Potvynis (Straume)
Žurnalas Kinas
Turinį įkėlė
Filme labai atidžiai ir jautriai pasakojama apie tuos, kurie, niekuo neprisidėję prie klimato kaitos ir katastrofos, kenčia ir kentės labiausiai. Dėl apokaliptinio potvynio vienoje valtyje atsiduria juodas katinėlis, prieš akimirką jaukiai besiraivęs žmogaus patale, auksinis retriveris, kapibara, daiktų kaupikas lemūras ir grakštus baltas paukštis. Nė vienas jų nemato kito kaip potencialaus grobio, tačiau tai nereiškia, kad iškart puola vienas kitam į glėbį. Kiekvienas gyvūnas turi savo įpročius, saugo savo erdvę ir gerbia kito. Visi personažai – be galo empatiški, tačiau nė iš tolo neprimena popkultūros sužmogintų personažų. Nors, regis, pagrindiniu smuiku turėtų groti katinėlis, visi valties gyvūnai filme lygūs – nė vienas nesiima iniciatyvos tapti herojumi, tačiau vienas kitam padės ištikus bėdai. Šioje istorijoje neegzistuoja ir piktadariai, nes tai – ne žmogaus pasaulis, o gyvūnijos, susikalbančios kūno kalba.
Taip, filme visiškai nėra dialogų, tačiau nuo to istorija netampa monotoniška. Zilbalodis prisipažino, kad specialiai nenaudojo kalbos, nes judesiai pasako daug daugiau už žodžius. Juk ir mes gyvūnus (labiausiai savus, naminius) suprantame iš jų kūno kalbos. Dialogų ar monologų nebuvimas filme sustiprina ir žiūrovų instinktus bei emocijas. Nors ir suvoki, kad stebi išgalvotą pasaulį, jaudiniesi ir bijai kartu su filmo veikėjais. Teksto nebuvimas leidžia patirti kitokią būseną, kurią kuria vaizdas ir garsas, tiesiogiai perteikiantys filmo emocijas. Išgirsti ne tik gyvūnų garsus, bet ir kiekvieną vėjo gūsį, vandens čiurlenimą, lietų, valties trakštelėjimą. „Potvynis“ – tarsi esamuoju laiku patiriamas išgyvenimo instinktas ir poreikis būti ne vienam.
„Potvynis“ gali būti įtrauktas į ekologinių filmų sąrašą, tačiau tai nėra dar vienas raginimas ar moralizavimas gelbėti mūsų planetą. Labiausiai jame akcentuojama empatija. Ar tikrai žinome, kad vienoje valtyje atsidūrę gyvūnai nėra linkę sugyventi? Kiekvienas jų, kaip ir dažnas žmogus, pamažu mokosi pasitikėti vienas kitu, tad kas trukdo mums? Aišku, nereikia pamiršti, kad tai režisieriaus fantazijos pasaulis, tačiau jei gyvūnai kaip empatijos metafora padeda gyventi jam ir daugybei žmonių, pasižiūrėjusių filmą, galbūt vilties dar esama. Kūrėjai taip ir nepaaiškina, kas šiame filme sunaikino žmoniją, tačiau stebint grakštųjį paukštį, regis, jungiantį šiapusinį ir anapusinį pasaulius, didžiulį vandens padarą, žvelgiantį į katinėlį giliomis ir liūdnomis akimis, klausantis antgamtiškos muzikos, patiki, kad mūsų Žemė ne taip lengvai sunaikinama – ji tokia pat paslaptinga ir nepažini kaip kosmosas.
„Potvynis“ nėra kažkuo naujas, pasaulinio pripažinimo jau yra sulaukę ankstesni „nebylūs“ animaciniai filmai – kone realybe tapusi distopija „WALL-E. Šiukšlių princo istorija“ („WALL-E“, rež. Andrew Stanton, 2008) ar „Raudonas vėžlys“ („La tortue rouge“, rež. Michael Dudok de Wit, 2016) apie žmogaus ir gyvūno draugystę bei santykį su gamta. Tačiau Zilbalodis leidžia visiškai pabėgti nuo žmonių pasaulio, pailsėti nuo žmogiškų problemų bei kalbos, galiausiai, nuo pačių žmonių, ir stebėti gamtos ženklus, įsiklausyti į kiekvieną garsą, įsižiūrėti į kiekvieną judesį, ko visai nebemokame daryti. Galbūt, kai vėl išmoksime, gamta ir gyvūnai padės mums (iš)gyventi gražiai ir laimingai.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama