Neišskiriamas su kontrabosu

Šilutės Hugo Šojaus muziejuje galime pamatyti ekspoziciją, skirtą Švėkšnai. Dėmesingai pasakojama apie miestelyje rymančią 1905 m. architekto Karlo Eduardo Strandmano projektuotą Šv. Jokūbo bažnyčią. Ir apie Karaliaučiaus meistro Bruno Goebelio joje pastatytus vargonus. Klebono Juliaus Maciejausko pakviestas, 1900 m. jais pradėjo vargonuoti Kazimieras Žukas. Sako, buvęs nuo Kėdainių krašto. Baigęs Varšuvos vargonininkų mokyklą, šešiolika metų atpylė Ramygaloje. Gal nusibodo šiaudais, vėliau medinėmis lentelėmis dengtu stogu bažnytėlėje vargti? O ir „tikrus“ vargonus panevėžietis meistras Martynas Masalskis dar tik statė.

Įsitaisęs Švėkšnoje, prie Strandmano projektuotos bažnyčios vargonų, Žukas tarnavo parapijiečiams, mokytojavo gimnazijoje, vadovavo chorui. Buvo ryški, aktyvi asmenybė. Apsistojo Kalneliuose. Pirmoje santuokoje susilaukė penkių vaikų. Būdamas našlys, 1919 m. vedė antrą kartą. Gimė dar trys palikuoniai.

Ilgaamžė dukra Eugenija (Delininkaitienė, žinomo krepšininko Tomo mama) apie darbštų tėvą visuomenei yra priminusi. Jo asmenybė buvo reikšminga vaikus mokant lietuvybės ir muzikos rašto. Rašau apie Žuko vaikų gyvenimo pradžią Švėkšnoje, „Saulės“ gimnazijoje, kurioje kartu mokėsi ir Švėkšnos geradario grafo Jurgio Pliaterio sūnus Aleksandras. Grafas padėjo ir Kazimierui gyvenimą sustyguoti. Žmona pas Pliaterį tarnavo šeimininke. „Pasiutiškai skaniai gamino!“ – net senatvėje prisiminė vaikai.

Pozityvus požiūris į gyvenimą, meilė žmonėms, ilgaamžiškumo genas šioje šeimoje gal paveldimi? Gegužės 12 d. į Muzikų sąjungos organizuotą vakarą Vilniaus rotušėje susirinkę muzikai pažymėjo netrukus, liepos 14-ąją, sukaksiantį Kazimiero Žuko sūnaus, jau legenda tampančio kontrabosininko Zigmo (Zigmunto) Žuko šimto metų jubiliejų. Muzikų bendrijoje tikriausiai pirmąjį tokį per kelis amžius! Keturios santvarkos per gyvenimą pasikeitė, o visų tiesiog Zigmu vadinamas muzikas, džiaugdamasis pažįstamų, kolegų bendruomene, lipo į sceną su visais apsikabinti. Jaunesni, vyresni kolegos, trys palikuonių kartos buvo aktyvaus jo gyvenimo dalis.

Tėvo pavyzdys paskatino talentingą Zigmo brolį Joną vargonuoti. Tarpukario Lietuvoje jis buvo vienas labiausiai vertinamų Juozo Naujalio mokinių. Valstybės muzikos mokykloje Paryžiuje – vienas mylimiausių Marcelio Dupré studentų (studijavo 1933–1937 m.). Emigracijoje Vokietijoje (1944–1949), vėliau iki gyvenimo pabaigos JAV Jonas vargonavo, garsėjo kaip puikus improvizatorius.

Ir Zigmas sekė tomis pėdomis. Didžiuojasi buvęs Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos 12-osios laidos abiturientas. Įstojo į Kauno konservatoriją, brolio Jono vargonų klasę. 1943 m. hitlerininkams uždarius aukštąsias mokyklas, brolis emigravo, Zigmas grįžo į Švėkšną – tėvų ūkyje reikėjo pagalbos. Muzikos genas buvo stiprus, todėl Zigmas pradėjo mokyti muzikos Kurmių kaimo mokyklėlėje. Pirmais pokario metais mokė muzikos ir Švėkšnos vidurinėje mokykloje, vadovavo chorui. 1947-aisiais vėl pravėrė Kauno konservatorijos duris. Dar pusmetį veikė profesoriaus Nikodemo Martinonio klasė. Sovietų valdžia vargonų katedrą uždarė. Nors Zigmas fortepijonu grojo gerai, tapti pianistu buvo vėloka. Studijas tęsė Kajetono Leipaus kontraboso klasėje. 1953 m. Žukas baigė tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją Vilniuje ir tapo solistu, orkestro artistu. Vėliau smagiai prisimindavo studentiškus metus, kurie nebuvo turtingi lašinių, bet nepamirštami jaunystės nuotykiais. „Nuolat kaudavomės su Dailės instituto krepšinio komanda. Jų lyderiai buvo broliai Nasvyčiai. Tačiau mes nugalėdavome!“ Kažkuris draugas pasiūlė: „Zigmai, tu fortepijonu skambini, ateik į restoraną groti!“. Nuėjo. „Mane maloniai priėmė, porą sykių per savaitę pagrodavau, dešrai užsidirbdavau.“

Ir kur tik Zigmas nedirbo! „Šeimą maitinti, butą įsigyti, vaikus puoselėti reikėjo. Savo instrumentą nuolat pakutenti privalėjau“, – sakė Žukas. Pirmoji tarnyba prasidėjo 1955-aisiais Lietuvos radijo simfoniniame orkestre, vadovaujamame Abelio Klenickio. Repetavo, gyvai prie mikrofonų grodavo studijoje, kurios vietoje šiandien yra Mažasis teatras. Zigmas atsimena koncertuose dalyvavusius solistus, tokius kaip Erika Dineikaitė, Chaimas Potašinskas, Aleksandra Staškevičiūtė, Kipras Petrauskas. Pasakoja visada pokštaudamas, žaismingai kiekvieną apibūdindamas.

1958 m. buvo įkurtas Lengvosios muzikos orkestras. Taip ir liko Zigmas šio orkestro siela: kontrabosininkas, inspektorius, visiems patarėjas, draugas, konsultantas, dirigentams – padėjėjas, gyvybinga Lietuvos radijo ir televizijos ugnis. Inteligentiškas, visuomet jaučiantis saiką, su visokio plauko žmonėmis mokantis įžvalgiai bendrauti. Visiems buvo reikalingas, taip pat ir orkestro vadovams – Jonui Vadauskui, Rimvydui Racevičiui, Aloyzui Končiui, Jaroslavui Cechanovičiui, Tomui Leiburui, Taurui Adomavičiui. Orkestre sulaukė 76-erių metų.

Žuko rankose – didžiausias, iš styginių griežiamųjų techniškai sunkiausiai valdomas instrumentas. Tačiau, žinia, be gero harmonijos pagrindo ir skambanti muzika – kaip medis be šaknų. „Reikia su juo paišdykauti, pažaboti, kartais pailsti, kol pasiduoda“, – sakė Žukas. „Ritmas – orkestro šerdis, pagrindinė arterija“, – pridūrė su Zigmu kūrybiškai suartėjęs Jonas Mašanauskas.

Žukas grojo klasikinę muziką atliekančiuose orkestruose, kameriniuose ansambliuose. Dažnai be jo neišsiversdavo Saulius Sondeckis Lietuvos kameriniame orkestre, grota ir Nacionalinės filharmonijos simfoniniame, Operos ir baleto teatro orkestruose.

Su mažais ansambliais įrašyta daug lengvosios muzikos. „Talentingas vaikis tas Povilas Jaraminas!  Ir su juo grojome. Toks buvo mūsų trio – Povilas, Jonas Mašanauskas ir aš“, – prisiminė Žukas. Reikėjo pažinti, jausti improvizacijos galią, išmanyti džiazo muzikos struktūrą. Žukas džiaugėsi: „Kokie puikūs mūsų džiazo muzikantai! Kaip jie valdo harmoniją, ritmą, tiesiog jaučia vidumi.“ O kiek su Jurgio Gaižausko vadovaujama Lietuvos radijo ir televizijos kaimo kapela pagrota! Tai vėl kitas žanras, reikalaujantis paslankumo scenoje, net artistiškumo. Fraką, smokingą tekdavo keisti į tautinį kostiumą. Atsimena Žukas ir koncertus kino teatruose. Su įvairiais kolektyvais visą Lietuvą ne kartą apvažiavo. Koncertavo įvairiose užsienio šalyse, net iki Pietų Afrikos Respublikos, su Mstislavu Rostropovičiumi – Prancūzijoje, Ispanijoje.

Apie 50 metų kontrabosą Žukas dėstė J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar Vilniaus konservatorija). Puikių muzikų subrandino ir Lietuvos konservatorijoje. Pasakojama, kad nenorintys groti mokiniai būdavo siunčiami į Žuko klasę. Po kurio laiko visi jaunuoliai rasdavo savitą kelią į muziką: dėstytojas mokėjo jų sielas atrakinti. Jo mokiniai groja ir klasikinę muziką, ir džiazą. Tai žinomi muzikai Vytautas Jacunskas, Oliveris Ramonas, Jonas Paulikas, Vytis Nivinskas, Saulius Zubrys, Leonidas Šinkarenka, Giedrius Bendoraitis, Arnoldas Gurinavičius, Petras Simaitis ir kiti.  

Dešimtmečiai pralėkė aktyviai gyvenant savo galva. Ji ir dabar šviesi. Maestro mato, stebisi, komentuoja. Aktyvumas, protavimas, savęs tobulinimas, bendravimas su scenos partneriais visada Žuką džiugino. Jis niekada nepyko, neniurzgėjo. „Žmogus turi tiek daug ydų ir tiek daug norų – jam vis maža ir maža... Nors sveikatą pažeidžiau, sakau, kad mano jaunystė pralėkė gerai. Daug dirbau, bet dirbti buvo malonu. Pokario metai buvo sunkūs, tačiau turėjau tikslų, jų siekiau, nebuvo taip blogai. Kas dirbo, stengėsi, grojo, tas daugiau ar mažiau pasiekė“, – neabejoja Žukas.

Stebėjau šimtametį Žuką besiklausantį jam skirtame koncerte grojančių kontrabosininkų. Scenoje pasirodė Donatas Bagurskas, Dainius Rudvalis, Donatas Butkevičius, Augustinas Treznickas,  Aušvydas Kriščiūnas bei kiti. Maestro į juos žiūrėjo su nuostaba, pasigėrėjimu, nuoširdžiai plojo.

Koncerte jubiliatą muzikavimu sveikino smuikininkas Gediminas Dalinkevičius ir pianistas Povilas Jaraminas, Žuko patirtį priminęs instrumentinis trio (Jaraminas, Cechanovičius, kontrabosininkas Rokas Stunžėnas) ir Cechanovičiaus aranžuotų Danieliaus Dolskio dainų popuri atlikę dainininkai Gintarė Skerytė, Kęstutis Alčiauskis, Dainius Puišys.

„Jaunam žmogui palinkėčiau siekti mokslo, muzikos pažinimo. Jos reikia klausytis: pakyla jausmai, atsiranda daugiau emocijų. Muzika formuoja charakterį, apipavidalina žmogų. Muzika – geras ir šviesus žmogaus kelias, eikite juo“, – palinkėjo garbusis Zigmas Žukas.

Gyvuokite, maestro, ir toliau skleiskite gėrio fluidus!

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama