Iš Kauno pasakų

Jei Romo Zabarausko filmo „Aktyvistas“ (Lietuva, 2025) anonse perskaitę frazę „O politikai, LGBTQ+ bendruomenė ir homofobai labiausiai už viską norės, kad užsimerktum“, nuspręsite, jog apsilankę kino teatre tiesiog atliksite pilietinę socialiai ir politiškai angažuoto žmogaus pareigą, didžiai klystate. „Aktyvistas“ – netikėtai gyvas filmas, nors ir pasakoja apie LGBTQ+ aktyvisto nužudymo tyrimą. Zabarauskas bei jo bendraautoriai scenaristai Marcas Davidas Jacobsas ir Vitalija Lapina gana specifines lietuviškas problemas leidžia pamatyti kitaip – kartais sutirštindami detektyvo ar melodramos konvencijas, o kartais ir tikrovę, kurioje gali atsirasti net vaiduoklių. Zabarauskas rodo įvykius pagrindinio veikėjo Andriaus akimis, juolab kad „Aktyvisto“ pradžioje šis kreipiasi į žiūrovus, siūlydamas išklausyti jo pasakojimą. Lyg šiuolaikinis Kandidas naivuolis Andrius pasakoja savo istoriją taip, kaip ją suprato ir patyrė.

Andrius (Robertas Petraitis) myli „Vaivorykštės Kauno“ lyderį Deividą (Elvinas Juodkazis), bet jis pats – joks aktyvistas. Tiesiog nori būti kartu su mylimuoju ir nėra linkęs viešinti jų santykių. Jiems gera kartu, nors Andrius ir priekaištauja, esą jam atsibodo miegoti su visų Lietuvos gėjų problemomis. Tačiau grįžęs iš Vilniaus, kur padedamas vidaus reikalų ministrės (Redita Dominaitytė) ragino visus dalyvauti Kaune pirmąkart rengiamose LGBTQ+ eitynėse, Deividas nužudomas, ir Andrius, susidūręs su policijos abejingumu, nusprendžia pats rasti žudiką. Jis mano, kad kalti nuolat Deividui grasinę neonaciai. Kad galėtų patekti į jų organizaciją, Andrius turi pasikeisti ne tik fiziškai, bet ir iš vidaus.

Sekdamas Andriaus kelią į tikslą Zabarauskas rodo jo susitikimus su įvairiais žmonėmis, reprezentuojančiais skirtingas idėjas. Pastarasis žodis filme skamba dažnai, ir tai stebina, nes atrodė, kad jis dingo iš lietuvių kino. Kad ir kaip būtų keista, idėjas generuoja ir „Aktyvisto“ veiksmo vieta – Kaunas. Jo gyventojai dar sovietmečiu didžiavosi patriotizmu ir lietuviškumu, bet žlugus SSRS Kaunas išgarsėjo nusikaltėlių gaujomis, žiaurumu nenusileidžiančiomis rusų mafijai, narkotikų fabrikėliais, į Seimą išrinkta nusikaltėle teisėja ir kitais populiariosios kultūros personažais. Kauno gyventojų pasirinkimai dažnai stebina: merais jie renka „ubagų karalius“ ar pasakiškai praturtėjusius buvusius milicininkus. Tad Kauno nacionalizmas, sakyčiau, ypatingas. Su juo susiduria ir Andrius. Jis lankosi „Lietuvos žodžio“ redakcijos patalpose vykstančiame patriotų susitikime, kuris prasideda Lietuvos himno giedojimu, susitinka su gido paslaugas siūlančiu Vytu (Lukas Malinauskas) – ant jo krūtinės ištatuiruota Antano Smetonos citata, tamsiame bare „Elektra“ (jo vidų puošia neoninė reklama, primenanti nacių SS simbolį) sutinka juodai vilkinčius patriotus, bendraujančius skambiomis frazėmis, esą „jie“ (suprask, lietuvių priešai) nori sunaikinti tautą, todėl negalima rūkyti ir gerti alkoholio. Bet deklaracijos ir lieka deklaracijos, o kova už sveiką Lietuvą pasireiškia LGBTQ+ ar filantropą Sorosą įžeidžiančių plakatėlių gaminimu ir žygiais į Vilnių, kurių tikslas paprastas – ieškoti nuotykių ir surengti muštynes. Todėl vadeivos Mykolo (Karolis Kasperavičius) prisipažinimas, esą kauniečiai ne tokie herojai, kad dėl homoseksualų atsidurtų kalėjime, skamba įtikinamai. Originali frazė gyvesnė, bet, kitaip nei Mykolas, gerbiu literatūrinę lietuvių kalbą.

Komiški personažų dialogai pasigirsta tada, kai jų nesitiki, kaip kad Deivido laidotuvių epizode, kada jo motina (Kristina Savickytė) sako Andriui nežadanti ginčyti sūnaus testamento, pagal kurį butas lieka Andriui, o šį nustebina ne motinos „kilnumas“, bet tai, kad tokia situacija, pasirodo, įmanoma.

„Vaivorykštės Kauno“ veikėjai ne tokie iškalbingi. Deivido bendražygiai nelinkę prisidėti prie žudiko paieškų. Greičiau atvirkščiai. Jie renkasi įslaptintoje būstinėje ir visko bijo, net svarsto atsisakyti eitynių. Deivido vietą užėmęs intrigantas Bernardas (Vaslov Goom) mieliau užsiima viešaisiais ryšiais, fotografuojasi su Deivido palikimu – vaivorykštės vėliava – ir mezga romaną su Andriumi.

Į pagalbą ateina tik Jonas (Simas Kuliešius), atsiliepęs į Andriaus prašymą padėti jam tapti vyru. Pats kadaise to išmokęs translytis Jonas veda Andrių į treniruoklių sales, moko kilnoti svarmenis, bėgioti, muštis, trumpai tariant, užsiauginti raumenis, net parenka drabužius ir „vyrišką“ grandinėlę ant kaklo. Šiam filme akivaizdžiam fiziniam Andriaus pasikeitimui Petraitis suteikia daug spalvų – akivaizdi jo personažo vidinė transformacija, pamažu įgyjamas gebėjimas suprasti žmones, jų motyvus, todėl tiksliai suvaidintas herojaus keitimasis pateisina „Aktyvisto“ siužeto posūkius.

Tačiau ne visus. Laimos (Teklė Baroti) bandymai sugrįžti į tuos laikus, kai Jonas buvo jos partnerė, švelniai tariant, atrodo keistai, o virtimas neonacių drauge neįtikina, nors gyvenime, žinoma, nutinka visko. Vis dėlto perdėtai melodramatiškas Laimos orgazmas stambiu planu įsimena.

Kita vertus, būtent tobulu melodramatišku grožiu apdovanoti Laima ir Bernardas, jų lemtingi žvilgsniai, išraiškinga aktorių mimika, juodi odiniai Laimos drabužiai ir nepakartojamas Bernardo šilko chalatas paryškina film noir pojūtį, atsirandantį „Aktyviste“ beveik nuo pirmųjų kadrų, nes operatorius Narvydas Naujalis nuosekliai kuria tamsos prisodrintą filmo erdvę, paryškinančią ir klaustrofobijos, uždaros erdvės, spąstų motyvus, ir tamsias mintis ar nuojautas. Tokioje erdvėje nenustebins susidūrimas su paslaptimis ir korupcija, juolab kad ir dažno klasikinio juodojo filmo veikėjai susiduria su korupcija. „Aktyviste“ ją įkūnija valdančiosios partijos paskirta vidaus reikalų ministrė. Ši veikėja sužadins ne vieną asociaciją, kaip, beje, ir ankštoje televizijos studijoje sėdintys žurnalistai ar Bernardo portretas ant žurnalo viršelio.

Visi tamsių spalvų atspalviai, interjerai, dažnai ties parodijos ar autoparodijos riba balansuojantys personažai ir pabrėžtinis teatrališkumas kuria „Aktyvisto“ stilių. Jis gana dviprasmiškas ir pagrindžia netikėtą „Aktyvisto“ ištarmę bei leidžia pasiekti skirtingos patirties žiūrovus. Filme viskas lyg ir sukeistinta, bet atpažįstama. Taip postmodernistiškai žaisdamas skirtingų žanrų konvencijomis Zabarauskas priartėja prie pastišo.

Nuo pat pradžių pasirinkęs tabuizuotą temą – homoseksualių porų santykius ir jų pastangas pritapti tėvynėje, Zabarauskas šiuolaikiniame lietuvių kine atsidūrė tarp dviejų pagrindinių krypčių – ambicingo, dažnai autobiografiškas istorijas pasakojančio ir bandančio analizuoti transformacijos metais brendusios kartos patirtį bei problemas arthauzinio ir atvirai pramoginio, tik vietinei auditorijai skirto kino. Atiduodamas pagarbos duoklę ir film noir, ir angažuotam kinui, ir vis dar laikinosios sostinės kompleksų neatsikračiusiam Kaunui, kuris ir pats – realus pastišas: tai įrodo itin simboliškas Andriaus bėgimas naktinėmis, automobilių prigrūstomis Šilainių gatvėmis, kur tamsaus dangaus fone išnyra iš M.K. Čiurlionio paveikslų pasiskolintomis betono karūnomis papuošti masinės statybos devynaukščiai. Imituodamas skirtingus stilius (man patiko vaiduoklio pasirodymas) Zabarauskas kuria reginį, skambantį lyg intertekstualus dialogas ir su ankstesniais režisieriaus filmais, ir su, tarkime, hipotetiniu šiuolaikinio lietuvių kino modeliu ar medijas užplūdusiu patriotizmo diskursu. Pastišas leidžia režisieriui ne tik trinti žanrų ribas, bet ir laisvai jaustis vis dažniau parodiją primenančioje lietuviškoje tikrovėje, atsisakyti kino kūrėjų pačių sau primetamų taisyklių. Todėl tokia svarbi beveik pasakiška „Aktyvisto“ pabaiga: blogis nubaustas – žudikas pagautas, korumpuota ministrė atsistatydina ir net yra suimama, o Kaune pagaliau nušvinta saulėtas rytas. 

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama