Žaisti Mileną

Spauda dievina galimybę pristatyti moterį, nepaisant jos asmeninių pasiekimų, kaip vyro antrąją pusę. Ne kartą yra tekę matyti antraštę, kurioje olimpinio lygio sportininkė, puiki rašytoja ar svarbių atradimų padariusi mokslininkė, užuot nurodžius jos vardą bei pavardę, yra pristatoma „to ir to“ žmona, mylimąja, mūza... Naują spektaklį „Milena“ Klaipėdos dramos teatre sukūrusi režisierė Laura Kutkaitė renkasi pažvelgti į tokios etiketės sunkiai nusikratančią Mileną Jesenską. Milena – čekų žurnalistė, rašytoja ir vertėja, kuriai, išvertusiai Franzo Kafkos kūrybos, kliuvo nepilnus metus susirašinėti su juo laiškais. Tad, pagal spaudos logiką, vos vieni metai nulemia rašytojos etiketę, ir šią asmenybę turėtume pristatyti kaip „paslaptingąją Kafkos meilę“, „su Kafka romaną mezgusią jo vertėją“ ir pan.

Spektaklis „Milena“ – tai ne bandymas sekti spaudos logika, o siekis pažvelgti į pačią rašytoją, kaip nuo nieko nepriklausomą asmenybę. Scenoje – šešios įvairaus amžiaus ir sudėjimo Milenos (Toma Gailiūtė, Eglė Jackaitė, Digna Kulionytė, Samanta Pinaitytė, Justina Vanžodytė, Aistė Zabotkaitė) panašiais juodais karė kirpimo perukais, juodu šešėliu apvestomis akimis, žaliu akcentu papuoštais įvairiais ir lengvai chaotiškais Liucijos Kvašytės kostiumais. Už jų – tarytum laiką užšaldanti ir į visa lemiantį laiško gavimo ir išsiuntimo faktą sutelkianti didžiulė Paulinos Turauskaitės pašto lentyna su vienu vieninteliu laišku, kuris spektaklyje taip ir „neiššauna“.

Problema, kylanti norint kalbėti apie šią rašytoją, ta, kad Milenos Kafkai rašyti laiškai sunaikinti, tad į Mileną galime žvelgti tik iš Kafkos laiškų. Aktorės, nevengiančios atsitolinti nuo savo kuriamų Milenų ir laužyti ketvirtąją sieną, cituoja rašytojo sąmojus, šiltėjančius jausmus, o kartu šaltai ir aiškiai išdėsto objektyvius Milenos gyvenimo faktus – kur gimė, augo, kur mokėsi, kada sutiko rašytoją, – jie tėra vienintelis pastovus Jesenskos gyvenimo pagrindas. Tad spektaklyje daug fragmentiškumo, chaoso, kviečiančio lygiai taip pat mąstyti apie šios rašytojos ir daugybės kitų žymių moterų gyvenimo mozaiką. Pajusti jos realybę, kad ir stebint žurnalistą, Milenai užduodantį tiesmukus ar paprasčiausiai bukus klausimus, arba Zabotkaitės atliekamais pritūpimais suskaičiuoti kažkodėl meno pasaulio porose tokį dažną daugiau negu dešimtmetį siekiantį amžiaus skirtumą (23-ejų Milena susirašinėjo su 36-erių Kafka).

Dėl pastarojo fakto, siekiant įgelti dėl dažnai vyresnio kūrėjo gyvenime atsirandančios gerokai jaunesnės mylimosios fenomeno, spektaklio tonas kartais infantilus, o kaip formą režisierė renkasi vaikiškus žaidimus: Milenos dainuoja daineles, tarpusavyje žaidžia „Tiesą–drąsą“, „Sugedusį telefoną“ ar šaradas, kuriose aktorė (nuolat klausinėjanti, kas, kaip ir kada gali ja naudotis) bando atspėti, kad yra mergaitė. Režisierė fiktyvų rašytojos portretą kuria labai žaismingai, lengvai – net praėjus savaitei nuo spektaklio peržiūros galvoje skamba paprasta, bet spektaklio tematiką atitinkanti dainelė „buvo šešios Milenos... ir Kafka“.

Kaip ir kituose spektakliuose, čia matomas jau pažįstamas Kutkaitės braižas: protarpinis atsitolinimas nuo spektaklio pasaulio ir aktorių referavimas į save tikraisiais savo vardais, ketvirtosios sienos laužymas, geras, pusiau sausas humoras (ypač puikiai pavaizduota laidos vedėja ir jos viešnia psichologė, kuri šimtąjį sykį kartoja žodžius apie jautrią Kafkos asmenybę). Taip pat judesys (choreografė Agnietė Lisičkinaitė), kalbantis daugiau už žodžius: Milenų kabaretas, Milenos, besisukančios ant žibintų, šėlstančios ir griuvinėjančios miškuose. Šiame spektaklyje kaip niekad anksčiau skiriama daug dėmesio vizualinei estetikai – daug spektaklio laiko užima hipnotizuojančios ilgos Eitvydo Doškaus vaizdo projekcijos, tarsi, stokojant su laiškais išnykusios informacijos apie Milenos būdą, bandančios jos mintis perteikti vien kamerą smelkiančiais Milenų žvilgsniais.

Spektaklis „Milena“ savo meditatyviomis vaizdo projekcijomis ir ilgais Milenų šokiais be žodžių yra tarytum egzorcizmo seansas Kafkai, it mėnuliui temdančiam Milenos saulę. Tai duoklė visoms milenoms, visoms toms, žinomoms ne dėl savo pasiekimų, o dėl to, kad „tas“ susirašinėjo su ja laiškais, kad „tas“ buvo jos vyru, kad „tas žinomas“ rašytojas, politikas, režisierius veikė jos pasaulyje.

Tekstą iš dalies finansavo Scenos meno kritikų asociacija

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama