Muzika – mano gyvenimo variklis

Živilę Ramoškaitę žino kone visi muzikantai ir daugelis melomanų. Nuo 8-ojo dešimtmečio nuolat publikuojamos jos koncertų ir operos spektaklių recenzijos, kiti straipsniai muzikos temomis. Ji dirbo savaitraščio „7 meno dienos“ muzikos redaktore, dalyvavo įvairiose ekspertų komisijose ir kultūros institucijų meno tarybose. Mažiau žinoma muzikologės mokslinė veikla, bet ir čia nemažai nuveikta. Gražaus jubiliejaus proga Živilė Ramoškaitė sutiko papasakoti apie savo veiklos vingius.

Nedaug kas žino, kad beveik keturis dešimtmečius darbuojatės folkloristikos srityje, esate Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkė. Kaip jums pavyksta suderinti šią veiklą su muzikos kritiko kasdienybe?

Kartais gyvenimo kelią pakoreguoja nesuprantamos aplinkybės. Parašiau mokslinių straipsnių, nors niekada nemėgau teoretizavimo. Ketinau tapti smuikininke, sėkmingai dalyvavau konkursuose, koncertavau, bet baigdama Viktoro Radovičiaus klasę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje pasitempiau ranką. Į tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) dar įstojau, bet groti nebegalėjau – vėl teko gydytis. Todėl pakeičiau specialybę – iš naujo laikiau egzaminus ir įstojau į muzikologiją. Matyt, taip turėjo būti – dėl nieko nesigailiu. Atlikėjos patirtis man tik padeda. Be jos būčiau visiškai kitokia kritikė.

Tas svyravimas tarp muzikos kritikos ir folkloristikos institute taip pat praturtina. Kai pradėjau mokytis, negalėjau to net įsivaizduoti. Bet darbas įtraukė. Kai pavargstu ar apima abejonės, kad gal be reikalo kažkuo užsiimu, mane palaiko tikėjimas, kad abi veiklos sritys prasmingos – dirbu darbą, kuris yra reikalingas.

Kodėl pasukote būtent į folkloristiką?

Ji visą laiką buvo šalia. Nuo Čiurlionio menų mokyklos laikų mane pažinojo etnomuzikologė Genovaitė Četkauskaitė. Kadangi turiu absoliučią klausą, ji prašydavo manęs pašifruoti folkloro įrašų. Be to, ir mano diplominis darbas buvo šiek tiek susijęs su folkloru – jame rašiau ir apie mažosios tercijos atraminius tonus liaudies muzikoje. Darbo vadovas profesorius Algirdas Ambrazas patarė pasinaudoti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto katalogais. Ten susipažinau su mokslininke Zofija Puteikiene. Ji ne tik padėjo ieškoti senųjų melodijų, bet ir pasiūlė pašifruoti įrašų. Mūsų bendradarbiavimas virto ilgalaike draugyste.

Šifruodavau įrašus ir vėliau – taip galėjau šiek tiek užsidirbti. Baigusi studijas, nepasirašiau tuomet privalomo paskyrimo dirbti, tad suktis buvo nelengva: kūriau radijo laidas, vedžiau naktines laidas apie lietuvių muziką užsienio klausytojams. Savo ateitį anuomet siejau su televizija. Visus metus penktame kurse dirbau Irenos Mikšytės vedamos muzikos laidos „Tonika“ redaktore, tas darbas man patiko. Bet ministerijos sprendimu ta vieta atiteko kitam žmogui. Buvau atleista iš televizijos dėl paskyrimo dėstyti harmoniją tuometėje Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje, o to kaip tik labiausiai nenorėjau.

Šiauliai nesiliovė ieškoti pabėgusio „kadro“, tad šis gyvenimo etapas nebuvo saldus. Nepasirašyti paskyrimo tais laikais buvo skandalinga. Konservatorijos posėdyje gavau pylos, kad atsisakau atlikti „tarybinio studento pareigą“. Man užteko drąsos pasakyti, kad tarybinis studentas elgiasi sąžiningai, atsisakydamas nemėgstamo darbo.

Neaiški situacija tęsėsi neilgai – darbą man netikėtai pasiūlė Nemenčinės muzikos mokyklos direktorius, nepabūgęs „pabėgėlės“ statuso. Nemenčinės etapą prisimenu kaip labai šviesų. Atsisveikinome nenoriai. Vėliau dirbau Kultūros ministerijoje, o 1989-aisiais tesėjau šviesaus atminimo Puteikienei duotą pažadą – atėjau į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą.

Nemėgstate teoretizuoti, bet prie instituto prisirišote?

Man įsidarbinus, kaip tik buvo leidžiamas Lietuvių liaudies dainynas – ant mano galvos vienas po kito krito tomai, nes kolegės gimdė vaikus. Atrinkau, redagavau, šifravau melodijas – vien dainynui jų parengiau per 3000. Tai buvo didelis, labai intensyvus, kruopštus ir atsakingas darbas. Absoliuti klausa jį palengvino.

Kai pradėjau rinkti dainas iš kunigo Teodoro Brazio rankraščių, iš karto supratau, kad jas reikia išleisti ir atskirai. Brazio dainų tritomis buvo mano svajonė, kurią su žinomu tautosakininku Kostu Aleksynu įgyvendinome po 30 metų.

Taip, man nepatinka tyrinėti sekundas ir tercijas, todėl pasirinkau gilintis į lietuvių liaudies dainų publikavimo istoriją nuo pirmųjų XIX a. šaltinių iki 1940 metų, rengiau apie tai pranešimus konferencijoms, rašiau straipsnius instituto leidžiamiems „Tautosakos darbams“.

Labai patiko tyrinėti tautosakininko Antano Juškos dainų leidybos istoriją. Daug metų buvo rašoma, kad po Juškos mirties Krokuvoje 1900-aisiais išleistame jo užrašytų liaudies melodijų rinkinyje redaktoriai privėlė klaidų, nes nebuvo susipažinę su lietuvių liaudies dainų specifika. Buvo svarbu rasti paties Juškos rankraščius, saugomus kažkur Krokuvoje, ir sužinoti, kaip melodijas užrašė jis pats.

Per dvi neilgas stažuotes man pavyko nuodugniai ištirti Krokuvos mokslų akademijos archyve saugomą storą Juškos melodijų rankraštinį foliantą, oficialioje archyvo kartotekoje vadinamą būtent rankraščiu. Išsiaiškinau, kad tai ne Juškos rankraštis, o Oskaro Kolbergo ir Izidoriaus Kopernickio iš Juškos paliktų kortelių atliktas melodijų nuorašas, kurį redagavo dar kiti žinomi mokslininkai. Šio folianto ištyrimas ir kita publikuota medžiaga man leido užčiuopti Juškos kaip muzikos rinkėjo stipriąsias puses bei šiokius tokius trūkumus ir prieiti prie galutinės išvados, kad jo paties ranka užrašytų melodijų originalų nėra, jie neišliko.

Svarbiu pastarojo dešimtmečio darbu laikau Liudviko Rėzos 1825 m. Karaliaučiuje išleisto lietuvių liaudies dainų rinkinio tyrimą. Žinoma, labiausiai mane domino jame pirmą kartą paskelbtų melodijų atsiradimo aplinkybės ir kilmė. Nors tai buvo tik septynios melodijos, istoriniu požiūriu tai labai reikšmingas faktas. Rėzos raštų rengėjos Liucijos Citavičiūtės paraginta, parašiau apie tai straipsnį į penktąjį jos rengiamų raštų tomą.

Minėjote, kad jums, kaip mokslininkei, padeda absoliuti klausa. O kritikui absoliuti klausa nėra savotiškas prakeiksmas? Juk intonavimo netikslumai – dažna muzikantų problema. Ar nesunku išlaviruoti tarp objektyvumo rašant recenzijas ir jautrumo menininko atžvilgiu?

Taip, recenzijoje neišeina smulkiai vardinti, kur kas buvo „nešvaru“. Aš dažniausiai apibendrinu, kiek tiksliai buvo perteikta muzika. Jauni žmonės būna drąsesni kritikuodami kitus, ir tas spontaniškumas kartais pasiteisina. Kita vertus, atlikimo menas subtilus dalykas, neatsiejamas nuo vidinio menininko pasaulio ir jo asmenybės. Grubi kritika gali traumuoti menininką net fiziologiškai, ką jau kalbėti apie pavojų užkrėsti jį scenos baime. Pati esu tai išgyvenusi. Daug ko nesuprasčiau, jei nebūčiau grojusi koncertuose ir konkursuose.

Kritikui svarbiausia būti sąžiningam, palaikyti talentus. O kartais verta pristabdyti itin veržliai siekiančius karjeros, bet ne itin gabius muzikus. Vis dėlto atspėti tikrą talentą sunkiausia – tam reikia ir muzikinės patirties, ir jautrumo, ir pačiam giliai jausti muziką. Štai dabar internetu klausiausi pretendentų dalyvauti Tarptautiniame Fryderyko Chopino pianistų konkurse Varšuvoje, kuris vyks rudenį: žiuri turėjo išrinkti 66 pianistus iš 160. Kaip tai atsakinga ir kaip nesunku suklysti! Ir aš būnu ne visada teisi.

Jūs dažnai stebite jaunųjų atlikėjų konkursus tiek iš koncertų salių, tiek virtualiai. Rūpi atspėti talentus?

Mane domina pianistų, smuikininkų, vokalistų lygis pasaulyje, o kartu tikrinu savo vertinimo kriterijus. Nesu visažinė ar tobula muzikos suvokėja. Viena yra mėgti kokius nors kompozitorius ar kūrinius, kas kita – vertinti jų interpretacijas. Tai, kas vienam yra vertybė, nebūtinai vertybė ir kitam. Todėl svarbu nuolat pasitikrinti vertinimo kriterijus ir įrankius, kuriais vadovaujiesi.

Kaip keitėsi kritiko kasdienybė per jūsų karjeros dešimtmečius?

Pasikeitė viskas. Juk kadaise rašydavome ranka, tekstus perrašydavo redakcijos mašininkės, negailestingai redaguodavo redaktoriai ir taisydavo kalbos stilistai. Kai pradėjau intensyviau rašyti „Literatūrai ir menui“, savaitraštis pageidaudavo operatyvių, glaustų recenzijų. Prisimenu, pusę nakties sėdėdavau prie balto lapo, apimta streso, kad suspėčiau ryte atiduoti recenziją. O tų iškankintų minčių galiausiai likdavo maždaug pusė. Dabar baisu apie tai ir pagalvoti – niekada nerašau naktimis.

Anksčiau klasikinių recenzijų spaudoje būdavo daugiau negu šiais laikais. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę žmonės išlaisvėjo, pradėjo rašyti asmeniškiau, pateikdami platesnį, su dienos aktualijomis susietą kontekstą. Man atrodo, pastaruoju metu asmeniškumo dar padaugėjo. Pasaulis darosi neramus, sunku nutylėti savo jauseną, nesieti jos su muzika, kurios klausaisi.

Gaila, kad šiandien trūksta žmonių, kurie norėtų atsidėti kritikai, o popkultūros kritikos apskritai nėra – ji tik reklamuojama visais kanalais. Aš, sulaukusi garbaus amžiaus, nepadedu plunksnos, nes jaučiu pareigą spaudoje užfiksuoti reikšmingus kultūros įvykius. Kitaip jie neišliks istorijoje. Mes nežinome, kas laukia elektroninių publikacijų po 10–20 metų. Tik iš spaudos šiandien sužinome apie prieškario muzikos atlikėjų pasirodymus ar išeivijos lietuvių kūrybą.  

Ar tikite, kad mažoje šalyje, kur visi vieni kitus pažįsta, principinga meno kritika galima?

Tai priklauso nuo kritikų sąžinės ir padorumo. Pažintys nebūtinai reiškia įsipareigojimą. Mane pažįsta daug kas, su daug kuo sveikinamės, bet juk ne su visais bičiuliaujamės, nebent tai būtų išskirtinės moralės, talento žmonės, kurie nesupyksta, išgirdę savo adresu ne vien pagyras. Neretai nueinu pasveikinti muzikantų po koncerto, nes žinau, ką reiškia groti scenoje.

Kritika taip pat kainuoja daug jėgų – ir moralinių, ir fizinių. Kartais norisi savaitgalį pailsėti, bet eini į koncertą, po to sekmadienį rašai – nėra nei laisvadienių, nei aiškių darbo valandų. Bet jei neini į koncertą, didžiausias malonumas – užsidėti ausines ir klausytis muzikos. Man tai niekada nenusibosta. Muzika – mano gyvenimo variklis. Už tai esu dėkinga daugeliui žmonių, tarp jų – savo buvusiems pedagogams: pianistams Birutei Karosienei, šviesaus atminimo Dainiui Trinkūnui, Aleksandrai Juozapėnaitei-Eesmaai, smuikininkams Kaziui Matiukui, Viktorui Radovičiui, dirigentui Sauliui Sondeckiui, vadovavusiam Čiurlionio menų mokyklos orkestrui ir suteikusiam man galimybę pabūti visai „žalia“ koncertmeistere.

Dėkoju už pokalbį.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama