Drąsūs gestai

Aktorė Greta Bendžė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Žiurkės“ (rež. Augustas Gornatkevičius, Vilniaus mažasis teatras (VMT), 2025), „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ (rež. Oskaras Koršunovas, VMT, 2025), „Orfėjas“ (rež. Žilvinas Vingelis, VMT, 2024), „Tinder Dates“ (rež. Gabrielė Tuminaitė, Stasas Žirkovas ir Kirilas Glušajevas, VMT, 2022), „Emilių Emilis“ (rež. Gornatkevičius, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT, 2021), „Elektra“ (rež. Jaša Koceli, NKDT, 2020) ir kt.

Baigėte vaidybos studijas Algirdo Latėno ir Vido Bareikio kurse Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kaip vertinate studijų patirtį?

Studijos akademijoje buvo kokybiškos ir profesionalios. Kurso dėstytojai daug dėmesio skyrė būtent studijų programos sudarymui. Jų siekis užtikrinti aukštos kokybės paskaitas pasiteisino. Bareikis nuolat kviesdavo profesionalius aktorius, dainininkus, šokėjus bei kitus menininkus dalintis patirtimi. Papildomai turėjome stiprų fizinį pasirengimą, tai lėmė, kad aktorių grupė buvo fiziškai aktyvi bei stipri. Bareikio skatinami kas mėnesinį organizuodavome savo kūrybos dainų koncertus, kurie sulaukdavo žiūrovų. Tad studijomis esu patenkinta ir vertinu kurso dėstytojų pastangas.

Kaip sekėsi dirbti su dviem skirtingais kurso vadovais?

Ir Latėnas, ir Bareikis buvo nuostabūs, itin žmogiški vadovai. Abu reiklūs, reikalaujantys disciplinos ir tikslumo, tačiau tai netrukdė mūsų mokyti taktiškai, be pažeminimų ar smukdymų. Vis dėlto dviejų skirtingų kartų noras tilpti į vienus rėmus nebuvo sklandus. Pirmame kurse bandžiau suprasti, kaip reikia dirbti su tokiais skirtingais režisieriais, kai vienu metu skamba ir skirtingos pastabos. Dėstytojai priėmė sprendimą darbą organizuoti lygiagrečiai, kad studentai galėtų gilintis į skirtingą dėstytojų parinktą medžiagą. Tai buvo raktas į sėkmingą ir sklandžią tolesnę studijų eigą. Latėnas buvo aktoriaus prisitaikymų teatro scenoje meistras. Jis gebėdavo įžvelgti tai, ką pats nujausdavai dar tik pasąmonėje, o jis tai išreikšdavo žodžiais. Bareikis buvo mūsų jaunatviškos energijos kuratorius. Jo vedami į sceną žengdavome drąsiai, visa koja, be baimės suklysti ar nepritapti. Jųdviejų atrastas darbo metodas sukūrė įdomią, kokybišką, saugią ir pilną įdomybių erdvę kurti.

Po studijų kartu su kurso draugais dirbote Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Šiuo metu esate Vilniaus mažojo teatro aktorė. Kokia buvo pradžia Kaune ir kaip atsidūrėte Vilniuje?

Kauno dramos teatre buvo keturi sėkmingi sezonai. Iki šiol jaučiu didelę meilę ir dėkingumą šiam teatrui, nes tai pirmi namai, kuriuose turėjau galimybę kurti ir tobulėti dideliu greičiu. Šiandien užsukdama čia vaidinti jaučiu teatro bendruomenės šilumą ir džiugesį. Vis dėlto mano širdį pavergė Vilnius, kuriame svajojau kurti tiek profesinį, tiek asmeninį gyvenimą. Vis bandžiau save apgaudinėti, kad kelionės į Kauną ir atgal iš mano kasdienybės neatima daug laiko, tačiau atėjo metas imtis veiksmų. Mažajame teatre buvau sukūrusi du vaidmenis, o gavusi pasiūlymą vaidinti trečią supratau, kad prasideda naujas kelias, tik reikia žengti pirmą žingsnį. Prieš spektaklį Kauno teatre gulėdama ant scenos ir laukdama, kada atsivers uždanga, mintyse parašiau laišką Mažajam teatrui. Pasibaigus spektakliui grįžau namo ir jį išsiunčiau. Tam reikėjo daug drąsos. Išsiuntusi laišką turėjau nueiti aštuonis kilometrus, kad apraminčiau jaudulį. Šis drąsus gestas man buvo dar vienas įrodymas, kad nereikia bijoti kalbėtis ir veikti.

Esate vienintelė Rimo Tumino nepažinojusi Mažojo teatro trupės aktorė. Ar dėl to nekilo abejonių?

Taip, įsikurti teatre nebuvo lengva, ir viena iš priežasčių – nesu Tumino mokinė. Visa trupė jį pažįsta, buvo jo vedami. Aktoriai labai dažnai jį mini geru žodžiu, dalijasi istorijomis grimerinėse. Vis jausdavau vidinį graužulį, kad negaliu prisiminti tų istorijų kartu su trupe, negaliu papasakoti savosios, susijusios su Tuminu. Tai pradėjo trukdyti atsiskleisti, jaustis laisvai kuriant ir vaidinant scenoje. Nusprendžiau su savimi rimtai pasikalbėti ir išsiaiškinti, kaip galiu jaustis geriau. Supratau, kad neįmanoma būti tuo, kuo nesi. Priėmus šią tiesą nušvito akyse – atsirado drąsos reikštis, kurti, veikti. Jauniausio Tumino kurso nariai yra gerokai vyresni už mane, o teatras turi pildytis jaunais aktoriais, tad neišvengiamai jie bus kitų dėstytojų užauginti mokiniai. Dirbdama Kaune net nežinojau, kas buvo kitų aktorių kurso vadovai. Tai neturėjo reikšmės.

Kaip jus priėmė Vilniaus mažojo teatro trupė?

Geriausia aktorių pažintis – spektaklio kūrimas. Kadangi pildėsi mano kuriamų vaidmenų sąrašas, vis užsimegzdavo naujų pažinčių su teatro aktoriais. Priėmimas buvo sklandus ir greitas, nes mėgstu bendrauti ir nebijau naujų vietų bei bendruomenių. Smagu prisiminti tuos pirmus pasisveikinimus su nepažįstamais aktoriais ir palyginti, koks šiltas pasisveikinimas skamba iš lūpų dabar, kartu sukūrus spektaklį ir užmezgus stipresnį ryšį.

Nemažai vaidinate spektakliuose vaikams. Kuo skiriasi vaidyba vaikams ir kuo svarbūs šie spektakliai?

Mėgstu darbą su vaikais ir džiaugiuosi, kad gebu kurti su jais ryšį. Man nereikia didelių pastangų su jais susidraugauti, užmegzti pokalbį. Tai yra mano viduje ir kartais net sunku paaiškinti, iš kur kyla ta besąlyginė meilė ir noras su jais dalintis. Baigiau ankstyvojo muzikinio ugdymo programą, kuri patobulino mano teorines žinias apie vaikų raidą, vystymosi etapus, padėjo suprasti, kaip juos edukuoti bei sudominti. Daugiausia spektaklių vaikams kuriu teatre „Pradžia“. Čia ir pradėjau dirbti su pačiais mažiausiais. Smagu, kad vaikai iškart reaguoja, reiškia emocijas ir dalijasi atgaliniu ryšiu. Tai mane žavi.

Lyginti spektaklius vaikams ir suaugusiems gan sudėtinga. Tai du pasauliai – abu savotiškai žavūs ir turintys savo išbandymų. Didžiąją laiko dalį vaidinu suaugusiems, tad spektakliai vaikams praturtina mano repertuarą ir stiprina norą žaisti bei nebijoti klysti.

Naujausia jūsų premjera – režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus „Žiurkės“. Koks buvo šio spektaklio kūrybinis procesas?

Galiu drąsiai pasakyti, kad tai vienas sunkiausių mano vaidmenų. Paulinos personažas ilgai ieškotas, nagrinėtas, varstytas po siūlelį. Vertinu šį personažą ir juo džiaugiuosi, nes tai didelis aktorinis iššūkis. Spektaklio dieną nuo pat ryto esu su Paulinos mintimis, jaučiu „drugelius“, kurie neišsisklaido iki pat trečio skambučio teatro fojė. Prieš spektaklį visada ateinu į sceną anksčiau ir leidžiu sau pabūti. Ar šiandien jis yra pasiekęs aukso viduriuką – nežinau. Kartais juokauju, kad jei žiūrovai nori pamatyti gerai surepetuotą, kokybišką spektaklį, turi ateiti į aštuntą ar dešimtą rodymą.

Kūrybinis procesas nebuvo lengvas. Turėjome daug iššūkių, diskusijų, tačiau kartu procesas mums padovanojo daug vertingų pamokų, nuostabių akimirkų, teatro scenoje gimusių stebuklų, kurie žiūrovus verčia suklusti ir susimąstyti.

Įvyko ir Oskaro Koršunovo spektaklio „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ premjera. Kokį kūrybinį procesą patyrėte?

Nepamiršiu pirmosios repeticijos akimirkos. Prie stalo sėdėjo visa spektaklio komanda – aktoriai, režisierius, pjesės autorius – ir staiga mane aplankė mintis, kad galimybė dirbti su tokiais kūrėjais yra didelė dovana. Iš pradžių labai jaudinausi, nes visi aktoriai yra Tumino mokiniai, vis galvodavau, kaip mane priims, ar išvis priims. Bet jaučiau didelį kolegės Gintarės Latvėnaitės palaikymą, ji įkvėpė žengti drąsiai. Visas procesas buvo įdomus ir dalijantis reikšmingas pamokas. Domėjomės Kantu, jo mintimis, parašytais filosofiniais darbais, ieškojome informacijos apie to meto istorinius įvykius ir paraleliai vykstantį žmonijos kasdienį gyvenimą. Labai pamilau savo kuriamus vaidmenis, tačiau vienas jų – Fricė – man tapo brangakmeniu. Jos gaivališkas noras mylėti, švytinčios akys, mylimojo Martino kvietimas savo pusėn spektaklyje suskamba labai jautriai ir įvyksta nuostabiai graži, šviesi scena.

Darbas su Koršunovu maloniai nustebino. Žavėjausi jo jautrumu, giliomis bei paliečiančiomis mintimis. Patiko, kad režisierius geba formuluoti užduotis tiek aktoriams, tiek visai komandai, o tai labai svarbu sklandžiam procesui. Režisierius buvo atviras aktorių pasiūlymams, idėjoms, sumanymams, tai lėmė didelį spektaklio dinamiškumą. Įsitikinau, kad Koršunovas – teatro genijus. Šį procesą priimu kaip didelę dovaną tiek profesiniu, tiek asmeniniu požiūriu. Jaučiu, kad šis darbas suteikė man drąsos, pasitikėjimo savimi ir savo galimybėmis.

Vaidinate ir režisieriaus Žilvino Vingelio spektaklyje „Orfėjas“. Kaip buvo kuriamas šis spektaklis?

Jis ypatingas tuo, kad jame neturiu teksto. Mano sukurto Arklio personažo kalba išreiškiama kūno judesiais. Kai kiti aktoriai prieš spektaklį kartojasi tekstus, aš kartojuosi judesių seką. Visi jie turi eiliškumą ir reikšmę. Fizinę kalbą man padėjo sukurti choreografas Mantas Stabačinskas, esu jam dėkinga už bendrą darbą. Choreografijos tobulinimas iki smulkmenų man padėjo sukurti tikrai mistišką personažą.

Arklio kostiumas taip pat buvo nauja patirtis. Spektaklyje esu su didele arklio galva, dengiančia veidą. Pirmi kartai buvo kupini baimės, nes dėvint kaukę trūko oro ir matomumo. Tačiau dabar, kai spektaklis vaidinamas dažnai, jaučiuosi gerai ir manau, kad visas savo scenas galėčiau suvaidinti užsimerkusi. Įdomu, kad sulaukiau daug komplimentų dėl šio vaidmens. Personažo paslaptingumas, anapusinio gyvenimo simboliai žiūrovams kelia didelį susidomėjimą ir simpatijas. Vis bandžiau įtikinti režisierių, kad spektaklio metu turiu nusiimti kaukę ir praturtinti Arklio liniją. Vis dėlto kaukę nusiimu tik po spektaklio, kai nusilenkiame žiūrovams. Tada išvystu jų iš nuostabos išsiplėtusias akis, pamačius merginą.

Ar stebite kolegų darbus ir kokie pastarieji spektakliai įsiminė?

Kai buvau mokinė, turėdavome žiūrėti spektaklių įrašus ir juos nagrinėti. Vienas pirmųjų buvo Tumino „Madagaskaras“. Visa klasė buvo nuščiuvusi, matydama šį stebuklą. Tada ir prasidėjo mano pažintis su Vilniaus mažuoju teatru. Žinojau ir kitus šio teatro garsius spektaklius, vienas jų – „Maskaradas“. Taip susiklostė, kad po daugiau nei dešimties metų gavau galimybę jame vaidinti. Negalėjau tuo patikėti. Pirmo spektaklio pradžioje išgirdus Aramo Chačaturiano kūrinį, iš grožio pašiurpo oda ir į sceną išbėgau su džiaugsmo ašaromis. Tokios akimirkos lieka visam gyvenimui.

Prisijungusi prie Mažojo teatro trupės pamačiau daug nuostabių darbų, kuriuose galėjau geriau pažinti savo kolegas. Vienas pirmųjų buvo Gabrielės Tuminaitės „Marti“. Indrės Patkauskaitės sukurtas Katrės vaidmuo viduje paliko didelį įspaudą. Kitas kokybiškas ir labai profesionalus spektaklis – Tomi Janežičiaus „Dėdė Vaniaׅ“. Šis kūrinys turi būti kiekvieno teatro mylėtojo būtinų pamatyti spektaklių sąraše. Jis ypatingas tuo, kad kiekvieną kartą atėjęs į rodymą gali išvysti vis kitokią aktorių improvizaciją, kuri šį darbą paverčia gyvu, aktualiu ir įdomiu. Žinoma, spektaklių, kuriuos verta patirti, yra daug.

Dėkoju už pokalbį.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama