Substancija (The Substance)

Kino istorijoje gausu tokių savirefleksijos pavyzdžių – nerimo dėl moteriškumo, amžiaus, jaunystės ir konkurencijos sintezių. „Saulėlydžio bulvaro“ („Sunset Boulevard“, rež. Billy Wilder, 1950) Norma Dezmond (Gloria Swanson), nebyliojo kino legenda, gyvena savo rūmų šešėliuose ir svajoja apie sugrįžimą. „Viskas apie Ievą“ („All About Eve“, rež. Joseph L. Mankiewicz, 1950) Margo Čening (Bette Davis) karjerai kelią pastoja jaunesnė, gražesnės aktorė. 

Į šią gretą galime įrašyti ir „Substancijos“ Elizabet Sparkl (Demi Moore) – kadaise garsią aktorę, dabar vedančią Jane Fondos stiliaus aerobikos laidą televizijoje. Elizabet juda fantastiškai, bet Holivudui to negana. TV prodiuseris Harvis (Dennis Quaid), rydamas aliejuje permirkusias krevetes, praneša jai, kad penkiasdešimt metų moteriai yra tiesiog kelio pabaiga – jiems reikia jaunesnio veido. Elizabet tiesiogine to žodžio prasme bandoma ištrinti – pamačiusi, kaip nuo reklaminio stendo plėšiamas jos veidas, ji papuola į avariją. Ligoninėje paslaugus gydytojas jai į kišenę įdeda kortelę, pristatančią „Substanciją“ – paslaptingą injekciją, sukursiančią geresnę jos versiją. 

Atsiėmusi „Substancijos“ paketą, Elizabet atidžiai nužiūri save veidrodyje – mes suprantame, kad šis žvilgsnis yra kritiškas. Jai nepatinka tai, ką mato, ir ji susileidžia ryškiai žalią medžiagą tiesiai sau į veną. Tolesnė transformacijos scena, kurioje gimsta „geresnė“ Elizabet versija Sju (Margaret Qualley), – kūniška, groteskiška, šlykšti.

„Substancija“ turi griežtas vartojimo taisykles. Kol viena iš moterų yra aktyvi, kita guli vegetacinės būklės ant vonios grindų. Sju tikrąja to žodžio prasme minta Elizabet – kasdien leidžiasi jos nugaros smegenų skystį. Jos yra vienis, bet sykiu ir atskiri žmonės, turintys savo prisiminimus, emocijas ir intencijas. Kas savaitę jos privalo keistis, kad išvengtų baisaus šalutinio poveikio. Faustiškas sandėris, arba, kaip sako režisierė, „Doriano Grėjaus portretas“. Kol Elizabet vegetuoja, Sju gauna jos darbą televizijoje ir gyvena žvilgantį seksualios, tobulos išvaizdos jaunos moters gyvenimą. Elizabet tuo tarpu valgo prieš televizorių ir pamažu dūla. 

Lengva nuspėti, kad tokia dinamika ilgai tęstis negali – Sju nori vis daugiau. Balansas, kad ir koks trapus, yra sulaužomas, o pasekmės – juokingos, bjaurios ir tragiškos.

Sunku vienareikšmiškai vertinti Fargeat pasirinktą reprezentacijos būdą. Rodant Sju, kameros žvilgsnis yra hiperseksualizuojantis, pritraukiantis kiekvieną jos kūno linkį, regis, besimėgaujantis jo tobulumu. Suprantama, kad taip šaržuojama Holivudo manija eksploatuoti jaunus, tobulus moterų kūnus – tą pabaigoje iliustruoja ant kaktos išaugusios krūtys. Vis dėlto kyla dėsningas klausimas: ką duoda kritikos objekto kartojimas ir ką veikiame mes, žiūrovai, dalyvaudami detaliame Sju kūno stebėjime? 

Filmas nebando suteikti Sju ar Elizabet gilesnių potėpių, tai archetipai, nepatiriantys transformacijų. Tačiau jį gelbsti Demi Moore vaidyba. Bene nejaukiausia „Substancijos“ scena yra Elizabet ruošimasis eiti į pasimatymą su gerbėju, kai ji vis keičia savo išvaizdą ir aprangą. Į save veidrodyje moteris žvelgia su tokia neapykanta, kad, atrodo, tuojau nusilups odą, o galų gale niekur neišeina. 

Ir aplinka, ir pati Elizabet laiko save monstru – senstančia moterimi, kuriai vertėtų nebesirodyti viešumoje. Čia ateina mintis apie Barbaros Creed „monstriško moteriškumo“ sampratą, apie moterų-monstrių vaidmenį kine, įkūnijantį nepaklusnų, nepatogų, baimę keliantį moteriškumą. Didžiausią baimę „Substancijoje“ kelia neišvengiamas kūno senėjimas, kurį visuomenė ir kino industrija stengiasi kaip galėdama pašalinti. Galima teigti, kad filmas baudžia Elizabet už norą nepaklusti laikui ir nepriimti savo senėjimo, ir tai kelia klausimų apie pagrindinius „Substancijos“ teiginius – juk Elizabet, užuot kovojusi su industrija ir jos standartais, pasirenka kovoti su savimi ir prie jų prisitaikyti. 

Išties, esminė Elizabet kova vyksta su savimi pačia. Fargeat rodo kino industrijos standartų internalizavimo absurdą, Elizabet aukojant savo kūną, laiką ir sveikatą dėl jaunesnio avataro galimybės gyventi jos svajonių gyvenimą. Liūdna ir graudu, kai Elizabet sako, kad Sju – vienintelė jos dalis, kuriai ji nejaučia neapykantos, nes neapykanta sau yra pažįstama daugybei moterų ir dažnai veikia kaip variklis keistis. Elizabet nori būti amžinai jauna ir už tai yra nubaudžiama. Bet argi toks noras nėra suprantamas? 

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama