Leidžia sau būti kiekvieną kartą kitaip

Sunku pasakyti, kada medžiaga praranda savo funkciją ir pradeda veikti kaip ženklas. Arba kada ženklas netenka savo reikšmės ir tampa tiesiog paviršiumi. Julijos Pociūtės „Pamiškė“ išsiskiria tuo, kad nesiekia būti nei apie, nei už, – ji veikia paviršiuje, kur prisilietimas pakeičia formą, bet ne jos pavadinimą. Medis lieka medžiu, oda – oda, bet jų paviršiai pakitę, paveikti.

Strošiūnų miške Pociūtė praleido laiką be išankstinio plano, „tiesiog vaikštai, fotografuoji, sėdi, bandai pajausti“, – sako ji. Tai buvimas, paremtas jutimu, ne analizavimu. Miško pakraštys, kur girdėti pravažiuojančios mašinos, bet vis dar stovi tarp medžių, paliko įspūdį ne kaip konkretus vaizdas, o kaip būsena. Emocija nebuvo aiški, tačiau, anot Julijos, „kažkas buvo pakitę“. Ši nejautriai, bet fiziškai jaučiama aplinka vėliau tapo instaliacijos tonacija – ne pasakojimu, o santūria įtampa.

Čia nesistengiama rekonstruoti istorinės vietos ar estetizuoti jos į įskaitomą vaizdą. Instaliacija vengia ir mimezės, ir monumentalumo. Veikiau išryškėja kontakto forma – ryšys ne su įvykiu, bet su jo liekanomis erdvėje ir neįmanomybė to prisiminimo išreikšti kalba. Kai kurie instaliacijos elementai – tiesiog iš Strošiūnų miško paimtos šakos ir atraižos. Jos nėra nuvalytos ar restauruotos, ant kelių likę samanų pėdsakai, kitos – sugrubusios nuo orų poveikio. Tai savotiškas atmosferos nuosėdos įspaudas, materiali vietos įtampa. Kiti, nepanaudoti vietos artefaktai nugulė į menininkės kolekciją.

Medienos apdirbimas instaliacijoje remiasi ne tiek forma, kiek reakcija į paviršių. Julija sako, kad drožinėjimas jai susijęs su sluoksnio nuėmimu ir atidengimu: „Nuimi žievę nuo medžio ir atsiveria gyvastis. Taip, kaip istorija yra gyva.“ Drožinėjimas nėra skirtas tik medienai apdirbti, jis leidžia pamatyti, kaip paviršius reaguoja į prisilietimą, kai po žieve pasirodo ne dar vienas sluoksnis, bet „gyvas medžio kūnas“. Kiekvienas medienos fragmentas instaliacijoje išlaiko šį procesą. Linija nesuformuota, pjūviai nevienodi, judesiai seka medžio raštus. Tai, kas įvyksta tarp rankos, įrankio ir paviršiaus, tampa instaliacijos dalimi – kaip išlikęs veiksmo pėdsakas.

Šiluma, slėgis, masė – kiekvienas jų išlieka materijose ilgiau, nei tikėtasi. Dervoje skaidrumas paskirstytas netolygiai, tarsi kažkas, kartą prispaustas prie jos, būtų likęs tiesiai po fasadu. Oda įsitempusi nuo savo svorio, nutrūkusi kraštuose, suminkštėjusi ten, kur nusvyra. Mediena turi prisilietimo žymę: išpjauta, laikyta, paleista. Medžiagos pakitusios, lyg suformuotos to, kas praėjo pro jas ir pasiliko. Tai emocinė būsena, kurią Lauren Berlant knygoje „Cruel Optimism“ (2011) vadino afektine atmosfera: aplinka formuojama nepripažintų jausmų, kurie kaupiasi lėčiau nei išnyksta. Šios formos neiliustruoja idėjos – jos atsiranda iš lėto gestų kartojimo, kantraus elgesio, ypatingo dėmesio vietai. Medžiagos nėra išgrynintos, jos palieka darbo žymes: klijų likučius, pjūvio kraštus, medienos įbrėžimus.

Kai kurios instaliacijos medžiagos atkeliavo ne iš miško, o iš studijos, kurioje anksčiau veikė odos cechas. Ten buvo gaminamos štampuotos etiketės, o likęs audinys perėjo į kūrinį kaip aliuzija į ženklinimo veiksmą. Julija mini, kad šios etiketės buvo tarsi „ženklas, kuris gali pažymėti tave nusprendžiant, kada tau reikės išeiti iš gyvenimo“. Forma menininkei dažniausiai atsiranda tik dirbant: kai kurie elementai įgauna kryptį ne per idėją, bet per tai, kaip jie įsitempia, kaip paviršius lūžta ar blunka nuo spaudimo. Ji nesistengia suderinti medžiagų pagal išvaizdą – svarbesnis tampa jų fizinis elgesys. Pasirinkimai daromi ne pagal simboliką, bet pagal tai, kaip daiktas reaguoja: kaip traukiasi, kaip laikosi, kurioje vietoje „nusėda“. Šitaip formuojasi ne struktūra, o santykis tarp dalių.

Plastikas instaliacijoje nėra neutralus. Tai medžiaga, kuri natūraliai nesusijungia su miško aplinka, – ji atsiranda kaip kultūrinės gamybos atplaiša, atsinešanti savo aplinkybes ir reikšmes. Priešingai nei mediena ar dulkės, plastikas neįgyja papildomos tekstūros iš aplinkos. Tačiau būtent todėl jis veikia ne kaip dekoratyvinė detalė, o kaip priminimas, kad net organinės medžiagos kūrinyje neegzistuoja „grynos“. Jos visos vienaip ar kitaip yra perdirbtos, interpretuotos, papildytos. Net kai menininkė kalba apie santykį su mišku, jis jau formuojamas technologinių procesų, gamybinių liekanų ar darbo struktūros. Tai leidžia suprasti, kad kūrinys kalba ne tik apie gamtą, bet ir apie tai, kad gamta visada būna įrėminta kultūrinėse praktikose.

Instaliacijos objektai atrodo per daug savarankiški, kad būtų tik detalės. Juose nėra aiškios hierarchijos, kas svarbiau – medis ar plastikas, derva ar oda. Kiekvienas objektas turi savo logiką, kuri nėra visiškai perimta bendros kompozicijos. Tai sukuria įspūdį, kad jie galėtų egzistuoti ir atskirai. Toks susilaikymas nuo visiškos integracijos leidžia išvengti tiek iliustratyvumo, tiek formalios užbaigtumo estetikos. Kūrinys lieka struktūriškai nebaigtas, bet funkciškai aktyvus.

Iš netaisyklingų atraižų surinkta tinklinė struktūra suteikia formą netikrumui. Instaliacijoje jaučiamas judesys, bet ne choreografija – tik svoris, kuris traukia keliomis kryptimis vienu metu. Kūrinio sąnariai fiksuoja spaudimą; išorinis sluoksnis elgiasi kaip oda – ne metaforiškai, o pagal tai, kaip jis randėja, išsitempia ir reaguoja į aplinką. Vienas iš būdų apie tai galvoti – per Paulio Virilio pasiūlytą ir knygoje „The Original Accident“ (2005) įvardintą nykimo logiką. Įvykiai, prisiminimai, vietos ar daiktai dingsta dėl pagreičio, kai juda greičiau, nei mes galime suvokti. Julijos kūrinys šį procesą sulėtina. Instaliacija gana ilgai nejuda, leisdama matyti, kaip nykimas gali sustingti. Medžiagos tai aiškiai parodo. Oda, derva, medis, dulkės – visa tai turi svorį, tiesiogine ir perkeltine prasme. Atrodo, tarsi medžiagos prisimena, kaip buvo liečiamos, lankstomos, nešiojamos, ir dar nenusprendė, kuo tapti.

Ši būsena taip pat susijusi su tuo, kaip judame per erdvę, kaip ją matome. Kamufliažas instaliacijoje iškyla tarsi derybų sistema, klausimas, į kurį nėra aiškaus atsakymo. Tradiciškai kamufliažas reiškia tam tikrą kovos santykį: pasislėpti nuo priešo, susilieti su aplinka, išnykti, kad išgyventum. Tačiau Pociūtės maskuotė elgiasi kitaip. Instaliacijoje naudojamas tinklelio paviršius ne vientisas, o permatomas, iškarpytas, vietomis įplyšęs. Priklausomai nuo to, kur stovi žiūrovas, viena pusė atrodo masyvi, o kita – beveik išnykstanti. Kūrinyje nėra nei foninio pagrindo, nei aiškios priekinės dalies, jį reikia apžiūrėti vaikštant aplink, keičiant žiūrėjimo kryptį. Tai labiau primena Timo Ingoldo apibūdintą judėjimo per kraštovaizdį būdą – ne per statiškas ribas, bet per kelius, persidengimus ir trukdžius, kurie laikui bėgant atsiskleidžia (Tim Ingold, „Being Alive: Essays on Movement, Knowledge and Description“, 2011).

Galerijos erdvė – uždara, įstiklinta, vieša – padiktavo instaliacijos ritmą. Langas – ne pertvara tarp žiūrovo ir kūrinio, o filtras, sukuriantis kitą regėjimo sluoksnį. Plastiko detalės, priklausomai nuo paros laiko, arba išnyksta, arba ima blizgėti, keisdamos bendrą vaizdinį svorį. Stiklas įsiterpia ir sujungia gatvę su kūriniu, ištempia šešėlius į naujas linijas, o atsispindintys praeivių siluetai, įrėminti objektuose, trumpam tampa instaliacijos dalimi. Šviesa, judėjimas, oro sąlygos – visa tai sudedamoji Julijos darbo dalis, taip kūrinys pradeda veikti ne tik erdvėje, bet ir laike. Menininkė sako, kad apie instaliaciją galvojo kaip apie struktūrą, kuri keistųsi ne dėl efekto, o dėl sąlygos būti atvirai: „Norėjosi, kad tai kvėpuotų ne kaip objektas, bet kaip kažkas, kas nuolat kinta nuo saulės ar lietaus.“ Šitaip instaliacija įgauna laikinumo būseną – ne tiek pasikeičia, kiek leidžia sau būti kiekvieną kartą kitaip, todėl kūrinys nėra atskirtas nuo aplinkos, bet išlieka pralaidus.

Netoliese šuo kramtė plastikinį kibirą. Prie perėjos žalia šviesa įsijungė jau penktą kartą. Už kelių metrų kažkas statoma; niekas nesustojo pažiūrėti. Gal todėl, kad atrodė dar nebaigta. Nieko nereiškia – tiesiog vyko tuo pat metu.

Paroda veikia iki balandžio 18 d.

Galerija „apiece“ (M.K. Čiurlionio g., Vilnius)

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama