Batuta kaip ginklas
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Dvidešimt devintąjį Vilniaus festivalį rugpjūčio 20 d. Nacionalinėje filharmonijoje užbaigė gyva legenda tapęs Ukrainos laisvės orkestras, diriguojamas kolektyvo įkūrėjos Keri-Lynn Wilson (JAV, Kanada), ir amerikiečių sopranas Rachel Willis-Sørensen. Daugelyje šalių koncertavęs kolektyvas Lietuvoje pasirodė pirmąsyk. Koncerto laikas beveik sutapo su Ukrainos nepriklausomybės diena, minima rugpjūčio 24-ąją. Gausiai susirinkusius klausytojus ir atlikėjus pasveikino prezidentas Gitanas Nausėda.
Nuolatinei Vilniaus festivalio publikai šio baigiamojo koncerto teko ilgokai palaukti, mat priešpaskutinis koncertas įvyko lygiai prieš du mėnesius. Kai kurie melomanai turėjo pakoreguoti ir savo atostogų planus. Tačiau šios pastangos pasiteisino su kaupu. Nepaisant užsitęsusio karo ir kasdienių skelbimų apie Rusijos atakas prieš Ukrainos žmones ir miestus, šis koncertas grąžino tikėjimą bei viltį, kad Ukraina nepasiduos, ji laimės. Apie tai bylojo Ukrainos muzikantų uždegantis grojimas, nuo scenos spinduliavęs nepalaužiamą valią, ryžtą ir jėgą. Ukrainietiškų šaknų turinčios dirigentės Keri-Lynn Wilson mostai sakyte sakė: „Negaliu paimti į rankas ginklo, bet galiu savo batutą paversti ginklu.“
2022 m. suburtas orkestras dabar turi 75 narius, priklausančius įvairiems Ukrainos ir kitų šalių orkestrams. Kasmet vasarą jie susirenka ir pasirengia koncertiniam turui. Tai organizuoti nelengva, tačiau įmanoma, nes orkestras turi patikimų rėmėjų bei globėjų – MET ir Lenkijos nacionalinę operą, Ukrainos kultūros ir informacijos politikos ministeriją, globojamą pirmosios ponios Olenos Zelenskos. Pirmasis orkestro koncertas įvyko Varšuvoje 2022-ųjų pavasarį, o vasarą orkestras jau dalyvavo „BBC Proms“ festivalyje, kur jį pasitiko gausybė žmonių su Ukrainos vėliavomis. Orkestrantai tuomet tikėjo, kad karas baigsis ir jie išsiskirstys, tačiau karas tebesitęsia... Kasmet vasarą orkestras apvažiuoja įvairias šalis, garsiose koncertų salėse atlieka klasikinę ir savo šalies kompozitorių muziką. Pačios dirigentės nuomone, didžiausias jų pasiekimas yra vokiečių firmos „Deutsche Grammophon“ 2024 m. išleistas Ludwigo van Beethoveno Devintosios simfonijos įrašas, paskleidęs žinią apie Ukrainos menininkų ryžtą ginti šalies kultūrą ir jos vertybes.
Šis vasaros sezonas orkestrui – jau ketvirtas. Koncertinį turą orkestrantai įvardijo „Atsparumo turu“, jo branduolys – Beethoveno Penktoji simfonija, vadinama „Likimo“, su visiems pažįstamu keturių natų motyvu. Ji suskambėjo koncerto finale, o vakaras pradėtas žymaus ukrainiečių kompozitoriaus Maximo Kolomiietso (g. 1981 m.) Siuita iš operos „Chersono motinos“. Šį kūrinį 2023 m. kompozitoriui užsakė JAV „Metropolitan“ opera ir Linkolno centro naujų kūrinių programa. Veikalas 2026 m. bus pastatytas Varšuvoje, paskui „Metropolitan“ operoje. Tai pasakojimas apie tris iš Chersono miesto pagrobtų vaikų motinas ir jų kovą dėl vaikų susigrąžinimo. Dirigentė užsakė kompozitoriui parašyti nedidelę siuitą pagal operos muziką. Taigi filharmonijos salėje išgirdome šios siuitos pasaulinę premjerą.
Kolomiietso sukurtas muzikinis pasakojimas, sakyčiau, prilygo gyviems karo vaizdams ir tragediją išgyvenančių motinų portretams. Sekdamas vyksmą nuo pradžioje siaubą perteikiančių žemiausių orkestro garsų iki šaižių ir griausmingų tutti su trankiomis mušamųjų salvėmis, galėjai pasijusti karo veiksmų apsuptyje. Orkestras grojo taip ryžtingai, tarsi dalyvautų šiuose veiksmuose. Motinų ašaras ir skausmą išreiškė nuostabiai atlikta anglų rago melodija, atausta ukrainiečių tautinės muzikos atskambiais. Šioje žmogišką skausmą reiškiančioje muzikoje orkestras pademonstravo raiškų skambėjimą, laisvai alsuojantį styginių garsą, jautrų obojaus ir kitų medinių pučiamųjų muzikavimą. Siuita užbaigta didžiule kulminacija, skelbiančia teisybės pergalę prieš blogį ir smurtą.
Pirmą kartą Lietuvoje pasirodė ir nuostabaus balso amerikiečių dainininkė Rachel Willis-Sørensen, keliolika metų dainuojanti žymiausių pasaulio operos teatrų scenose. Karjerą ji pradėjo JAV, kai baigusi studijas dalyvavo keliuose konkursuose, o 2014 m. laimėjo pirmąją premiją prestižiniame „Operalia“ konkurse Los Andžele. Solistės sukurtų vaidmenų kiekis didžiulis, pradedant Wolfgango Amadeus Mozarto, Vincenzo Bellini, Gaetano Donizetti, Giuseppe’s Verdi, baigiant Richardo Wagnerio ir Richardo Strausso operų herojėmis. Aukštai vertinamas jos koncertinis repertuaras, aprėpiantis stambių formų kūrinius ir kamerines dainas. Ypač didelė sėkmė lydėjo R. Strausso „Keturių paskutinių dainų“ interpretaciją. Solistė apdovanota įvairiomis premijomis, o šiais metais pelnė ir legendinės dainininkės Beverly Sills meno premiją.
Šiame koncerte Willis-Sørensen su orkestru atliko Wagnerio Įžangą ir Izoldos mirties sceną („Liebestod“) iš operos „Tristanas ir Izolda“. Orkestrinė įžanga, prasidedanti garsiuoju Tristano akordu, atlikta itin išraiškingai, įsiklausant į kiekvieną harmonijos slinktį, subtilų dinamikos bangavimą, laipsniškai kylantį link viso orkestro galingų proveržių. Kai jie nutyla, išgirstame solistės labai raiškiai artikuliuotas, pauzėmis perskirtas frazes. Salę pasiekia kiekvienas dainuojamas skiemuo ir žodis, kuriam suteikta atitinkama balso spalva. Orkestras alsuoja kartu su soliste. Pamažu frazėms ilgėjant, pereinant į vis aukštesnį registrą, dainininkės balsas turtėja naujomis spalvomis ir jėga, o pasiekus kulminaciją įspūdis toks, tarsi būtų prasivėręs dangaus skliautas... Nuostabi ir sukrečianti interpretacija! Tikėkimės, tai ne paskutinis susitikimas su Rachel Willis-Sørensen.
Kaip minėjau, šiame orkestro ture idėjinis programos branduolys – Beethoveno „Likimo“ simfonija. Jos interpretacija buvo pažymėta nepaprasta energija, kraštutiniu dramatizmu ir kovingumu. Muzikos tėkmė imdavo kunkuliuoti tokiomis emocijomis ir įniršiu, tarsi vyktų įnirtinga kova su blogiu. Įtampos nesumažino nė dainingosios antrosios simfonijos dalies variacijos, tik trumpam leidusios atitrūkti nuo realybės. Beethovenas skelbė kovą likimui, o ši dirigentės pateikta interpretacija buvo nukreipta prieš šios dienos agresorių, niokojantį nekaltai užpultą kraštą. Todėl finalinė mažorinė koda, atlikta maksimaliai veržliai ir džiaugsmingai, skelbė tikrą pergalę.
Po tokių pergalingų garsų publikos reakcija buvo labai audringa. Ilgai trukusias ovacijas nutraukė dirigentės žodis ir Ukrainos himnas, instrumentuotas kitaip, nei esame įpratę girdėti. Jis suskambėjo tarsi lyrinė melodinga pjesė, kurios melodiją, švelniai pritariant orkestrui, nuoširdžiai griežė orkestro koncertmeisteris. Slava Ukraini!
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama