Sviesti pirštinę istorijai
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Šventė, įvykis, pagarbinimas – tokiais žodžiais buvo atsiliepiama apie pirmąjį Vytauto Bacevičiaus pianistų konkursą, kurio finalas vyko Kauno valstybinėje filharmonijoje rugsėjo 14 dieną. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio jubiliejinių metų ir daugybės vardinių konkursų, kuriuose skamba patogi, daugumos muzikantų repertuarų muzika, fone išdygo jis – dvigubas, kompozitorių ir pianistų, Vytauto Bacevičiaus konkursas, avangardiškai pareikalavęs šiuolaikinės muzikos. Pirmasis, bet, tikiuosi, ne vienintelis ir ne paskutinis, kritikuotas dėl repertuaro laiko ir ideologijos rėmų, negausus dalyvių, bet vis dėlto įvykęs.
Jeigu reikėtų trumpai ir ne muzikui pristatyti Vytautą Bacevičių, ko gero, pirmiausia paminėčiau, kad jis buvo pianistas. Tuomet – kad kompozitorius. Tuomet – eseistas, kuriam Vasario 16-osios Lietuvoje prireikė savo, straipsnius apie muziką ir teatrą publikuojančio žurnalo. Fortepijono, estetikos ir harmonijos dėstytojas. Atsidėjęs laiškų šeimai rašytojas. Bacevičius, vienas pirmųjų lietuvių muzikos avangardistų, buvo puikus koncertuojantis pianistas, paliko didelį, vertingą fortepijoninės ir simfoninės muzikos palikimą: operą „Vaidilutė“, baletą „Šokių sūkuryje“, šešias simfonijas, keturis koncertus fortepijonui ir orkestrui, daugiau kaip penkiasdešimt kūrinių fortepijonui.
Kaune jis gyveno trumpai, bet čia koncertavo, leido žurnalą ir dėstė, tad natūralu, kad konkurso iniciatyva užgimė Kaune, antrasis turas vyko Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, o finalas – Kauno valstybinėje filharmonijoje, visai netoli jo namus mininčios memorialinės lentos E. Ožeškienės gatvėje. Kai minėjome Bacevičiaus šimtmetį, atrodė, kad Onos Narbutienės parengtas dvitomis, išleistos muzikos plokštelės, memorialinė lenta yra daug ir pakankamai. Juk ne kiekvienas muzikas tą gauna, ypač išeivis ir pasirinkęs likti laisvu menininku. Mes tarsi jau žinome, ką ir kaip jo groti, dar tik reikėtų išsileisti visus jo kūrinius, dar išgirsti, kaip jį interpretuoja ne lietuviai, ir, pagaliau, 120-osioms gimimo metinėms tikrai pajusime laisvą ir išdidžią Bacevičiaus dvasią.
Klausantis konkurso antro turo ir finalo galvoje sukosi išdidi Bacevičiaus mintis iš laiško broliui Kęstučiui ir brolienei Halszkai: „Fortepijonu šiandien skambinu taip, kad drąsiai galėčiau sviesti pirštinę geriausiems pianistams“ (1945 m., Niujorkas). Būtent tai jis darė visą gyvenimą – koncertuodamas Lietuvoje ir užsienyje, dėstydamas, rašydamas.
Nematomą pirštinę istorijai metė VšĮ „Akantas“ (direktorė Zita Bružaitė) ir projekto vadovas muzikologas dr. Darius Kučinskas, Bacevičiaus 120-ųjų gimimo metinių jubiliejų nutarę pasitikti dviejų dalių tarptautiniu konkursu – kompozitorių (surengtas 2024 m.) ir pianistų.
Pianistų konkurso rengėjai kėlė ambicingus planus: siekdami dėmesį skirti šiuolaikinei muzikai, apribojo repertuaro laikotarpį šimtmečiu (1925–2025 m.), rekomendavo negroti sovietinės ir dabartinės Rusijos bei Baltarusijos kompozitorių kūrinių. Pagal konkurso nuostatus, jame taip pat negalėjo dalyvauti žiuri komisijos narių studentai ar pianistai, pas juos mokęsi pastaruosius porą metų. Pirmame ture dalyviai turėjo pateikti vieną virtuozinę pjesę ar etiudą ir vieną ar daugiau laisvai pasirinktų kūrinių. Antrame ture, kurio bendra trukmė 40–50 minučių, buvo tikimasi vieno ar daugiau Bacevičiaus kūrinių, konkurso dalyvio atstovaujamos šalies autoriaus, vieno ar daugiau laisvai pasirenkamų kūrinių ir vieno iš V. Bacevičiaus kompozitorių konkurse pernai premijuotų kūrinių. Būtina paminėti, kad pirmą vietą pelniusį Borjigino T. Ayaso kūrinį „Ignite Flame“ atliko keturi dalyviai (Paula Bogatyriūtė, Borim Kang, Milda Marija Kiškūnaitė ir Viktoras Orestas Vagusevičius), ketvirtą vietą laimėjusio Skylaro Limo „Figure oscure“ – du (Danielė Banišauskaitė ir Gustas Perkaudas), antrą vietą laimėjusio Zekuni Ji „Lament“ – vienas (Joe Howsonas). Dėmesio nesulaukė trečios vietos laimėtojo Lino Seno „Youniverse“. Finalui dalyviai galėjo rinktis Vytauto Bacevičiaus Fortepijoninį koncertą Nr. 2 (1933), Grażynos Bacewicz Koncertą (1949), George’o Gershwino Koncertą F-dur (1925), Maurice’o Ravelio Koncertą G-dur (1931), Bruno Markaičio Koncertą (1967) ir Tomo Kutavičiaus „Dievišką šėlą“ (2021). Finale Kauno miesto simfoniniam orkestrui dirigavo Martynas Staškus.
Konkurso dalyvius vertino komisija: Gabrielius Alekna, pirmininkas (JAV, Lietuva), Angelina Gadeliya (JAV, Ukraina), Laura Mikkola (Prancūzija, Suomija), Lina Navickaitė-Martinelli (Lietuva), Cezary Sanecki (Lenkija).
Konkursą lydėjo Kauno miesto muziejaus Miko ir Kipro Petrauskų namuose rugsėjo 10 d. vykusi solidi konferencija „Vytautas Bacevičius: asmenybė, kūryba, sklaida“, kurioje pranešimus skaitė dr. Darius Kučinskas („Vytauto Bacevičiaus ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kelias į Lietuvą“, KTU), Yusuke Ishii („Lietuviškos temos, nelietuviška muzika: Vytauto Bacevičiaus Koncerto Nr. 1, op. 12, atvejis“, LMTA), dr. Lina Navickaitė („Formuojant interpretacijų kanoną: Vytauto Bacevičiaus fortepijoninės muzikos įrašai“, LMTA), Alina Ramanauskienė („Vytautas Bacevičius: pedagoginė veikla“, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija), Šviesė Čepliauskaitė („Kūrybos aspektas Vytauto Bacevičiaus laiškuose seseriai Grażynai Bacewicz“, VDU), dr. A. Strazdaitė-Ziberkienė („Vytauto Bacevičiaus „Muzika ir teatras“: vertybinė paradigma ir kultūrinis kontekstas“, KMM), Zita Bružaitė („Vytauto Bacevičiaus garsiniai horizontai ir jų atšvaitai“, VšĮ „Akantas“). Parengta ir Kauno miesto muziejaus polapyje „Virtualus muziejus“ eksponuojama virtuali paroda „Klavišais, natomis ir žodžiais. Vytautas Bacevičius“ (kuratorė A. Strazdaitė-Ziberkienė, nuoroda: https://virtualus.kaunomuziejus.lt/parodos/klavisais-natomis-ir-zodziais-vytautas-bacevicius).
Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje rugsėjo 11 d. vykusiame antrame ture dalyvavo lietuviai Paula Bagotyriūtė, Danielė Banišauskaitė, Milda Marija Kiškūnaitė, Gustas Perskaudas ir Viktoras Orestas Vagusevičius, Joe Howsonas (JK), Borim Kang (Pietų Korėja). Pirmą vietą, 5000 eurų prizą ir galimybę surengti rečitalį Gražinos ir Kęstučio Bacevičių muzikos akademijoje Lodzėje pelnė Viktoras Orestas Vagusevičius. Antrą vietą, 3000 eurų prizą, įvertinimą už geriausią konkurse privalomo kūrinio atlikimą – Joe Howsonas. Tarptautinis Thomo Manno festivalis ir Th. Manno kultūros centras už antrame ture jo paskambintą programą, „už subtilų pasirinktų kūrinių stilistinį sąskambį, už artistiškumą ir muzikinį sąmojį“ suteikė jam galimybę surengti rečitalį Tarptautiniame Thomo Manno festivalyje 2026 metais. Trečią vietą, 2000 eurų prizą, įvertinimą už geriausią Bacevičiaus kūrinio atlikimą pelnė Milda Marija Kiškūnaitė. Ji rečitalį surengs „Organum“ salėje. Ketvirtoji vieta ir 1000 eurų prizas atiteko Kauno valstybinėje filharmonijoje koncertuosiančiai Borim Kang. Publikos prizą (pagal II turo programą) ir 500 eurų pelnė Danielė Banišauskaitė.
Apie dalyvių repertuaro pasirinkimus nuomonę susidaryti galima iš konkursą laimėjusio Vagusevičius programų: pirmame ture atlikęs Beato Furrerio „Drei Klavierstucke: III“, Pierre’o Jodlowskio „Série blanche“, Tristano Murailo „La Mandragore“, antrą turą įspūdingai pradėjo Borjigino T. Ayas „Ignite Flame“, tęsė Pierre’o Boulezo „12 Notations pour piano“, George’o Crumbo „Eine Kleine Mitternachtsmusic“ ir baigė Bacevičiaus „Spring Siuite“, op. 50. Finale su Kauno miesto simfoniniu orkestru jis atliko savižudiškai virtuozišką Tomo Kutavičiaus „Dieviškąjį šėlą“. Mėgaudamasi jo atliekama programa atkreipiau dėmesį į jos šiuolaikiškumą, laisvą, preciziškai tikslų bei galingą skambesį.
Prisimenant rengėjų tikslą suaktyvinti Bacevičiaus kūrybos tarptautinę sklaidą, paskatinti jaunos kartos domėjimąsi šiuolaikine muzika bei propaguoti Lietuvos šiuolaikinį meną užsienyje ir vertinant konkurse skambėjusią muziką, tenka džiaugtis rezervuotai. Be abejo, Bacevičių atliko kiekvienas, bet vis dėlto nesirinkdamas paskutinio dešimtmečio jo kūrybos (vyravo kūriniai, sukurti tarp 1933 ir 1955 m.). Lietuvos kompozitorių, be paties Bacevičiaus, išgirdome nedaug: tai Vladas Jakubėnas, Alvidas Remesa, Vidmantas Bartulis (jo „Dvi nuotaikas“ pirmame ture atliko Banišauskaitė), Vykintas Baltakas, Bronius Kutavičius (Baltako „Pasaką“ ir Kutavičiaus Sonatos I ir II dalis pirmame ture pagrojo Bogatyriūtė), Julius Andrejevas (jo „Lemtį“ grojo Bogatyriūtė ir Kiškūnaitė), Jurgis Juozapaitis (jo „Paskendusį varpą“ pirmame ture grojo Perskaudas), Tomas Kutavičius. Deja, finale neišgirdome nei Bacevičiaus, nei Bacewicz koncertų, o antrame ture – Žibuoklės Martinaitytės „Flashes of Illumination“ ir Ryčio Mažulio „Entrope“, kurie buvo negalėjusio dalyvauti Roberto Fleitzo (JAV) programoje. Dauguma dalyvių rinkosi XX a. parašytus kūrinius ir tik vienetai drįso „surizikuoti“ XXI amžiumi, atlikdami ne tik privalomus kūrinius: Bagotyriūtė ir Vagusevičius – Crumbo „Eine Kleine Mitternachtsmusik“, Vagusevičius – Beato Furrerio „Drei Klavierstucke: III“, Pierre’o Jodlowskio „Série blanche“ ir Tomo Kutavičiaus „Dieviškąjį šėlą“, Borim Kang – Shinuh Lee „Alleluia“. Atsižvelgiant į gražiai sudėliotas dalyvių programas, ko gero, niekas nepasigedo „nerekomenduoto“ repertuaro.
Kaip teigia projekto vadovas dr. Darius Kučinskas: „Svajoti yra gerai, ir tikriausiai reikia svajoti drąsiai. Labai norėtųsi, kad šis konkursas būtų dar vieno reikšmingo Lietuvos kultūrinio įvykio pradžia. Ne tik Lietuvos, bet ir Europos, gal net pasaulio. Tam reikia visiškai nedaug – visų mūsų supratimo ir palaikymo.“ Tad kartu ir jautresnės kultūros finansavimo politikos, leisiančios planuoti labiau į ateitį. O supratimas? „Duok Bacevičių, Gruodį....“ – 2014 m. besikalbant apie Lietuvos muzikos vyksmą replikuoja Mindaugas Urbaitis, o Šarūnas Nakas jam pritaria: „Grok bent jau XX a. koncertus kaip privalomąją programos dalį. Juk reikia turėti kokių nors kultūrinių ambicijų, remtis ne tik sportiniais ir pedagoginiais kriterijais. Groti labiau šiuolaikinę muziką – Bartóką, Prokofjevą, Szymanowskį...“ – „Bet ne Chopiną“, – palaiko jį Urbaitis. „O gal tegu groja Chopiną... Tada galės ir toliau verkti, kad neturi prestižo“ (citata iš Rūtos Gaidamavičiūtės „Dykuma anapus „Gaidos“, pašnekovai Šarūnas Nakas ir Mindaugas Urbaitis, publikuota „Kultūros baruose“, 2014, nr. 5).
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama