Priartėję muzikiniai horizontai

Liūtims keičiant saulę, kartu su gamtos suvešėjimu atkeliavęs dar vienas Vilniaus festivalis sutraukė daugybę muzikos gurmanų ir garbių svečių. Birželio 4 d. Nacionalinėje filharmonijoje karaliavo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, Vilniaus fortepijono muzikos festivalio įkūrėja ir meno vadovė maestra profesorė Mūza Rubackytė. Pelniusi daugybę prestižinių apdovanojimų už įvairiapusę veiklą, įrašiusi per 30 albumų, 2024 m. svariai prisidėjusi prie Lietuvos sezono Prancūzijoje turinio, o 2025-aisiais pakviesta tapti restauruotos Claude’o Debussy gimtinės inauguracinio muzikinio sezono meno vadove, Rubackytė, galima sakyti, jau tapo legenda: 2022 m. „Tyto alba“ išleido jos autobiografinės knygos „Gimusi po fortepijonu“ vertimą lietuvių kalba, o 2024 m. apie ją sukurtas dokumentinis filmas (rež. Agnė Marcinkevičiūtė). Tais pačiais metais „Global Lithuanian Leaders“ išrinko pianistę savo įsteigto apdovanojimo laureate už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje.

Kiekvienas Rubackytės pasirodymas scenoje – tai išskirtinės elegancijos, veržlaus temperamento ir prancūziško žavesio derinys. Šį vakarą skambėjo Leopoldo Godowskio, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir, žinoma, Ferenco Liszto kompozicijos fortepijonui.

Pastaruoju metu įsigilinusi į iš Žaslių kilusio litvako Godowskio kūrybą ir skambinanti ją viso pasaulio koncertų salėse, maestra įrašė jo Sonatą e-moll („Godowsky / Szymanowsky“, kompanija „Ligia“), šis įrašas pelnė svarbiausią tarptautinį prizą Prancūzijoje „Diapason d’Or“ bei autoritetingiausią publikos prizą „fff Įvykis“ („Télérama“). Sonata įspūdinga apimtimi (penkių dalių, 55 minučių trukmės) ir didžiule muzikos raiškos priemonių įvairove. Rubackytė koncerte atliko pirmąją dalį, kurioje atskleidė savitą, plevenantį Godowskio lyriškumą, jo nelauktas moduliacijas, minties proveržius; sudėtinga faktūra bylojo net kažkaip asmeniškai, tauria giliaprasme kalba.

Čiurlionio kūryba pianistę lydi nuo pat moksleiviškų dienų; ji yra įrašiusi dvigubą Čiurlionio fortepijoninių kūrinių albumą (leidykla „Marco Polo“). Tai – viena iš vis gausėjančių lietuvių genijaus kūrybos interpretacijų, pasižyminti ryškiai savitu braižu. Pagerbdama kompozitoriaus 150-metį, Vilniaus festivalio koncerte Rubackytė paskambino Preliudus d-moll (VL 239), d-moll (VL 294, „Ruduo“), f-moll (VL 197), kuriuose tarsi išsiveržė iš įprastos frazuotės, atsirado daugiau kablelių, o labiau išplėtotuose Noktiurnuose cis-moll (VL 183) ir fis-moll (VL 178) vėlgi pateikė naujų spalvų ir nuotaikų. Tokią traktuotę pavadinčiau čiurlioniška, „dialogais su savimi“.

Pirmąją rečitalio dalį užbaigė Liszto triptikas „Venecija ir Neapolis“, S 162. Be šio kompozitoriaus Rubackytės pasirodymas gal ir įmanomas, tačiau tikrai būtų be karūnos. Prisiminkime jos pagrindinius nuopelnus vengrų kompozitoriui: žurnalo „Fanfare“ (JAV) pavadinta „viena geriausių gyvųjų Liszto atlikėjų“, Rubackytė yra tarptautinių F. Liszto asociacijų (ILA) biuro narė, draugijos „LiSZtuania“ ir konkurso „Lisztofonija“ prezidentė, ilgametė tarptautinių F. Liszto pianistų konkursų žiuri narė. 2020 m. Vengrijos F. Liszto sąjunga 41-uoju Didžiuoju prizu įvertino Rubackytės kompaktinę plokštelę „De la valse á labime“ („Lyrinx“) kaip geriausią Liszto muzikos metų įrašą, o 2024 m. Vilniuje Vengrijos prezidentas pianistei įteikė Vengrijos ordino „Už nuopelnus“ Riterio kryžių.

Su Lisztu Rubackytė tarsi atsiduria kitame laike, triukšmingame pasaulio meno sostinės Paryžiaus epicentre, kuriame vaikščiojo ir kūrė ne tik Lisztas, bet ir visa plejada artistų, dailininkų, rašytojų ir kompozitorių. Kiekvienas jų kūrybos pavyzdys ne tik pranoksta savo laikmetį, bet ir kaskart įrodo tobulumo viršukalnę, prie kurios tegalima šlietis ir į ją lygiuotis. Tikėtis, kad ir kitos viršukalnės taps žinomos visų laikų pasiekimų grandinėje.

Antroje koncerto dalyje skambėjusi Ramintos Šerkšnytės „Pasakalija“ programiškai nepaprastai tiko kaip giminingas tiltas tarp Čiurlionio ir Liszto muzikos, pianistės jis buvo spalvingai perteiktas su visa tiršta, tamsia ir paslaptinga harmonija. 

Didžiulę ir sunkią programą vainikavo nuo paauglystės pamiltas ir iki aukštumų Rubackytės subrandintas Liszto šedevras – Sonata h-moll. Regis, joje susikoncentravo visa per gyvenimą sukaupta kūrinio atlikimo patirtis, muzika pati nešė, būrė, užliejo didinga romantine banga, sužibėjo ypatingomis intymiomis nuotaikomis ir švelnumu... Rubackytė moka meistriškai valdyti muzikinį veiksmą ir klausytojo dėmesį, o jos ekstravertiška ir deimanto tvirtumo prigimtis Liszto kūryboje dera su nepaprastu atsidavimu muzikai ir viskuo, kas su ja siejasi. Per jį pianistė tarsi atskleidžia savo magiškas sąsajas su Prancūzija ir Europos kultūra, su nesibaigiančiu žėrinčiu optimizmu, valingu moteriškumu ir visa kuo, kas neša pergalingą gaidą į pasaulį būtent per triuškinančią mažorinę energiją.

***

Birželio 6-ąją Nacionalinė filharmonija pakvietė į kitą festivalio koncertą, kuriame Prancūzijos horizontai skleidėsi su Maurice’u Raveliu. 150-ųjų kompozitoriaus gimimo metinių proga jo kūrybą atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO), solistė Gabrielė Bukinė ir dirigentas Victorienas Vanoostenas, pasirodęs ir pianisto amplua.

Pradžioje, lyg iš sapno sferos nuskambėjus Siuitai Nr. 1 iš baleto „Dafnis ir Chloja“, sulig Koncertu fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 G-dur, prie fortepijono atsisėdus dirigentui, orkestras sužėrėjo lengvumu ir trykštančiu jaunatviškumu. Kartu ir diriguodamas, Vanoostenas parodė puikius pianistinius gebėjimus – gerai valdė garsinį santykį ir pasireiškė kaip virtuozas bei stiliaus meistras. Laisvai ir įkvėptai jis perteikė pirmos dalies improvizacinį džiaziškumą, spalvingai – „liaudiškos mugės“ vaizdus; antra dalis pakerėjo jautrumu ir subtilumu, o trečioji – efektingais šokių ritmais. Nedažnai pas mus atliekamas tembrų įvairove ir išradinga orkestruote stebinantis Ravelio kūrinys sulaukė pačios įspūdingiausios interpretacijos.

Vanoostenas fortepijoną Paryžiaus konservatorijoje studijavo pas Michelį Beroffą. Jis yra Tulono operos ir Šveicarijos orkestro „Ensemble Symphonique Neuchatel“ meno ir muzikos vadovas, diriguoja didžiausiuose operos teatruose ir koncertuoja su simfoniniais orkestrais, bendradarbiauja su žymiais menininkais Emmanueliu Pahudu, Lang Langu, Patrizia Ciofi ir kitais. Jau metus maestro yra LNSO pagrindinis kviestinis dirigentas. Tai, kad toks ryškus menininkas, apdovanotas Prancūzijos Respublikos ordinu už nuopelnus šios šalies kultūrai, prieš keletą metų buvo pakviestas į Vilnių – Rubackytės nuopelnas, ir šis faktas neabejotinai prisideda prie pasaulinės orkestro sklaidos.

Atskleidęs savo naująjį amplua, Vanoostenas pakvietė į sceną Rubackytę, ir jie keturiomis rankomis paskambino pjesę „Gražuolės ir pabaisos pokalbiai“ („Les entretiens de la Belle et de la Bête“) iš siuitos „Mano motušė žąsis“, M. 60. Susitikus tokiems meistrams, šie momentai tampa kai kuo daugiau nei siurprizu publikai: tai elegancijos, skonio ir gyvo muzikavimo džiaugsmo pamoka.

Antroje koncerto dalyje dėmesį prikaustė visų laukiamos kylančios vokalo žvaigždės Gabrielės Bukinės (sopranas) pasirodymas. Kartu su LNSO ji atliko trijų dalių ciklą „Šecherazada“ sopranui ir orkestrui („Azija“, „Užburtoji fleita“ ir „Abejingasis“). „Kai kuri meną, prisilieti prie dieviškumo. Pastaraisiais metais tai dažniausiai nutinka su LNSO“, – sakė dirigentas. Jo žodžiai atsispindėjo perteikiant rytietiškas scenas, kurias atlikėjai įprasmino labai subtiliai. Ypač klausą glostė nuostabus Bukinės balso tembras, o akis – nepaprastai išraiškinga, kūrinio esmę perteikianti sceninė laikysena.

2021 m. baigusi magistrantūros studijas Kauno VDU Muzikos akademijoje (prof. Sabinos Martinaitytės klasė), ji debiutavo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, o 2024 m. „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose pripažinta Metų operos soliste. Jauna solistė dėmesio nestokoja nei iš valstybės, nei iš gerbėjų pusės. Ji nuolat skatinama įvairiomis stipendijomis, pelno prestižinių apdovanojimų. Jai atviros ir LNOBT, ir viso pasaulio scenos. „Gabrielė Bukinė – labai darbšti, įvaldžiusi visą diapazoną, turi gražų tembrą, – svarbiausias savybes vardijo Vladimiras Prudnikovas, prisidėjęs prie Gabrielės aktorystės ir meninės individualybės formavimo LMTA Operos studijoje. – Ji bus pasaulinė dainininkė.“

Koncerto pabaigoje neblėstančiu auginamos energijos pozityvu tryško Ravelio „Bolero“ (ostinatinę būgno partiją atliko Andrius Rekašius). Kaskart sau gali tik priminti, koks genialiai paprastas ir veiksmingas šis kūrinys, koks jis sceniškas ir paveikus. Nors dirigentui čia „nėra ką veikti“, užtat stebėti jo išradingumą ir ant pakylos akyse kuriamas mini mizanscenas yra labai įdomu. Čia kaip tik ir slypi tas prancūziškas šarmas, leidžiantis „lyg iš nieko“ padaryti nepakartojamą muzikinį miražą, kuris kartu ir lengvas, ir įsimenantis, ir išauga iki galingos kulminacijos. Orkestras, diriguojamas jauno charizmatiško maestro, iš tiesų, pasak LNF generalinės direktorės Rūtos Prusevičienės, plečia savo interpretacines ribas. Spalvingos Maurice‘o Ravelio muzikos vakaras ir solistų žvaigždynas publiką apdovanojo nepakartojamomis džiaugsmingomis akimirkomis.

Muzikinių įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama