis. Šiame temperamentingame vaidmenyje Keoghanas atrodo kaip visiškas idiotas (nesubrendęs vaikas, auginantis vaikus). Jis kaip pametęs galvą važinėja elektriniu paspirtuku, melžia haliucinogeninę rupūžę, kad sukrapštytų pinigų vestuvėms su savo nauja meile, ir ieško tinkamos muzikos, kuri paskatintų rupūžę išskirti narkotinę medžiagą. Bet kai Keoghanas šoka vienas, į galvą ateina ne jo konvulsijos „Saltburne“, o įsimylėjusios „Akvariumo“ („Fish Tank“, 2009) herojės šokis. Dabartinis akvariumas, ko gero, purvinesnis ir hermetiškesnis, tačiau jame yra grožio. O Keoghano vaidinamas tėvas, kuriam aktorius suteikia impulsyvumo, neracionalumo, bet ir švelnumo, tiesiog daro viską, ką gali. Net jei tai nėra daug, jis bent jau stengiasi.

Paklaustas, kas jį labiausiai domina kuriamuose personažuose, aktorius atsakė: „Jų prieštaravimai. Dominikas iš „Salos vaiduoklių“ atrodo nekaltas ir tyras, bet staiga jame prabunda charakteris, jaučiame jo pyktį. Tokias transformacijos akimirkas itin vertinu. Nenoriu niekam įrodinėti, ką sugebu kaip aktorius. Tačiau tipažai ir tingus kai kurių personažų savybių priskyrimas artistams mane atstumia. Tokių pasiūlymų atsisakau. Ir sutinku su tais, kurie kelia abejonių: „Ar man pavyks tai suvaidinti?“ Jei iš anksto žinau, kad galiu tai padaryti, man nuobodu.“

Keoghanas sparčiai tampa vienu ryškiausių savo kartos aktorių. Kartu jis vis dar stebisi savo sėkme. Pasak jo, prieš kiekvieną atranką jis vis dar mintyse kreipiasi į motiną, visur ima su savimi žaislinį dalmatiną ir kenčia nuo apsimetėlio sindromo. O jei jį ištinka žvaigždžių liga, močiutė greitai sugrąžina ant žemės. Aktorius tebegyvena gimtajame Dublino Samerhilo rajone ir lankosi tame pačiame bare. Jį atpažįsta, tačiau niekas į aktoriaus šlovę nežiūri per daug rimtai, juokais vadina ponu Holivudu. „Nemanau, kad tas jausmas „Velniai griebtų, aš Holivude!“ kada nors išnyks. Esu tik vaikis iš Samerhilo. Man ta sėkmė visada bus kažkas nerealaus“, ­– prisipažįsta Barry Keoghanas.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama